Paganinis: paskutiniai metai, paskutiniai kūriniai. Vartiklis

1838 m. gruodžio 16 d. Paryžiaus konservatorijos salėje Nikolas Paganinis klausėsi koncerto, kuriame buvo atliekamos dvi H. Berliozo simfonijos – „Fantastinė“ ir „Heroldas Italijoje“. Dirigavo jų autorius.

Berliozas vėliau rašė apie šį koncertą:
„Jau esu sakęs, kad Paganinis, prieš išvykdamas iš Paryžiaus, davė mintį sukurti ‚Heroldą‘. Jam nesant, ši simfonija buvo atlikta kelis kartus... Tądien jis ją girdėjo pirmąkart.

Ką tik baigėsi koncertas. Tuo metu aš – išsekęs, išpiltas prakaito ir krečiamas drebulio – orkestrinės duryse išvydau Paganinį. Jis, lydimas 13-mečio sūnaus Achilo, mosikuodamas rankomis priėjo prie manęs. Dėl gerklės ligos, kuri vėliau jį nuvarė į kapus, jis negalėjo kalbėti ir tiktai, kai aplinkui būdavo visiška tyla, vienintelis jo sūnus tegalėdavo išgirsti – o tiksliau sakant, nuspėti – jo tariamus žodžius. Paganinis ranka kažką parodė berniukui, kuris atsistojo ant kėdės, prikišo ausį prie tėvo lūpų, ir ėmė atidžiai klausyti. Po to Achilas nušoko nuo kėdės ir, atsigręžęs į mane, pasakė:
- Gerbiamasis, mano tėvas pasakė, kad jus įtikinčiau, jog jis niekada gyvenime, klausydamas koncerto, nėra patyręs tokio įspūdžio: jūsų muzika jį sukrėtė, ir jei tik savęs netvardytų, - atsiklauptų prieš jus ant kelių, kad išreikštų savo dėkingumą.
Girdėdamas tuos žodžius, aš nejučiomis skėstelėjau rankomis, išreikšdamas savo nepatikėjimą ir sumišimą.
Tada Paganinis griebė mane už rankos ir švokšdamas: „Taip, taip!“ nutempė mane paskui save į sceną, kur dar buvo neišsiskirstę muzikantai, atsiklaupė ant kelių ir pabučiavo man ranką. Nėra reikalo kalbėti, kaip buvau apstulbintas: sakau faktą ir tiek.

... Kitą dieną, kai buvau vienas savo kambaryje, įėjo mažasis Achilas. Jis pasakė:
- Mano tėvas pats jus aplankytų, jei būtų bent kiek sveikesnis. Štai laiškas, kurį jis man pavedė perduoti.
Aš norėjau atplėšti voką, bet berniukas sulaikė mano ranką:
- Atsakymo nereikia, tėvas pasakė, kad jį perskaitytumėte, kai liksite vienas.
Ir tuoj išėjo...

„Brangus mano drauge,

Bethovenas mirė, ir tik Berliozas galėtų jį prikelti; ir aš, pasigėrėjęs dieviškais Jūsų kūriniais, kurie verti tokio genijaus kaip Jūs, laikau savo pareiga prašyti, kad priimtumėte kaip mano pagarbos ženklą 20 tūkstančių frankų, kuriuos Jums įteiks baronas Rotšildas, kai tik pristatysite jam čia įdėtą nurodymą.
Prašau laikyti mane ištikimiausiu draugu.

Nikolas Paganinis“

H. Berliozas tuo metu gyveno sunkias dienas: tik ką triuškinančios nesėkmės sulaukė jo opera „Benvenutas Čelinis“ (teatro laikraštis „Le Psišė“ vietoj apžvalgos šiam kūriniui teskyrė vieną žodį: „Karališkoji muzikos akademija. „Benvenutas Čelinis“. DEJA!“). Autorių koneveikė, triumfuojantys priešai rašė paskvilius; sunki buvo ir kompozitoriaus materialinė padėtis – negalėjo išsivaduoti iš skolų ir kreditorių... Ir tą kritišką valandą jam ištiesiama ranka. Stulbinanti dovana ir žymaus muzikanto moralinė parama padėjo jaunam menininkui išsivaduoti iš krizės ir atsidėti kūrybai. Ž. Žanenas pasakė: „Tie 20 000 frankų Berliozui – tai treji ramaus darbo, laisvės ir naujo šedevro „Romeo ir Džiuljeta“ (skirto savo geradariui) gimimo metai“.

