Ateiviai kine: nesibaigianti kosminė odisėja. Vartiklis

Tai atnaujinta straipsnio versija. Žiūrėkite ankstesnį variantą (su redaktoriaus papildymais) >>>>

Vienas nepaaiškinamų reiškinių tyrinėjimo pionierių, rašytojas Brad Steiger'is^*), pažymėjo - tai tiesiog stulbina, kaip NSO tyrimus komplikavo ir glumino pati populiarioji kultūra, dažniausiai kino filmų pavidalu, o galiausiai – televizijos forma.

Iš tiesų šiandien sunku susigaudyti, kiek ufologija ir, tuo labiau, nežemiškų problemų supratimas visuomenėje bendrai imant yra įtakoti kinematografijos meno. Ir atvirkščiai – kiek besivystanti ufologija suteikė peno filmų siužetams, drąsiems sumanymams, ar, pagaliau, netgi specialiųjų efektų kūrybai. Extraterrestrial by Spielberg

Fantastikos temos susietos su nežemiškomis civilizacijomis, NSO pasirodymais bene seniausiai atsispindėjo amerikietiškuose komiksuose, kurių keletas virto žymiais filmais, ir būtent kino medija galėtų geriausiai atspindėti kiekvienos epochos ufologinę problematiką. Tikriausiai nesuklysime pastebėdami, kad intriguojanti sci-fi - kino fantastika atsirado ir išpopuliarėjo anksčiau nei dokumentiniai filmai ufologinėmis temomis.

Neretai teigiama, kad, prisižiūrėjus filmų, žmonėms gimsta ketinimas vadinamąją fantastiką palaikyti tikrove. Tačiau nemažai net ir ankstyvųjų pro-ufologinių filmų siužetų buvo paremti liudijimais, istorijomis, atspindėtomis žiniasklaidoje ar paplitusiomis pasakojimų forma, nuo pat legendinio piloto Keneth‘o Arnoldo skrydžio 1947-ais, kai lėktuvą pralenkė neregėtų skraiduolių eskadrilė, ir kažkas žurnalistų vėliau sumanė tai pavadinti "skraidančiomis lėkštėmis" (daugiau apie tai >>>> ).

Taip pat, yra teigiama, kad viena seniausių, Holivudo klasika tapusi juosta „Diena, kai sustojo Žemė“ (The Day The Earth Stood Still,1951) buvo sumanyta, pastatyta ir demonstruota siekiant, iš dalies, išbandyti masinio žiūrovo reakciją į patį nežemiškų civilizacijų egzistavimo faktą bei galimą žemiečių kontaktą su svečiu iš kitur!

Visiškai nepanaši į pirminę, nauja šio filmo versija buvo sukurta, 2008-aisiais, kur vietoj pacifistinių idealų, kontaktas su ateivio asmenybe bei technologija pateikiamas kaip grėsmė Žemės saugumui, lyg ruošiant šiandieninį žiūrovą pavojui iš kosmoso. Tokia grėsmė turi ilgesnę kino-tradiciją, vaizduojančią negeranoriškai nusiteikusius ateivius, ar tiesioginę jų invaziją į Žemę, kaip kad „bombastiniame“ filme „Nepriklausomybės diena“ (Independence Day, 1996)

Priešiškai nusiteikę ateiviai dominavo ir tuomet, kai per keletą pokario dešimtmečių, Holivudo dėka, fantasmagoriniai kosminiai filmai, tokie, kaip kad „Žemė prieš Skraidančias lėkštes“ (Earth Versus Flying Saucers, 1956) pilnai įsigalėjo visose kino kategorijose, pradedant nuo B-movie. Kaip tik šioje, antrarūšių filmų kategorijoje nesibaigiantys atradimai šiandien gali pasitikti kino egzotikos mėgėjus, - ką reiškia vien „Kelionė į iki-istorinių moterų planetą“ (Voyage to the Planet of Prehistoric Women, 1968) ir daugelis kitų, o taip ir to meto žvaigždėm pažymėti filmai, kaip „Barbarella“ (1968), su Jane Fonda pagrindiniame vaidmenyje.

