Lukas Devita Gnostikai, žvaigždžių vaikai, Svetimumas: Aukštesnės būties ilgesys   Taip pat skaitykite  Žvaigždžių žmonės   Ar jums kada teko pasijausti svetimu, na tiesiog viskam, kas supa aplink? Iš pačios esmės, - kai gamtovaizdis, pastatai, gatvės, reklamos, žmonės ir jų apranga, apsireiškimas ir gyvenimo būdas – viskas taip keista, neteisinga, kvaila, nesuprantama, lyg jūs būtumėt iškritęs iš dangaus. Galbūt tai paskatintų atsiribojimą, mintis apie vienuolyną, o gal bylotų apie polinkį atsidurti vieną dieną kurioje iš alternatyvinių, ar nuo seno vadinamų - neformalių grupuočių bei judėjimų? Bet kas, kažkada įkvėptas įsijungti į bitnikų gretas, sėsdamas ant modų motorolerio, ar tapdamas hipiu, vėliau panku, reiveriu ar gotu, turėjo išgyventi panašų pojūtį – svetimumą pripažintai nusistovėjusiai aplinkai. Žinoma, tai ne vienintelis ir gal ne svarbiausias motyvas. „Įstojimas“, kur tai bebūtų, gal būt iššauks svarstymus, kiek bet kuris alternatyvinis judėjimas nėra (ar yra) tos pat aplinkos dalimi. Bet jau atsidūrus grupuotės viduje tai neturi reikšmės. Kitas klausimas - kiek giliai viena ar kita neformali grupuotė gali įtraukti jos dalyvį. Na, atsitinka, kad religinė bendruomenė ar (baisiau skambanti) sekta gali įsukti savo narius tikrai giliai. O jos dalyvis reik manyt, vertins plačiąją visuomenę kaip gyvenančią neteisingai, todėl turės neišvengiamai pajusti svetimumą aplinkai. Gal būt ši savybė vis dėlto svarbi, jei gali būt patirta tiek „jehovisto“, tiek „goto“, nepaisant, kad šie vargu ar daugiau ką turėtų bendro. Svetimumas vadinas gali būti labai skirtingas, nes vien jo patyrimas nesuartina „nesuderinamų“ tarpusavy grupuočių ar pažiūrų. Nors ir čia gali būt netikėtumų. Svetimumo pojūtis, neretai iššaukiantis atsiribojimą, žinomas ir kaip grynai individualus bruožas, sietinas su vienatve, atsiskyrimu bei visapusišku nepritapimu prie aplinkos. Bet kiek gilus, tikras ir stipriai išreikštas gali būt šis potyris. Svetimumas aplinkai, visuomenės tvarkai, o ir visam pasauliui – pakankamai radikalus nusiteikimas – visai įprastas Naujojo Testamento tekstuose, galbūt dažnai priimamas formaliai, visgi nenustoja būt diskusijų tema. Manoma, kad ši nuostata atspindi gnostikų bei ankstyvųjų krikščionių sampratas. Gnosticizmas (pavadinimas kilęs nuo graikiško žodžio gnosis - "žinąs", "pažinimas") - sinkretinis religinis judėjimas, klestėjęs I-IV a. po Kr., turėjo nemažos paskatos pačios krikščionybės formavimuisi, o ir vėlesniais laikais jo įtaka neapleido Europos ir Amerikos kultūrinio gyvenimo. Pavyzdžiui, psichologas Karlas Gustavas Jungas aukštai vertino gnostikus už jų savianalizės sugebėjimus. Antikos bei ankstyvosios krikščionybės tyrinėtojas James M. Robinson'as*) mato gnostikų įtaką 7-o dešimtmečio kontrkultūros judėjimams, prasidėjusiems Jungtinėse Valstijose ir Britanijoje. Išlikę gnostiniai raštai, vaizdingi mitologinio pobūdžio pasakojimai, ar savotiški aforizmų rinkiniai, kaip kad žymioji "Tomo evangelija", tiesiog persmelkti svetimumo pasauliui nuotaika, nors visumoje gnosticizmas išlieka painia filosofija, nepateikiančia aiškios doktrinų sistemos. Tačiau