Netrukus po koncerto Berliozas aplankė N. Paganinį ligoninėje. Savo „Memuaruose“ jis parašė:
Niccolo Paganini

„Radau jį didelėje biliardo salėje, Neo-Terne, kur jis gyvena [ ... ] Kai jis mane pamatė, jo akyse pasirodė ašaros [prisipažinsiu, ir manosios buvo netoli]. Jis verkė, tas laukinis, tasai žmogėdra, tas žmonių žudikas, tasai laisvę atgavęs katorgininkas [kaip apie jį šimtus kartų kalbėta], verkė karštomis ašaromis, mane apkabinęs.
- Daugiau apie tai nė žodžio, - pasakė jis. Čia joks mano nuopelnas. Aš išgyvenau nuoširdžiausią džiaugsmą, didžiausią pasitenkinimą, kokį tik esu kada patyręs, Jūs manyje pažadinote emocijas, kurių nenujaučiau esant [ ... ]
Paskui Paganinis nusišluostė ašaras, trenkė ranka į biliardo stalą, keistai juokdamasis ir prašneko greitakalbe, tačiau aš negalėjau suprasti, ir jis suskato ieškoti sūnaus, kad tasai būtų vertėju. Padedant mažajam Achilui, supratau, ką jis pasakė:
- O, aš esu laimingas, tiesiog netveriu džiaugsmu pagalvojęs, kad visos tos padugnės, kurios rašė ir kalbėjo prieš jus, nebeturės tiek drąsos, nes jiems žinoma, kad aš čia išmanau ir nesu perdaug nuolankus.
Ką jis turėjo galvoje tardamas tuos paskutinius žodžius? Ar norėjo pasakyti: „Ne taip greitai susižaviu muzika“ ar “Lengva ranka nedaliju pinigų“?“.

Vėliau Paganinis, kuris irgi buvo patyręs priešų ir pavyduolių smūgius, paaiškino tą savo poelgį:
„Tai padariau ir dėl Berliozo, ir dėl savęs. Dėl Berliozo – kad pamačiau jauną genijų, kurio jėgas ir drąsą, ko gero, būtų palaužusi įnirtinga kasdienė kova su pavydžiomis vidutinybėmis ir abejingais nemokšomis, ir tariau sau: ‚Jam reikia padėti‘. Dėl savęs – kad vėliau mane už tai deramai įvertintų; ir kai bus skaičiuojami nuopelnai, kurie mane apvainikuos muzikos šlove, ne menkiausiu bus ir ttas, kad pirmasis įžvelgiau genijų ir pažadinau visų susižavėjimą juo“.

Taip Paganinis nusakė asmeninį prieštaringumą, tarytum pats nurodė savo vidinio pasaulio briaunas, dvi gyvenimo variacijas... Išgirdo kito muziką – kupiną naujos, nuo Bethoveno laikų negirdėtos jėgos, romantiško pakilumo ir aistros. Joje išdidintos formos, kontrastai, masyvūs spalvingi skambesiai. Ji kaip grandiozinis garsų teatras, puošnus ir besimainantis, kuriame nėra abejingų. Į jį patekęs jis prisiminė save, kada (dar visai neseniai, prieš kokius kelis metus) tebuvo užsiėmęs tik savimi, savo muzika, savo grojimu; kai vienas pats su smuiku be perstojo įvairių Europos miestų scenose kūrė demoniškus reginius. Nebuvo nei laiko, nei noro galvoti apie kitus, kitų muziką – ji atrodė lėkšta, rami, įsitvėrusi taisyklių. Joje jis nerado dramatizmo, ryškiai ir aistringai pareikštos „autoriaus biografijos“. Ir štai Berliozas, koncertas Paryžiaus konservatorijoje. Lygiavertis dydis. Klausydamasis jo simfonijų jis patiria tai, ką senai bebuvo patyręs, ką galbūt jausdavo stovėdamas estradoje apsuptas susijaudinusių klausytojų. „Jūs niekada nesužinosite, kaip mane sujaudino jūsų muzika“, - prataria jis. Džiaugsmas, klausantis kito. „Reikia jam padėti“, - sako pro ašaras. Jis galvoja apie kitą. Tačiau – reikia padėti ir sau. Kad kas neužmirštų įvertinti nuopelnų, to viešo pripažinimo. Kad nepasitrauktų iš dėmesio centro. Padėti sau grojimu jis jau nebegali. N. Paganiniui dar tik 56 m., tačiau viešai jis jau nebekoncertuoja. Paskutiniai trys koncertai įvyko Turine 1837 m. kovą. Nerašo ir muzikos – kūrė, kai grojo.

Progresuojanti liga (gerklės džiova) ir ilgalaikės koncertinės kelionės galutinai jį išsekino.
1828 m. N. Paganinis paliko Italiją dėl turnė po Europą, kuri be pertrūkio truko 6 m. Jos metu viešai koncertavo 130 kartų!

1834 m. jis grįžta į gimtąją Genują. Tikslą jis pasiekė – jis apgaubtas garbės ir visuotinio pripažinimo aureole. Jis – pirmasis Europos virtuozas. Savo veikla susikrovė milijoninį kapitalą. Jis prilygsta karaliams ir kitiems šio pasaulio galingiesiems...