„Kelionė į iki-istorinių moterų planetą“ pastatyta įtakoje tuometinės TSRS fantastinio filmo "Vėtrų planeta" (1962), tiesiog inkorporuojant ištisus gabalus iš tyros tarybinės vizijos į Holivudo viliojančią sirenų pasakų (kino) juostą. Savo ruožtu „Vėtrų planetoje“, prisidengiant fantastika, buvo iškelta paleokontakto (žmonijos ryšių su ateiviais senovėje) hipotezė, tuomet „karšta“ tema TSRS moksle.

Ankstyvesnis Rusijos fantastinis filmas „Kosminis reisas“ (1934) žaismingai pasakoja apie pirmąjį žemiečių skrydį į Mėnulį. „Kosminio reiso“ konsultantu nurodytas pats raketų pradininkas Konstantinas Ciolkovskis (daugiau apie filmą >>>> ). Tačiau ir tai nebuvo pradžia, iki tol jau buvo ekranizuota „Aelita“ (1924, daugiau

žr. >>>> ), pasakiška Aleksejaus Tolstojaus romano interpretacija, kurios centre pašėlusi kelionė į Marsą ir tikrai avangardinis Marso civilizacijos atvaizdavimas.

Iš tiesų kino fantastika ir kelionių į kitas planetas tema prasidėjo beveik iš vien su kino atsiradimu, gal būt kaip amžino žmonių troškimo pasireiškimas, tačiau tai gal kiek per platu, kalbant išskirtinai apie filmus, kuriuose dalyvauja ateiviai, kaip tik atskridę į Žemę iš kažkur kitur.

Neabejotinai vienos svarbiausių ufologijai išlieka Steven Spielberg'o didžiulio populiarumo kino juostos - „Artimieji trečiojo laipsnio kontaktai“ (Close Encounters of the Third Kind, 1977) - ir tolimesnė, jaudinanti ateivio ir žemės berniuko draugystės saga – „E.T.“ (1982). Kaip teigiama, po šio filmo premjeros Baltuose rūmuose, pats prezidentas Ronald Reagan'as, padėkojęs susirinkusiems ir režisieriui, tarė (Steven Spielberg'o apstulbimui) - „Šioje salėje yra keletas žmonių, kurie žino, kaip tikra yra visa tai, kas rodyta ekrane“. Salė prapliupo juokais, priimdama pareiškimą kaip pokštą, tačiau Ronald Reigano veidas, pasak Spielbergo, o buvo susikaupęs ir rimtas...

Šiuo laikotarpiu įsibėgėjantys „Žvaigždžių karai“ (Star Wars, 1977-2005), nors tiesiogiai nepriskirtini ufologinei tematikai, taip pat palaikė pozityvų kosminį atsivėrimą, lakios vaizduotės žygį į naujas erdves, pasitelkus Joseph Campbell'o psichologines įžvalgas ir mitologines studijas. Kita bebaimių kosminių kelionių serija „Žvaigždžių takai“ (Star Trek, 1979 -2009) taip pat įėjo į Ronald Reagan'o Baltuose rūmuose peržiūrimų filmų sąvadą.

Labiau šiurpinantis ateivių fenomeno atvaizdavimas nedingo iš ekrano, kaip dokumentiškos Whitley Strieber‘io knygos-bestselerio ekranizacija, to paties pavadinimo „Bendrija“ (Communion, 1989), ar labiau siaubo, nei mokslinės fantastikos filmų serija „Svetimas“ (Alien, 1979-2024).

Svarbūs ufologijoje ar susietose studijose įvykiai neretai yra atspindėti dokumentiško stiliaus juostose, kaip kuklaus biudžeto, bet nuoširdus Britų televizijos filmas „NSO incidentas“, (The UFO Incident, 1975), pasakojantis klasikinį amerikiečių poros Betty ir Barney Hill‘ų „pagrobimo“ ir apsilankymo ateivių kosminiame laive atvejį, amerikiečių filmas “Ugnis danguje” (Fire in the Sky, 1993), sukurtas pagal garsią Travis Walton'o pagrobimo ir susidūrimo su ateiviais istoriją, taip pat, nuo ufologijos jau neatsiejamas - „Rosvelas“ (Roswell, 1994).

Tikroviškumas tokiose kino juostose gali būt pagražintas romantika, kaip kad „Filadelfijos eksperimentas” (Philadelphia Experiment, 1984), arba filmo fabula tik iš dalies paremta gyvais pasakojimais, kai „Angaras 18” (Hangar 18, 1980) – beje, vienas iš nedaugelio tokios tematikos amerikietiškų filmų tuomet beveik iškart (1982-ųjų naujųjų metų naktį) parodytas centriniame TSRS televizijos kanale, dėl ko tapo ypač populiariu „už geležinės užkardos“, nors Jungtinėse Valstijose filmas buvo komerciškai nesėkmingu.