viena svarbiausių idėjų, apjungianti daugelį, tuomet naujojo mokymo grupuočių ta, kad tikrasis žmogus esąs amžina dvasia, kuri buvo įkalinta fiziniame kūne ir nežinojime. Kai kada kūnas nurodomas lyg sielos kalėjimas, ar nukreipiantis mūsų sąmonę nuo tikrosios žmogaus prigimties. Tad pagrindiniu gnostikų tikslu buvo ištrūkti iš kūno ir žemiausios kūrybinės apraiškos - materialaus pasaulio, į kurį esame ištremti. Pasak jų, žemiškasis pasaulis nėra mūsų tikrieji namai, o jo pagundos ir tvarka - tikriausios kliūtys dvasiniam atsivėrimui. Kūnas, o ir visa materija buvo suprantama, kaip bloga, ar, kai kuriais atvejais, iliuziška. Ši vieta, į kurią mes "nukritome" - neatbudusių, nežinančiųjų valdoma Žemė - tikras vargų kraštas, užvaldytas baimės, sklidinas kančių. Nenuostabu tuomet, kad žinomi gnosticizmo skelbėjai dažniausiai minimi kaip keistuoliai, sąmonės revoliucionieriai, nepalaužiamai ištikimi savajai tiesai. Siekdami dvasinio išsivadavimo jie skelbė nesusitaikymą su žemesniojo pasaulio valdovų, vadinamųjų Archontų primesta tvarka ir gyvenimo įstatymais. Pasak gnostikų, tikras laisvės polėkis atbunda peržengus menkystų suraizgytus apribojimus, sulaužius visuomenių normų kodus ir praplėšus visuotinio manipuliavimo šydą. Tam tikslui vieni mokytojai bei grupuotės atsiribojo nuo pasaulio pilnam asketizme, kiti – įkūrė komunas, drastiškai atsižadėjusias plačiosios visuomenės gyvenimo taisyklių, kas taps savotišku archetipu bene visiems vėlesniems kontrkultūros judėjimams. Koks bebūtų komplikuotas pasaulio sukūrimas pagal gnostikus, visais atvejais, žemesnės terpės atsiradimą sąlygoja ilgas išsiskaidymo procesas, o mūsų eonas bene labiausiai nutolęs nuo tikrosios būties. Pasak gnostikų, šio pasaulio, savotiškas "tarpinis" kūrėjas, net pilnai nesuvokė esąs tik tęstine aukščiausios kūrybinės idėjos dalimi, tad sutverdamas žmogų, jam iš tiesų įpūtė nenusakomos svarbos dvasios kibirkštį, daugiau nei pačią kūrybos esenciją, suteikė tai ką, gnostikai vadino perlu. Kaip ši brangenybė paslėpta tamsiame kiaute, jūros dugne, taip ir šviesos dalelė, dvasios krislas yra įdėtas žmogaus viduje. Klaidžiodami nežinojime, mes galime ir nenujausti, turintys šitokį turtą ir patį galingiausią laisvės šaltinį. Šviesos pasiuntinys turi apsireikšti, kad pastūmėtų link atbudimo. Žmonių dvasios miega, kaip kad panašiai byloja induizmo ar šamanistinė pasaulėžiūra, o kažkas iš aukščiau nori mus pažadinti, priminti, kas iš tikrųjų esame. Pasiuntinys atneša žinojimą, palaipsniui atsiskleidžiantį mūsų sieloje, kuri ir pati ieško būdo atsiverti – taip įgaunama drąsa ir išmintis. Pagal gnosticizmo sampratą, - virš žmonių galvų daugybė valdovų, kontroliuojančių savo sferas ir siekiančių neleisti mums atgauti savo tikrą valią bei jėgą. Kad „pravingiuoti" pro užtvaras bei kliūtis ir pasiekti pilnatvę, reikalingas tikras sakralinis žinojimas, kurį ir atnešė dangiškas Šviesos pasiuntinys. Kai kurios gnostinės mokyklos laikė tokiu pasiuntiniu Jėzų Kristų. Nusileidusiu į Žemę, kad atgaivintų žmonių dangiškąją kilmę ir suteiktų patepimą – slaptą pažinimą, kurio dėka galima atrasti kelią į Šviesos karalystę. Natūralu, kad