Bręstant su Pink Floyd Tarybų Sąjungoje   Šių metų pradžioje, vienoje didžiausių pasaulinių duomenų bazių, skirtų grupei Pink Floyd, „Brain Damage“, buvo paskelbtas pasakojimas apie šios grupės įtaką buvusioje Tarybų šalyje. Straipsnį palankiai pasitiko, antra pagal lankomumą, Rusijos Pink Floyd informacijos interneto svetainė pinkfloyd.ru, išreikšdama džiugesį, kad pagaliau kalbama apie Pink Floyd gerbėjus, buvusius už „geležinės užkardos“. Straipsnio, rašyto tarp Londono ir Maskvos (skraidant tik muzikiniu lėktuvu), lietuviška versija jūsų dėmesiui. Gyvenant Tarybų šalyje, nepaisant apdainuotų sunkumų, galima buvo išmokti dviejų dalykų: skaityti tarp eilučių ir klausyti įtempus ausis. Dažnas jautėsi vis kažko stokojantis…o nepriteklius ir trūkumas, pasirodo, skatino gilesnį pažinimą. Tuomet, naivybės amžiuje, niekas neprilygo vietinio gyventojo pirmajam suvokimui,kad egzistuoja Vakarų pasaulis. Idealizuojamas iki kraštutinumų, vis dėlto jis nebuvo visai nežinomas, - kino bei literatūros pasiekimai plačiai įsiliejo į kasdienybę. Tačiau „kitokio“ užsienio televizija bei žurnalai nebuvo lengvai pasiekiami, todėl niekas kitas negalėjo geriau atspindėti jaunimo gyvo alsavimo, kaip laikmečio muzika. Pink Floyd - 7-8 dešimtm. populiari anglų psichodelinio, progresyviojo, avangardinio roko grupė (nuo 1964 m.). Ją sudarė: Kytas „Sidas“ Beretas (gitaristas ir dainininkas), Devidas Gilmoras (gitaristas ir dainininkas), Rodžeris Votersas (bosinė gitara ir dainininkas, Nikas Meisonas (mušamieji), Ričardas Raitas (klavišiniai ir dainininkas). Grupę 1963 m. suburė R. Votersas, o sceninis grupės debiutas įvyko 1964 m. pabaigoje Londono klube „Countdown“. 1966 m. pabaigoje grupė kviečiama parašyti muziką P. Whitehead’o filme „Tonite Let’s All Make Love In London“. Išgarsėjus prasidėjo prasidėjo problemos su į narkotikus panirusiu K. Beretu, kuris 1971 m. galutinai užsisklendė savyje, tyliai gyveno gimtajame Kembridže daugiau nei 35 m. Jį pakeitė D. Gilmoras. 1973 m. kovo 24 d. buvo išleistas vienas populiariausių albumų pasaulyje „The Dark Side of the Moon“ (Tamsioji mėnulio pusė). 9-o dešimtm. pabaigoje dauguma grupės narių užsiėmė savais projektais; jos ateitis tapo neaiški. 2005 m. liepos 2 d. „Pink Floyd“ dar susibūrė vienam pasirodymui – „Live8“ labdaros koncertui Londone, skirtam kovai su skurdu. 2008 m. mirė R. Raitas. Vėliau buvo peržiūrimi įrašai to pagrindu išleidžiant naujus albumus, pvz., „The Endless River“ (Nesibaigianti upė, 2014). 2018 m. N. Meisonas surinko solinę grupę „Saucerful of Secrets“, su kuria gastroliuoja ir atlieka ankstesnį „Pink Floyd“ repertuarą. Vaikui, augančiam Tarybų Sąjungos aštuntame dešimtmetyje išpuolė vaizduotės ir radijo klestėjimo era. Radijo aparatai buvo ant kiekvieno kampo, bet tai nereiškė, kad geros muzikos galima buvo išgirsti be pastangų. Viskas buvo panašiau į dainos „medžioklę“, o ją pagavus - įspūdis galėjo prilygti koncertui ir susilietimui su laisvės vėju. Ir rodos, tik roko muzika turėjo šią charizmą, neprilygstamą betarpišką poveikį bei gilesnę įtaką. Ir nesvarbu, kad dainų žodžiai galėjo būt menkai, ar kartais net klaidingai suprasti dėl prasto anglų kalbos žinojimo – o ši kalba ilgą laiką buvo tiesiog neatsiejama nuo roko dainos. Tačiau šis „paslaptingumas“ tik dar labiau masino daugumą klausytojų. Žanras, Lietuvoje garbingai galėjęs sutapti ir su visai neretu ir net gi šventu asmenvardžiu Roku, - tapo pačiu išskirtiniausiu, tiesiausiai deklaruojančiu laisvės idėjas ir greičiausiai atspindinčiu kokią tai bebūtų jaunosios kartos mąstyseną. Dėka originalaus, nekanonizuoto grupės vokalisto ar dainininko-dainų autoriaus balso bei muzikinės įvairovės galimybių, nemažai atlikėjų įgavo savo nepakartojamą charakterį. O kartu visi bendrai sudarė maištaujančių, novatoriškų, priimtas tiesas išbandančių personažų galeriją. Na, visai tai bent jau tada, kai „Rokas dar buvo jaunas“, pasak Elton John'o nesenstančios dainos „Crocodile Rock“. Dauguma jaunųjų rock muzikos klausytojų "šioje sienos pusėje" nedvejodami jautė artimumą ir supratimą, nors gyveno visai skirtingoje aplinkoje ir tuometiniai muzikiniai "reiškiniai" ar albumai turėjo jiems atrodyt visiškai iškritę iš konteksto, lyg meteoritai. Žinoma, užsienio radijas nemažai prisidėjo, pristatydamas roko muziką nuo tada, kai tik ji pradėjo skambėti eteryje. Tačiau tik daug vėliau, BBC radijo stotyje įsikūrusi laida rusų kalba ( tuomet plačiausiai suprantama visoje TSRS ) tapo vienu svarbiausiu langu danguje į išsvajotą roko ir pop muzikos pasaulį. Tai išeivis, disidentas vardu Sieva Novgorodciev, nuo 1977-ųjų metų leido atgal į Tarybinę tėvynę pasakojimus apie žymiausias grupes, atlikėjus, pagražindamas šmaikščiomis pastabomis.Laidos ėmė vadintis "Rok Posievy" ("Roko pasėliai"). O speciali valanda skirta grupei Pink Floyd nuskambėjo eteryje 1979-ųjų metų liepą. Pirmosios Pink Floyd dainos, išleistos Tarybų Sąjungoje apsireiškė 1980-ais metais, muzikiniame žurnale "Krugozor"("Akiratis"), kurio viduje buvo įsegamos lanksčios, prastos garso kokybės plokštelės. Tačiau ištisi albumai saviveiklinių įrašų pavidalu jau daug anksčiau sklandė po visą plačiąją tėvynę. Kaip žinia, roko muzikos albumai nebuvo tuomet leidžiami ilgai grojančių plokštelių pavidalu, oficialiai nebuvo prekiaujama ir atvežtine produkcija, išskyrus džiazo bei klasikinės muzikos plokšteles. Laimingieji galėjo klausytis originalių vinilinių plokštelių. Tačiau jų kaina prilygo vidutiniam specialisto su aukštuoju išsilavinimu atlyginimui. Todėl nedaug kas galėjo pasigirti gausia "diskų" kolekcija arba turėjo švariai ištuštinti taupykles – ką daugelis vis dėlto išdrįso padaryti. Nepaisant minėtų apribojimų, viena pirmųjų roko grupių, kurią išgirsdavo kiekvienas jaunuolis buvo The Beatles. Na, o antroji – jai kas minėjo neregėtą "kosminę muziką" ir sukrečiančius žemiškus jausmus – tai kalba sukėsi apie Pink Floyd. Galimybę giliau pažinti roko muziką suteikė altruistiškas, tuomet visuotinai įprastas "persirašinėjimas" – iš originalių vinylinių plokštelių ( kartais iš radijo laidų ultra trumposiomis bangomis transliacijų ) - į juostas, iš juostos į juostą, poto į kasetę... ir dar kartą. Kokybės praradimas įrašuose buvo įprastiniu ir nesukliudydavo pažinti muzikos kūrinio esmės. Kartais netgi lavindavo garsinį mąstymą. Grupė Pink Floyd, nepaliaujamai eksperimentuojanti bei kintanti, bylojo ir neatsiejamą sąryšį su pačiu magnetiniu garso įrašymo fenomenu. Aplinkos garsų panaudojimo bei efektų dėka ji tapo kiekvienam įsimintina. Išradingas skambesys žadino klausytojo vaizduotę, bet eksperimentai tuo pat metu nekliudė supratingai įsigilinti ir įvertinti kūrinius. 