Nemažą poveikį tiek pačiam mokslinės fantastikos žanrui, tiek plačiausiai žiūrovų auditorijai yra padarę kosminiai-ufologiniai televizijos serialai, kaip kad visą 1990-ųjų pop kultūrą įtakoję „X failai“ (The X Files, 1993-2002), ypač populiarūs ir Lietuvoje, ar tokie, kaip „Babilonas 5“ (Babylon 5, 1993-1998). Spielberg and ET

Įspūdingas ir kupinas įtampos, grynai ufologine tematika sukurtas mini serialas, prodiusuotas Steven Spielberg'o, dešimties dalių „Paimtieji“ (Taken, 2002), ar jau anksčiau ateivių pagrobimų temą analizuojantis mini serialas „Įsibrovėliai“ (Intruders, 1992).

Tačiau ilgiausiai rodomas sci-fi televizijos serialas, nuo 1963 m. su pertraukomis praktiškai iki šių dienų, priklauso ne Amerikos kontinentui, bet tai Britų kultinis „Daktaras Who“ (Doctor Who), pradėtas BBC televizijoje, apie ateivį, amžinai keliaujantį laike ir erdvėje (taip pat ir kūnuose, per daugiau kaip dešimtį pagrindinio vaidmens aktorių).

Kino klasikos kolekcijos, net ir labai žemiška prasme, negalima įsivaizduoti be Stanley Kubrick'o „Kosminės odisėjos“ (2001: A Space Odyssey, 1968) ar Andrejaus Tarkovskio „Soliario“ (1972), - giliai filosofinių bei avangardinių filmų, kuriuos galima būtų žiūrėti taipogi kaip artimus ufologijai. Toks pat išlieka ir nepamainomas „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ (The Man Who Fell on Earth, 1976), režisieriaus Nicolas Roeg'o 1976-ų metų, lyg gnosticizmo filosofija inspiruotas filmas su David Bowie'iu pagrindiniame vaidmenyje.

Ateivis, kaip žmogus, ar įgavęs žmogaus pavidalą ir veikiantis visuomenėje, dažnai kaip pacifistas, ekologinės savimonės skleidėjas, kaip taisyklė sukelia militaristinių grupuočių ar tiesiog valdančiųjų sluoksnių reakciją, siekį žūt būt įslaptini faktus, neretai ir susidoroti su pačiu ateiviu. Tokio pobūdžio fabula tapo savotišku filosofinių fantastinių filmų pagrindu, kaip kad buvusios TSRS “Daktaro Ivenso tylėjimas” (1973), ar amerikiečių „Žvaigždžių žmogus“ (Starman, 1984). Ateivio samprata įsitvirtino ir kaip būdas išreikšti kine diskriminacijos ar nepritapimo, kitoniškumo problemas, kaip tai ryšku filme „Brolis iš kitos planetos“ (Brother from Another Planet), kurio veiksmas vyksta Harleme ir iš esmės vaizdingai atskleidžia emigrantų gyvenimo tamsią tikrovę, nors pagrindinis herojus ir tiesiogiai nusileidžia kosminiu laivu, krentančiu į Žemę, jo odos spalva greitai apibrėžia ateivio vietą visuomenėje.

Ir žinoma, išties nemirtingas, kuklaus žmogaus pavidalu prisidengęs, didybės simboliu tapęs ateivis iš Kriptono planetos - „Supermenas“ (Superman, 1978-2006), nors nesinaudoja nežemiškai skraidymo aparatais – jam to jau nebereikia, - bet dar būdamas kūdikis jis taip pat nusileido į Žemę kosminiu laivu.

Unikalus būtų ir džiazo novatoriaus Sun Ra fantasmagorinis filmas „Kosmosas - tai vieta” (Space is the Place, 1974), pristatantis muzikos garsais varomą, išganingą kosminį laivą ir žavią avangardinio džiazo garsų meistro filosofiją bei žmonijos, ar bent jau juodųjų rasės išgelbėjimo planą.