prabudęs gnostikas pasijaučia lyg ir esantis "ne iš čia". Vieno senųjų gnostinių veikalų „Himno perlui" herojus, karalaitis, iškeliavęs atnešti perlo į tolimąjį kraštą, pamiršta savo užduotį ir tikrąją prigimtį. Tačiau pažadintas iš užmaršties jis neabejotinai pradeda jaustis svetimu, iki tol neva "savoje" aplinkoje. Šis bruožas ypač nuodugniai tyrinėjamas klasikine laikomoje gnosticizmo studijoje, Hans Jonas'o knygoje "Gnostinė religija: svetimojo dievo pranešimas ir krikščionybės pradžia" (The Gnostic Religion: The Message of the Alien God and the Beginnings of Christianity, 1959). Svetimumo patirtis būtų lyg tiltas į naujų laikų tyrinėjimus. Septintojo dešimtmečio pabaigoje, rašytojas ir psichoanalitikas Brad Steiger susidomėjo žmogaus savybėmis, nulemiančiomis ypatingą sensoriką ar gabumus, polinkį į misticizmą ar buvimo „iš kito pasaulio" sindromą. Nuo pat 1956-ųjų, dvidešimtmetis Brad pradėjo rašyti straipsnius apie nepaaiškinamus fenomenus, ir šiai dienai jis yra 154 knygų, kurių tiražas siektų 17 milijonų autorius ir bendraautorius, užsirekomendavęs kaip gilus, įvairiapusiškas, dvasinių reiškinių bei žmonijos paslapčių tyrinėtojas, laisvai įvaldęs tiek dokumentinės prozos, biografinės, tiek grožinės literatūros žanrus. Apie 1968-uosius metus Brad Steiger sudarė savotišką anketą, skirtą, kaip jis tuomet pavadino „žvaigždžių žmogaus", ar išskirtinai dvasiškai orientuotos asmenybės tipui nustatyti. Šitokį terminą Steiger pasiskolino iš Amerikos etninių gyventojų mitologijos, kuri byloja, kad žvaigždėse gyvena dvasinės būtybės ir laiks nuo laiko apsireiškia Žemėje, o taip pat, kai kurie mūsų išlaiko ypatingesnį ryšį su žvaigždėmis. Brad Steiger'is pasitelkė idėją žmogaus, pradedančio jaustis esančiu ne iš šios aplinkos, išgyvenančiu tai taip stipriai ir pilnutinai, kad galėtų būt pavadintu tik kaip „nukritusiu iš žvaigždžių". Sherry Hansen, liuteronų teologė, tuometinė Niu Jorko universiteto konsultantė, vienoje iš savo edukacinių programų 1970-aisiais, sudarė panašią anketą. Sulyginę tyrinėjimus su Brad'u jiedu padarė išvada, kad dažniausiai respondentai vadina save „dvasiniais padėjėjais" šioje žemėje. Ištisą dešimtmetį Brad Steiger'is su žmona tapusia Shelly tobulino apklausos formą, ir nuo 1987-ųjų iki 1993-ųjų išsiuntinėjo daugybei žmonių visam pasaulyje. Virš 30 000 asmenų gražino užpildytas anketas. Jas atsakė įvairiausių visuomenės sluoksnių, visų įmanomų specialybių, dvasinių bei religinių pažiūrų atstovai. Pavyzdžiui, protestantų bažnyčiai priklausančių sudarė 49% visų apklaustųjų, katalikų – 39%, „naujojo amžiaus" dvasinei pakraipai – 12%, netikinčiais save įvardino tik 1% . Mistinių patirčių skiltyje, 94% atsakiusiųjų stipriai išgyvena „vientisumo su visata" pojūtį, 67% – intensyvius religinius jausmus, 91% teigia patyrę telepatinį ryšį su būtybėmis iš nematomojo ar aukštesniojo pasaulio, tiek pat tvirtina turintys angelą sargą. Beveik visi apklaustieji pritaria idėjai, kad jų dvasiniai ar fiziniai protėviai yra atkeliavę iš kitų dimensijų, kaip ir daugelio jų pačių sielos. Nors visi šie vyrai ir moterys liudija besijaučiantys „svetimi