8-to dešimtmečio pabaigoje, kai kasetiniai magnetofonai tapo labiau prieinami, savos gamybos kasetiniai "albumai" plito dar sparčiau. Beveik visada buvo įrašinėjama asmeninei kolekcijai, ne pardavimui. Tikri melomanai vengė mokesčių už įrašymą ir dažniausiai buvo praktikuojama "mainytis albumais perklausai". Visa tai negalima būtų vadinti piratavimu, nes šimtams tūkstančių klausytojų tai iš tiesų buvo vienintelis būdas pasiekti ir išgirsti. Jei muzikos įrašai plito "plačiojoje tėvynėje" tiesiog anomaliniu greičiu, šito negalima būtų pasakyt apie muzikinę informaciją. Žiniasklaidos priemonės pradžioje nė nemanė paleisti į šviesą gerų pasakojimų apie pakankamai įkvėpiantį reiškinį vardu Pink Floyd. Tačiau publikacijų apie grupę ėmė daugėti, neretai su vertimo klaidom, ir kurį laiką pats pavadinimas Pink Floyd buvo verčiamas kaip "Ružavas Flamingo". Dėka iškilių muzikos kritikų ir entuziastų, pirmieji išsamesni straipsniai apie Pink Floyd pasirodė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Artiom Troitsky, iki šiol laikomas vienu įžvalgiausių muzikologų buvusioje Tarybų Sąjungoje, pralaužė ledus, parašęs esminį įvadą - straipsnį, pakankamai drąsiu psichodeliniu pavadinimu: "Kvadrofoninė Pink Floyd kelionė į Tamsiąją Mėnulio pusę". Ar patikėsite, kad tai buvo išspausdinta 1977-ais, žurnale "Sielskaja moldioz" ("Kaimo jaunimas")? Sekantis svarbus Troitskio rašinys virtu tikru epu, supratingu pasakojimu apie grupės vystymąsi, su albumų apžvalga, puikiomis nuorodomis į grožinę literatūrą. Pastarasis tekstas, tiesiog pavadintas "Pink Floyd", buvo išspausdintas labiau atitinkančiame žurnale "Muzikalnaja žizn" ("Muzikinis gyvenimas"), 1980-ųjų rugpjūtyje. Ir netrukus buvo išverstas bei publikuotas "Literatūroje ir Mene" - išsamiau supažindinant su grupe tiek "senus intelektualus", tiek jaunuosius skaitytojus. O pastarieji pamėgo savaitraštį, vien dėl to, kad "Literatūra ir Menas" laiks nuo laiko "paleisdavo" į šviesą gerus rašinius apie jaunųjų mėgiamos muzikos kūrėjus. Tais laikais, tam, kad plačiau parašyti apie tokios grupės, kaip Pink Floyd kūrybą, reikėjo kažkuo pagrįsti jų svarbą tarybinam skaitytojui, sakykim, pateikti muzikantus, kritikuojančius kapitalistinę santvarką. Dažniausiai tai buvo perdaug pabrėžiama, tačiau nebuvo visai išgalvota, nes Pink Floyd būtent ir pasižymėjo savarankišku kritišku mąstymu. Artiom Troitsky apibūdino plokštelę Animals ("Gyvuliai",1977) kaip socialinį "kinišką horoskopą", perpintą su George Orwell'o apsakymo "Gyvulių ferma" nuotaikomis ir labiausiai taikytą buržuazinei santvarkai. Tačiau tarybų šalies klausytojai, tie kas gilinosi į dainų tekstus - išvydo "Gyvuliuose" savo visuomenės atspindį. Albumo "tipažai" gerai atitiko tarybines "klases" - kiaulės atrodė lyg tikri partijos lyderiai bei išpuoselėti kultūros ir meno vadovai. Šunys galėjo priminti tiek "KGB" agentus, tiek bet