Nenuilstantis pasiryžimas ir galiausiai ryšys su nežemiška sąmone, bandymas keliauti per „žvaigždžių vartus“, nors ir nedalyvaujant ateiviams, atspindėtas amerikiečių filme „Kontaktas“ (Contact, 1997, daugiau žr. >>>> ).

Ir žinoma jau nebeįmanoma nepaminėti „Avataro” (Avatar, 2010) – šiai dienai, labiausiai žiūrimo filmo visoje istorijoje, pranokusio net tragiško atminimo „Titaniką” (Titanic,1997). Beje, gali būt sunku patikėti, kad to paties režisieriaus James Cameron‘o^**) darbas. Kaip griaustinis, naujoji ultra-spalvinga epinė kino juosta atveria keletą drąsių idėjų, - kad ateivių, gal net labiau humaniškų už žmones, planeta egzistuoja, gali būt pasiekiama, ir kad savo kūną galima pakeisti į jų, o į gerą tai ar į blogą – belieka laukti tęsinio.

Nuoroda: Ankstesnis straipsnio variantas (su redaktoriaus papildymais): >>>>

^*) Bradas Steigeris (Brad Steiger, g. 1936 m., tikr. vardas Eugene Olson) – amerikiečių rašytojas ir fantastas, tyrinėjantis ir rašinėjantis apie NSO, paranormalius reiškinius, nusikaltimus ir biografijas (G. Garbo ir kt.). Dažnai kviečiamas į TV ir radijo laidas. Publikuojasi nuo 1965 m., per 180 knygų ir 2000 straipsnių įvairiomis temomis įvairaus amžiaus skaitytojams. Nuo 1967 m. liovėsi dėstęs ir atsidėjo vien kūrybai, pasirinkęs Brado Steigerio kūrybinį pseudonimą. Paminėtinos knygos: „Atlantis Rising“ (1973), „Erdvės ir laiko paslaptys“ (1974), „Valentino“ (1977), „Žvaigždžių žmonės“ (1985), „Šviesos vaikai“ (1995), „Svetimųjų grobimai“ (1998), „NSO odisėja“ (1999), „Žvaigždžių kadetas“ (2012), „Pabaisos tarp mūsų“ (2013).
Skaitykite apue B. Steigerio „žvaigždžių vaikų“ temą >>>>>

^**) Džeimsas Kameronas (James Francis Cameron, g. 1954 m.) - kanadiečių režisierius, prodiuseris ir scenaristas. Jo pirmu pilnametražiu filmu buvo siaubo filmas „Piranija 2: nerštas“ (1982). Laikomas inovatyviu kino režisieriumi su klasikiniu filmavimo stiliumi. Režisavo daugiausia fantastinės tematikos filmus, pvz, „Terminatorius“ (1984), „Svetimi“ (1986) ir „Įsikūnijimas “ (2009; Avatar), o taip pat „Titanikas“ (1997) ir kitus. Jo hobis – povandeninio pasaulio tyrinėjimas, yra aplinkosaugininkas; sukūrė skaitmeninę „Fusion Camera System“ kamerą, pastatė dokumentinių filmų ciklą, - „Svetimi iš bedugnės“ (2005) ir kt. Pirmasis vienas nusileido į Marianų lovio dugną (2012).

PRIEDAS: „Žvaigždžių kelias“ NASA

Kaip erdvėlaivio „Enterprise“ aukščiausio rango karininkai, Leonardas Nimojus¹⁾ ir Viljamas Šatneris²⁾ įkūnijo tolimos ateities kosmoso tyrinėjimo optimistinį požiūrį. Samanta Kristoforeti apsivilkusi „Star Trek: Voyager“ uniforma TKS stotyje saliutuoja Vulkano stiliumi pagerbdama aktoriaus Leonardo Nimojaus mirtį 2015 m. vasarį.

1967 m. sausio 27 d. popietę trys pirmosios „Apollo“ misijos įgulos nariai paliko pervežimo furgoną, nuvežusį juos į starto aikštelę Kanaveralo kyšulyje. Ten astronautai Rogeris Čafis⁴⁾, Gusas Grisomas⁵⁾ ir Edas Vaitas⁶⁾ įėjo į komandos modulį ir pradėjo „Išsijungimo“ testą. Vakare prieš gaisrą, pareikalavusį šių trijų vyrų gyvybių, ištikimi žiūrovai žiūrėjo „Rytoj yra vakar“, 19-ą televizijos serialo „Žvaigždžių treko” epizodą. Serialo veiksmas vyksta 23 a. Dideliais serialo gerbėjais buvo ir JAV kosmoso programos darbuotojai, kurie „Enterprise“ erdvėlaivyje ir jo komandoje regėjo tai, ko siekė.