svetimam krašte", tačiau daugybė jų aktyviai dirba visuomeniškuose srityse, būdami medicinos seselėmis, gydytojais, mokytojais, tarnautojais, žurnalistais bei psichologais ir net teisininkais. Pats ryškiausias bruožas - atsakymas bendras absoliučiai visoms anketoms - tai pasiryžimas ir noras tarnauti planetos labui, visoms gyvoms būtybėms. Brad Steiger'is juokavo – šimtai mokslininkų dešimtmečiais ieško gyvybės kosmose, o jis netikėtai atrado visą tinklą būtybių iš kito pasaulio, išsidriekusį čia pat, Žemėje. "Žvaigždžių žmonių" fenomenas išlieka "nematomas", tačiau užkliudo ir pritraukia jaunesnius, "kitokiais" pasijutusius naujų kartų atstovus. Jie tapo vadinami "žvaigždžių vaikais" (star children), "žvaigždžių sporomis" (starseeds) ar "klajokliais" (wanderers), viena po kitos išdygo internetinės "stovyklos", skirtos pasidalinti patirtimi, studijuoti, taip pat svetainėse pateikiamas gan vieningas sąvokų apibrėžimas. Pasak tokių šaltinių, "žvaigždžių sporomis" galima būtų pavadinti daugelį, kas nuoširdžiai jaučiasi turįs misiją šiame pasaulyje ir laukia meto "sudygti". Tai aiškiai primena ir biblijinę grūdo metaforą. Teigiama, "žvaigždžių vaikai" galiausiai turi išmokti pažinti fizinį pasaulį "iš užkulisių" ir prisiminti savo tikrąją prigimtį kiek įmanoma gryniau. Aukštesniosios jėgos padeda jų transformacijai, pilnutinio savęs suvokimui. Tada jie pasiruošę įgyvendinti misiją, padėti kitoms, žemiškais saitais supančiotom sielom atpažinti savo dieviškąją paskirtį. Kaip bežiūrėsi,visa tai skamba lyg iš senosios gnostikų doktrinos. Ir lygiai taip pat pabrėžiama atbudimo svarba - jis gali būti nuoseklus, ramus arba staigus, net dramatiškas. Visais atvejais "žvaigždžių vaikų" atmintis nuskaidrėja, bent tiek, kad atrasti ar pajausti savo tikrąją prigimtį ir tapt sąmoningu. Tolimesnės veiklos forma gali būt labai individuali, išreikšta atvirai ar užslaptinta paprastume.Tai gali būti pozityvių žinių skleidimas, mokyklų, globalių bendrijų įkūrimas ar tyli asmeninė pagalba. "Žvaigždžių žmonės" linkę manyti, kad visais žmonijos gyvavimo laikais savotiškos "žvaigždžių sporos" buvo siunčiamos į Žemę pagelbėti išsivadavimams iš "tamsiųjų erų", visuotinės pažangos siekiams. Tačiau daugeliui "žvaigždžių vaikų" nepavykdavo įgyvendinti savo misijų ir jie pasijausdavo, lyg pakliuvę į spąstus, - suvilioti materialaus pasaulio iliuzijų klimpdavo vis giliau į užmarštį. Čia vėl žvilga panašumas su gnostikais, tik viskas rutuliuojasi kosminėje eroje. "Žvaigždžių vaikai" jaučiasi svetimais ir ypač tą pažymi vadinamieji "klajokliai", dažniausiai sunkiai išgyvenantys savo nepritapimą, jie jaučiasi tiesiogiai ištremti iš kitų planetų. Toks pareiškimas labai derėtų hipiškų laikų filosofavimams, o "žvaigždžių vaikai" mano, kad šitokios būtybės kaip tik būna esminiais katalizatoriais masiškai transformuojant sustabarėjusias visuomenes, kaip tai akivaizdžiausiai pasireiškė septintame dešimtmetyje. "Nukritusiais iš kitos planetos" miesčionys pažymi ypatingus keistuolius, o būtent taip save pristatė įtakingas džiazo novatorius Sun Ra, ar panašiai užsimindavo ir legendinis Jimi Hendrix. Kaip nebūtų