kurios srities karjeristus ar sistemos sergėtojus. Ir žinoma, avys - visus likusius, paprastus žmonės. Artiom Troitsky taip pat paskelbė išsamų straipsnį skirta albumui The Wall ("Siena" 1979). Nuo šio palankaus pristatymo vis daugiau publikacijų patvirtindavo tuomet naują Pink Floyd plokštelę esant tikrai progresyviu meno darbu, net ir tarybine to žodžio prasme. "Siena" buvo apibūdinta, kaip drąsus pareiškimas apie susvetimėjimą ir neviltį vartotojiškoje visuomenėje, "mažojo žmogaus" drama sustabarėjusiame miesčioniškame pasaulyje, persmelktam komercijos bei karinės agresijos. Skamba ypač aktualiai ir šiandien. Tačiau tarybiniai klausytojai apeidavo šią recenziją ir laikė "Sieną" pasakojimu, lyg gyvai ištrauktu iš kasdieninio gyvenimo ne kur kitur, o šioje totalitarinėje šalyje. Jie galėjo suprasti ir tapatintis su mažyčiu, žmogumi plokštelės viršelio piešinyje, vos pastebimu, nors nušviestu galingų prožektorių. "Sienos" įtaka "šioje pusėje" tiesiog neišmatuojama - ji tapo bene pačiu žinomiausiu Pink Floyd albumu per visą TSRS istoriją. Ne veltui yra pagrindo manyt, kad "visasąjunginė" muzikos firma "Melodija" netgi gundėsi išleisti šią dvigubą plokštelę. Sakoma, kad pirmoji plokštelių partija buvo jau atspausdinta gamykloje. Tačiau kaip tik tuomet Pink Floyd išleido naują diską The Final Cut ("Paskutinis kirtis", 1983). Ten pasigirdo ir fatališkoji eilutė: "Brežnevas paėmė Afganistaną, Beginas - Beirutą ...", kuri, greičiausiai, sukėlė ant kojų partijos komiteto posėdį kultūros ministerijoje. Ir visi išleisti egzemplioriai buvo paskubomis sunaikinti - pakišti po karštu gamyklos presu. Iki šiol firma Melodija nėra patvirtinusi istorijos tikrumo, todėl tai išlieka tik miesto legenda. Tačiau, kas tikrai faktas - nuo 1983-ųjų Pink Floyd staigiai atsidūrė aukštutinėse slapto roko grupių "juodojo sąrašo" pozicijose, kurį atrinko komjaunimo bei partijos vadovai. Šį "hit paradą" sudarė atlikėjai, neleistini groti viešai ir sąrašas buvo išsiuntinėtas į mokyklas, bei kitas mokymo įstaigas. Suprantama, tai reiškė ir draudimą leisti į radijo eterį, nekalbant jau apie televiziją. Anais laikais mažai kas iš paprastų tarybinių žmonių galėjo pasigirti matęs Pink Floyd bent jau televizijos ekrane. Tai greičiausiai dar labiau "mitologizavo" grupę ir pagyvino dėmesį kiekvienai nuotraukai ar piešiniui, susietam su Pink Floyd, kokį tik įmanoma buvo gauti. Tuo pačiu, Pink Floyd muzika visad turėjo ypatingą sąryšį su vaizdiniais menais. Ne tik dėl to, kad jie kūrė garso takelius filmams, ar dainų nuotaika galėjo būt "kinematografiška". Didžiulę reikšmę, kaip žinia, turėjo plokštelių viršeliai, dauguma išpildyti dizainerių grupės "Hipgnosis". Nors sykį išvydus tokį albumą, kaip kad Wish You Were Here ("Norėčiau, kad būtum čia", 1975), plokštelės atvaizdas išliko visad susietas su muzika, įrašyta diske. Viršelių menas tapo nesibaigiančių pokalbių temomis ir įtakojo nemažai fotografų bei dailininkų. Tai tapo netgi savotišku tikrovės matymo stiliumi - "žiūrėk, šis vaizdelis būtų lyg skirtas Pink Floyd albumo viršeliui". Įkvėpimas neblėso ir tiesiog įrašinėjant "iš juostos į juostą" - daugelis ėmė kopijuoti viršelio atvaizdą savo