Kai įvyko „Apollo-1” tragedija, žmonės į kosmosą skraidė jau per 7-erius metus. Kosminis skrydis buvo nauju ir pavojingu, - ir štai šou, padaręs jį rutina. „Star Trek“ suteikė viltį tiek žmonėms, tiek kosminei Spokas su Uhura programai, kai abiem buvo priežasčių abejoti, kad kada nors bus pasiektas Mėnulis, jau nekalbant apie „naują gyvybę ir naujas civilizacijas“,kas buvo žadama įžanginių titrų monologe. 1967 m. NASA prisireikė „Žvaigždžių treko“ – ir kaip vėliau paaiškėjo, „Žvaigždžių trekui“ reikėjo NASA.

Vašingtone rengiama kasmetinė Goddard'o memorialo vakarienė, pavadinta amerikiečių astronautikos pionieriaus Roberto Ch. Godardo⁷⁾ ir įstaigų su iškiliu indėliu per praeitus metus į kosminį mokslą ir technologijas garbei. 1967 m. kovo 14 d., dieną prieš Godardo vakarienės, Leonardas Nimojus, suvaidinęs nesujaudinamą pusiau žemietį-pusiau vulkanietį mokslinį darbuotoją misterį Spoką, greitai tapo populiariausiu serialo personažu, ir kurį pakvietė į vakarienę, nusileido tarptautiniame Daleso aerouoste maždaug 30 mylių į vakarus nuo Vašingtono.

Kitą rytą Nimojo žmona Sendi prisijungė prie jo vykstant į Godardo kosminių skrydžių centrą. Lankytojai buvo priblokšti to, kiek Godardo darbuotojų susirinko jo sutikti.

L. Nimojus 1967 m. laiške „Star Trek“ kūrėjui Džinui Rodenberiui⁸⁾ rašė: „Tai buvo pirmas tikras jausmas, kurį patyriau dėl NASA dėmesio [filmui]“

Tą vakarą žmonės aptarinėjo, kas nutiko kilus gaisrui „Apollo“. Kol Nimojus spaudė rankas ir dalijo autografus, vakarienės dalyviai matė ne tik aktorių, bet ir misterį Spoką, ateities atstovą, kuris žinojo, kad tai, ką jie savo metu, gali būti pavojinga, tačiau yra būtina jiems dėl judėjimo į priekį įveikiant eilinę kosmoso ribą. Nimojus rašė Rodenberiui: „Aš neperdedu, kai sakau jums, kad dėmesys šou toks didelis, kad jiems beveik atrodo, kad jie jaučia, kad mes esam jų kosminės programos ateities inscenizacija; ir jie visiškai suvokė tai, ka mums prie širdies, ... Jie tikrai didžiuojasi šou, kuris tarsi kažkokiu būdu perteikia juos“.

Žinomame 1966 m. raštelyje Rodenberis parašė, kad NASA Vakarų operacijų centro Santa Monikoje informacijos visuomenei specialistas „labai susidomėjo „Star Trek“ ir labai norėtų suteikti mums visokeriopą pagalbą, tame tarpe ir video medžiagą, vertingus modelius, animaciją, techninius patarimus ir net prieigą į kai kurias NASA laboratorijas bei bandymų poligonus“.

1967 m. kovo Godardo vakarienėje, kai Nimojus pozavo ir dalino autografus, greta stovėjo kitas žmogus. Ričardas Prestonas⁹⁾, Smitsono nacionalinio aviacijos ir astronautikos muziejaus administracijos darbuotojas, laukė savo eilės, Kur dar niekas nebuvo kad Nimojui perduotų svarbią žinutę: Institutas norėjo gauti šou bandomojo epizodo kopiją.

Smitsono institutas niekad neužsakinėjo jokio kito šou bandomosios kopijos. Prestonas, tuo metu buvęs Frederiko K. Diuranto III¹⁰⁾ padėjėju, 1967 m. parašė Rodenberiui: „Mes tikim, kad „Star Trek“ taps vertingu papildymu Nacionalinio aviacijos ir astronautikos muziejaus archyvų papildymu. Mokslinė fantastika sudaro tam tikrą astronautikos chronologijos segmentą“.