keista, toks pareiškimas tikriausiai nenustebintų induizmo pasekėjo. O gal galima aprėpti dar plačiau - kad visi religiniai mokymai neišvengiamai išpažįsta mažiausiai du pasaulius („šį“ bei „kitą“), ir tarp jų besikabarojantį moksliškąjį homo sapiens. Tad jaustis svetimu, ar kartais prisiminti bet kuria prasme kitokį pasaulį yra lyg ir visai natūralu. Gal būt tai žmogiškosios būties archetipas, užfiksuotas gnostiniuose raštuose ir slapta apsireiškiantis kitose epochose, staiga atgijęs ir šiandien. Tačiau ne tiesiogine sąsaja - egzistuoja dabartinės gnostikų grupuotės, susiformavusios atkuriant tradicijas, bet „žvaigždžių vaikai“ savotiškai interpretuoja kai kurias pagrindines gnostikų idėjas. O šviežiau ir naujau pasireiškia tai, kad „žvaigždžių žmonės“ pernelyg nesirūpina savo paties išsigelbėjimu, nes paprasčiausiai jaučiasi ir taip esantys iš kito pasaulio! Pagaliau "žvaigždžių vaikų" fenomeną netiktų vadinti nauja religija, net gi judėjimu, greičiausiai tai per daug abstraktus reiškinys. Tačiau platus, kiek žinoma, sukėlęs tylų, bet pakankamą susidomėjimą ir Lietuvoje. Leidykla „Šviesa“, dažniausiai asocijuojama su vadovėliais, 1997-ais metais lyg niekur nieko išleido knygą „Žvaigždžių vaikai“ (Star Children, 1994). Tiesa, jos autorė Jenny Randles, bene garsiausia ir labiausiai gerbiama Anglijos ufologė, pateikia gan santūrų, gal kiek bedvasį įvadą į temą, tačiau nestokojantį žavesio. Visais atvejais tokio pobūdžio knygos skatintų savęs pažinimo, bei pozityvaus atsiskleidimo siekį. Jei paslaptingumas traukia, svetimumas ugdo, bylodamas amžiną tobulesnio pasaulio ilgesį, didinga prigimtis įpareigoja: jei esi šviesos dalelė - turi šviesti kitiems. *) Džeimsas Robinsonas (James McConkey Robinson, 1924-2016) – amerikiečių mokslininkas, specializavęsis Naujojo Testamento, Q (hipotetinio pradinio Jėzaus pasakymų rinkinio) ir Nag Hamadi tekstų (kuriais susidomėjo 1965 m.) tyrimuose. Buvo pagrindiniu Nag Hamadi bibliotekos redaktoriumi. Be to, turėjo poveikį panaikinant monopoliją dėl Negyvosios jūros ritinių (kai grupė mokslininkų delsė juos publikuoti). Daug prisidėjo prie Tarptautinio Q projekto būdamas daugelio publikacijų redaktoriumi. Ilgai buvo profesoriumi Klermonto un-te (1964-99). 2014 m. išleido „Nag Hammadi istoriją“, kurioje išdėstė, kas įvyko per 30 m. nuo tekstų atradimo iki jų publikacijos 1977 m. Apie ufologiją kine Kas tas gnosticizmas? Žvaigždžių žmonės: pastabos dabar Gnosticizmo atgimimas Viduramžiais Dendizmo poetika: literatūra ir mada Terra Incognita ir Terra Fantastica Gnosticizmo ištakos. Blogio misterija Don Campbell. Mozarto muzikos galia Simonas Samarietis, pirmasis gnostikas; Gyvenimas "laikmečio dvasioje" ir foto-moto-savišvieta Mūsų anūkai pasieks žvaigždes... Ankstyvasis gnosticizmas: Ofitai Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė Gnostikai: pasaulio sutvėrimas A. Platonovas. Saulės įpėdiniai Jim Morrison, Amerikos poetas Andy Warhol: portretas su datomis SUN RA: muzika iš atviro kosmoso Pranašiškas Aldous Huxley Mitologija Visatos masteliu Velso atominė bomba Kita gnostikų Ieva Fantastikos skiltis NSO.LT svetainė Vartiklis