kasečių dėžutėms, ar perpiešdavo į sąsiuvinį. Kai kada tai buvo atliekama tiesiog meistriškai. Nemokantys gerai piešti ėmėsi perfotografuoti viršelius, paversdami juos, kaip taisyklė juodai-balta nuotrauka. Buvo bandoma piešti plakatus bei grafikos darbus. Ar bereikia pridurti, kiek kūrybiškumo atvėrė ir paskatino šie muzikos "diskai" ir visuotinas nepriteklius! Labai reta nuotrauka: David Gilmour ir Nick Mason Maskvoje, 1989 Nemažiau svarbu tapo "išsaugoti" Pink Floyd dainų tekstus, jei tokia sėkmė išpuolė perskaityti juos viršelyje ar vidiniame voke. Žinoma, kad tuomet nebuvo viešai prieinamų kopijavimo mašinų ir visi dainų žodžiai buvo nurašomi ranka į sąsiuvinį. Filosofiškus Roger Waters'o tekstus derėjo skaityti pakartotinai, tačiau kai kurios dainos, kaip kad albume Dark Side Of The Moon ("Tamsioji Mėnulio pusė", 1973), galėjo nustebinti savo paprastumu ir gebėjimas staiga pilnai suprasti eiles suteikė dvigubą džiugesį, po nelengvo rašymo darbo. Link devintojo dešimtmečio pabaigos, Tarybų Sąjungoje roko muzikos suvaržyti tapo beveik neįmanoma. Įsigalint viešumo ir laisvės politikai, užsienio grupių bei dainininkų "juodieji sąrašai" prarado prasmę. Išties, istoriniai "gyvų" legendinių roko žvaigždžių apsireiškimai pralaužė ledus dar 1979-aisiais, kai Elton John bei Cliff Richard koncertavo Maskvoje bei tuometiniam Leningrade. Iš dalies tai buvo savotišku tarybinės valdžios "demokratijos liudijimu", artėjant 1980-ųjų vasaros olimpinėms žaidynėms Maskvoje. Bet per kelerius metus nuo tol, roko fenomenas iš pagrindų sudrebino kultūrinę sieną, skiriančią TSRS nuo Vakarų pasaulio. Nuo 1980-ųjų, Pink Floyd muzikos klausymas, vertinimas ir kartais tikra manija sužydėjo visom spalvom, nepaisant "naujosios bangos" muzikinių madų. Žinios apie ankstyvąjį Pink Floyd "psichodelinį" periodą tuomet tapo labiau paplitę, nors ir gerokai pavėluotai. Nenuostabu, nes pirmiausia Tarybų Sąjungą pasiekė geriausiai žinomi - vėlesnieji, Vakaruose komerciškai sėkmingiausi albumai. 7 dešimtmečio Pink Floyd įrašai buvo sunkiau gaunami, bet kiekviena sena plokštelė atrado savo gerbėją ar netgi "mokinį" - tokie Pink Floyd darbai, kaip Ummagumma (1969) suteikė didžiulį įkvėpimą ir besivystančiai tarybų šalyje eksperimentinei muzikai. Pink Floyd įtaka galėjo pasireikšti ir netikėčiausiu būdu, pavyzdžiui Ukrainoje gyvavo taiki draugų bendrija, pasivadinusi "Syd Boys" (toks buvo ir jų šūkis sveikinantis gatvėje) - pagerbiant Syd Barrett'ą*), mėgiamos jų grupės krikštatėvį. Tuo tarpu nemaž kosminės permainos buvo jau čia pat už posūkio. Pučiant laisvės vėjams, 1989-ųjų žiemą David Gilmour su Nick Mason'u, paties "Glavkosmos'o" kvietimu, apsilankė Baikonūro kosmodrome, stebėti bendros TSRS-Prancūzijos raketos starto, kurios įgula, šalia būtiniausių daiktų paėmė į atvirą erdvę Pink Floyd įrašą. Tuo tarpu, žymiesiems svečiams buvo leista skaitmeniniu būdu įrašyti raketos pakilimo garsą, galimam panaudojimui ateinančiam grupės albume. David Gilmour bei Nick Mason taip pat lankėsi ir Maskvoje, susitiko su vietiniais roko muzikantais. Svaiginantis gandas pasklido bematant, apie jųdviejų ketinimą koncertuoti Tarybų Sąjungoje. Tačiau net kai