1967 m. rugpjūčio 28 d. Rodenberis oficialiai direktoriui Polui Džonstonui¹¹⁾ pateikė 16 mm „Kur dar niekas nebuvo“ kopiją. 1967 m. pabaigoje, kai atrodė, kad serialas negali užsitikrinti sau trečiojo sezono, masinė laiškų rašymo kampanija padėjo pritraukti daug dėmesio. Pasigirdamas, kad NBC gauna apie 4500 laiškų per savaitę su „Star Trek“ palaikymu, Rodenberis sakė, kad „mes gauname laiškus iš muziejų kuratorių ir koledžų prezidentų; visi labai rimtai vertina mūsų bandymą pavaizduoti, kokia bus kosminė kelionė“.

Praėjus 7 d. po NBC paskelbimo apie trečiojo sezono pratęsimą, Rodenberis pasiuntė Diurantui telegramą: „Smitsono instituto mums suteikta garbė labai padėjo atnaujinti „Star Trek“ naujajame sezone“.

Trečiojo sezono biudžetas buvo nurėžtas. Buvo aišku, kad jis bus paskutinis. 1979 m. išleistas “Star Trek: The Motion Picture” pradėjo naują „star trekinių“ filmų ir teleserialų srautą, tebesitęsiantį iki šiol. 1974 m. rudenį Smitsono institutas surengė naują parodą „Gyvybė Visatoje“, kurioje buvo eksponuojamas originalus 11 pėdų „Enterprise“ modelis, naudotas filmavimo metu.

L. Nimojus „Žvaigždžių kelio interviu knygoje“ prisimena: „Mes buvome savotiška jungiamąja grandimi su NASA; NASA fantastika ir šou, kurį žiūrėjo NASA“.

¹⁾ Leonardas Nimojus (Leonard Simon Nimoy, 1931-2015) – amerikiečių aktorius, režisierius, poetas ir fotografas. Išgarsėjo Spoko vaidmeniu „Star Trek“ seriale (1964-2013). Žinomas ir Viljamo Belo vaidmeniu seriale „Ties riba“ (2008-2013).

²⁾ Viljamas Šatneris (William Shatner, g. 1931 m.) – kanadiečių aktorius, rašytojas, scenaristas, muzikantas. Išgarsėjo kapitono Kirko vaidmeniu seriale „Žvaigždžių keliu“. Jis parašė knygų ciklą, kur aprašo savo vaidmenį ir kas vyko filmuojant. Taip pat parašė fantastikos romanų ciklą „Tekų karas“ (nuo 1989 m.), adaptuotų televizijai, kompiuteriniams žaidimams ir pan. Samanta Kristoforeti

Be to vaidino advokatą Kreiną televizijos seriale „Bostono juristai“ (2004-2008). 2021 m. spalio 13 d. „Blue Origin“ laivu „New Shepard NS-18“ pakilo į kosmosą tapdamas vyriausiu kosmose buvusiu žmogumi (90 m.).

³⁾ Samanta Kristoforeti (Samantha Cristoforetti, g. 1977 m.) – italų astronautė, kosminiame skrydyje praleidusi beveik 200 parų (2014-15 m. TKS stotyje). 2007-09 m. tarnavo Italijos aviacijoje. 2009 m. priimta į ESA astronautes. Jos antrasis skrydis planuojamas 2022 m. pavasarį. Jos garbei pavadintas asteroidas 15006.

⁴⁾ Rodžeris Čafis (Roger Bruce Chaffee, 1935-1967) – amerikiečių astronautas, aviacijos inžinierius. Žuvo „Apollo-1“ kabinoje antžeminių bandymų metu (sausio 27 d.). Tai buvo jo pasiruošimas pirmajam skrydžiui. Buvo užkietėjęs medžiotojas – ir būtent medžioklės metu 1963 m. sulaukė skambučio iš NASA su darbo pasiūlymu. Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje ir kalva Marse į pietvakarius nuo marsaeigio „Spirit“ nusileidimo vietos.