laikraščiuose pasirodė pirmieji skelbimai, daugelis negalėjo patikėti savo akimis. Galiausiai, lyg iš gražių sapnų serijos, tai įvyko: 1989-ųjų birželį, plačiai minėti penki didžiuliai koncertai nugriaudėjo sporto komplekse „Olimpyskyj“. Ir „Glavkosmos“ - tarybinė kosmoso agentūra buvo viena pagrindinių šio renginio organizatorių. Vėliau, tais pat metais, pažymėdama oficialų pripažinimą, „Melodijos“ firma išleido dvigubą koncertinę Pink Floyd plokštelę The Delicate Sound Of Thunder („Švelnūs griaustinio garsai“,1989), kurią muzikos mėgėjai pasitiko džiugiomis eilėmis parduotuvėse. Per sekantį dešimtmetį, beveik visa grupės diskografija buvo išleista vinilinių plokštelių pavidalu, pusiau legalių firmų „Antrop“ bei „Russian Disk“ pastangomis. Sienos griuvo, iš vienų sąjungų valstybės perėjo į kitas, bet grupė, kažkada išplėtojusi „kosminio roko“ skambesį, išliko viena svarbiausių inspiruojant permainas anoje „geležinės uždangos" pusėje, šalyje, kuri pasižymėjo „kosminiais planais“. Ne veltui Pink Floyd nariai pirmąsyk pasirodė Tarybų Sąjungoje apsilankydami Baikonūro kosmodrome, lyg įžiebdami šviesesnes viltis tūkstančiams gerbėjų, tiems, kam ši grupė neatsiejama nuo revoliucingo ir taikaus atbudimo, klausant giliai, įrašant draugui ir toliau skleidžiant ore gerą muzikinę naujieną. Parengė Lukas Devita     *) Sidas Baretas (Roger Keith "Syd" Barrett, 1946-2006) – anglų dainininkas, gitaristas, dainų tekstų autorius, geriausiai žinomas kaip britų psichodelinio ir progresyviojo roko grupės „Pink Floyd“ įkūrėjas. Būdamas 14 metų, „pasiskolino“ slapyvardį „Syd“ iš vietinio būgnininko Sid’o Barrett’o. Iš pradžių būsimoji „Pink Floyd“ grupė labai dažnai keitė savo pavadinimus, - kaip ir grupės sudėtį. Galiausiai pavadinimui pasirinkti amerikiečių bliuzo atlikėjų Pink’o Anderson’o bei Floyd’o Council’o vardai. Pirmieji oficialūs „Pink Floyd“ singlai pasirodė 1967 m. Grupei vis labiau populiarėjant, Baretas įniko į narkotikus; jo elgesys scenoje pasidarė nenuspėjamas. Vietoje jo priimtas D.Gilmour‘as, o vėliau iš vis nuspręsta, kad su Barrett’u dirbti nebebus įmanoma. 1968 m. albumas „A Saucerful of Secrets“ buvo paskutinis su „Pink Floyd“. Po kiek laiko jis grįžo į sceną ir išleido du solinius albumus „The Madcap Laughs“ (1969) ir „Barrett“ (1970). Vėliau subūrė grupę „Stars“, atlikinėjančią ankstyvosios „Pink Floyd“ dainas, tačiau ji greit iširo. Po to pamažu perėjo prie uždaro gyvenimo būdo, atsirado problemų su sveikata. Mirė Kembridže. Naujoji banga Susitikimai BLITZ klube Aklieji vargonų virtuozai Filmas iš jūros bangos sūkurio Paganini: Kiekvienas turi savo paslaptį Terra Incognita ir Terra Fantastica Peržvelgiant lietuviškąją PANK erą Korėjos muzika ir karalius Sedžongas Gnostikai, žvaigždžių vaikai, svetimumas... Psichodelinės era: indiškos spalvos ir grynai angliški vakarėliai Perbrauktas Paryžius ir ekskursija į pasąmonę Auksinis balsas arba gimus Kambodžoje Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė A.Warhol - nuobodulio karalius Jim Morrison, Amerikos poetas Ignalinos krašto legenda Daugiaveidis Marsas Tikrasis vyriškumas Kosmosas ir muzika Prototipas 977 (filmas) Fantastikos puslapis Skaitiniai