⁵⁾ Virdžilas Grisomas (Virgil Ivan "Gus" Grissom, 1926-1967) – amerikiečių astronautas, karo lakūnas. Žuvo per gaisrą „Apollo-1“ antžeminių bandymų metu. Kaip karo pilotas dalyvavo Korėjos kare (1952). Buvo vienu iš 7 pirmajam JAV skrydžiui į kosmosą. Buvo antruoju amerikiečiu atlikusiu suborbitinį skrydį (1961 m. liepos 21 d. su „Mercury-Redstone 4“) – jo metu patyrė net 10g perkrovas. Buvo pirmojo amerikiečių dviviečio laivo ekipažo vadu („Gemini 3“, 1965 m. kovo 23 d.). Dėl klaidų paskaičiuojant oro pasipriešinimą kapsulė nusileido už 84 km nuo numatytos vietos ir kol atskubėjo gelbėjimo komanda, ekipažą taip „užsiūbavo“, kad jiedu susirgo „jūros liga“. Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.

⁶⁾ Edvardas Vaitas (Edward Higgins White II, 1930-1967) - amerikiečių astronautas, aviacijos inžinierius. Žuvo gaisro metu „Apollo-1“ antžeminių bandymų metu. Skrido „Gemini 4“ (1965 m. birželio 3-7 d.), kurio metu tapo pirmuoju amerikiečiu, išėjusiu į atvirą kosmosą. Išėjimo metu buvo problemų su liuku. Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.

⁷⁾ Robertas Godardas (Robert Hutchings Goddard, 1882-1945) - amerikiečių fizikas ir išradėjas, laikomas pirmosios pasaulyje skystuoju kuru varomos raketos (sėkmingai startavusios 1926 m. kovo 16 d.) sukūrėju. Su komanda 1929-41 m. į orą paleido 34 raketas, pakilusias į maždaug 2,6 km aukštį bei pasiekusias 885 km/val. greitį. Jis raketų konstrukcijose pritaikė trijų ašių valdymą, giroskopą bei traukos kontrolę, kas leido veiksmingai valdyti raketos skrydį. Jo monografija „Metodas ekstremaliausiems aukščiams pasiekti“ (1919) laikoma klasika. Pasižymėjo darbo slaptumu ir darbų nesidalijimu su kitais. Jam priklauso 214 patentų – tarp jų ir už daugiapakopę raketą bei skystuoju kuru varomą raketą (abu 1914 m.). Jo garbei pavadintas krateris Mėnulio nematomoje pusėje.

⁸⁾ Judžinas Rodenberis (Eugene Wesley Roddenberry, 1921-1991) – amerikiečių scenaristas ir prodiuseris, geriausiai žinomas kaip serialo „Žvaigždžių kelias“ kūrėjas. Antrojo pasaulinio karo metu skraidė bombonešiu B-17, po karo pradėjo dirbti „Pan American“ antruoju pilotu, tačiau po avarijos paliko piloto darbą ir 1949-56 m. dirbo policininku. 6-me dešimtm. ėmė uždarbiauti rašydamas scenarijus televizijai. Fantastinio serialo idėja kilo 1964 m. – ir ją jis pristatė CBC, net nesutaręs dėl kontrakto sąlygų ją pasiūlė NBC. Originalus serialas pasirodė 1966 m.

⁹⁾ Ričardas Prestonas (Richard K. Preston Sr., 1934-2009) – amerikečių kariškis, nuo 1958 m. Jūrų pajėgose užsitarnavęs kapitono laipsnį. Dirbo Godardo skrydžių valdymo centre, NASA, Smitsono muziejuje. Į pensiją išėjo 1979 m. organizavo kampaniją pirmojo „shuttle“ pavadininimui „Enterprise“.

¹⁰⁾ Frederikas Diurantas III (Frederick Clark Durant III, 1916-2015) – amerikiečių mokslininkas, lakūnas- bandytojas, raketų ir kosminių skrydžių žinovas, rašytojas. Buvo Nacionalinio aeronautikos ir astronautikos muziejaus direktorius (1965- 80) ir „Britannica“ redaktoriumi. Ilgametis Amerikos magų draugijos narys.

¹¹⁾ Polas Džonstonas (Paul Forsythe Johnston, g. 1950 m.) – JAV Nacionalinio aeronautikos ir astronautikos muziejaus vadovas. Jo tyrinėjimų sritys yra jūreivystės istorija, menas ir archeologija, laivų avarijos, automobiliai, motociklai ir kelių istorijos.