Savimeilė patenkinta. Tačiau kokia kaina? Jis dvasiškai pavargęs, išsekęs. Gvarnerio del Džesu smuikas, buvusi gyva jo dalimi, dabar neliečiamas dulkėja futliare.

Bičiulis L.G. Džermis jo pavedimu netoli Parmos iš grafo Džiuzepės Kastelinardo už didžiulę sumą (300 tūkst. lirų) perka sodybą – „Gajono vilą“, kur jis tikisi rasti poilsį ir ramybę. Tačiau kaip sunku iš ramybės slėnio, nieko neveikiant, žvelgti į savo praeitų dienų šlovę, nerimastingą gyvenimą. Tuo metu jis atranda naujus džiaugsmus klausydamasis kitų muzikos – paskutinių L. Van Bethoveno kvartetų, H. Berliozo... Ir tada sako „Padėk kitam“ ir „Padėk sau“.

Paskutiniuosius pusantrų metų N. Paganinis praleidžia gydydamsis Prancūzijos pietuose. Jis rašo Berliozui: „Tikuosi, kad čia mano sveikata pagerės. Viltis – visa, ką dabar turiu. Sudie, mylėkite mane taip, kaip jus myliu“.

Paskutinėmis dienomis jį lanko kunigas Romolas Kafarelis, kuriam pavesta Paganinį „atvesti į tikėjimą“. Jis rašo vyskupui: „Paskutinį kartą pas jį apsilankęs, kai jo gyvenimo pabaiga buvo visai arti, ilgai ir karštai įkalbinėjau, maldavau, kad jis pasiruoštų mirčiai, kaip pridera krikščioniui. Bet, nežiūrint pakartotinų raginimų, nieko negalėjau padaryti“.

Pabaiga atėjo 1840 m. gegužės 27-ąją. Anzelmas, paskutinių gyvenimo valandų liudininkas, aprašo tą naktį:
„Paskutinį vakarą jį vėl kankino stiprūs skausmai, po to jis ilgam užsnūdo. Prabudo kiek pagyvėjęs ir geros nuotaikos. Naktis buvo rami. Mėnulis visa savo grožybe švietė vaiskiame itališkame danguje ir ligonio ruimą pripildė magiškos šviesos. Už lango, lengvo vėjo paliestos, šnarėjo medžių šakos, o iš tolo girdėjosi mėnulių spindulių nusidabruotos jūros ošimas. Paganinį užplūdo prisiminimai.
Miegojo ilgai ir kietai. Nubudęs ištiesė ranką į savo ištikimiausią draugą– Gvarnerį, kad dar kartą galėtų išgirsti jo stygų dainavimą. Tačiau jo akis jau buvo užklojusi migla. Gvarneris nebesuskambo, - instrumentas nepakluso maestro; kada mirštantysis, sukaupęs visas jėgas, bandė dar kartą paliesti jo stygas, Gvarneris džerkštelėjo, keldamas gailestį ir skausmą, - artistas nustojo kvėpuoti. Siela, pripildyta melodijų karščio, užgeso erdvėje kartu su trūkusios stygos aidu“.

Paganinio palikimą sudarė 1,7 mln. frankų, neskaitant turtingos muzikos instrumentų kolekcijos. Testamente jis rašė:
„Aš draudžiu rengti prabangias mano laidotuves, nenoriu, kad artistai atliktų requiem [ ... ] Savo smuiką palieku Genujai, kur jis turi būti amžinai saugomas“.

O po Paganinio mirties prasidėjo istorija, kokios lig tol nežinojo muzikos metraščiai. Katalikų dvasininkai uždraudė laidoti muzikantą, kuris gyvenime buvo apšauktas „bedieviu“. Balzamuotas kūnas buvo perneštas į Vilafranše (netoli Nicos) esančią raupsuotųjų ligoninę. Paganinio draugai dėjo daug pastangų, kad pakeistų tą sprendimą, net rašė peticiją karaliui Karoliui Albertui. Ketverius metus vyko kova. 1844 m. pagaliau leista slapta laivu pervežti jo palaikus į Genują. Balandžio naktį „didžiojo nusidėjėlio“ kūnas buvo palaidotas Polčevere. Tačiau tuo pomirtinė Paganinio odisėja nesibaigė. Dar 50 m. karstas buvo iškasinėjamas ir perkeliamas į kitas vietas: 1853 m. į „Gijomo vilą“, 1876 m. į Parmos kapines. Ir tik 1896 m. užsibaigė jo kelionė. Gyvieji neišgirdo paskutinės mirusiojo valios.

„Jis nepažino abejingumo [ ... ] Šis talentas, kuriam pasaulis taip dosniai ir nesigailėdamas dalijo tai, ko dažnai šykšti kitoms įsimintinoms asmenybėms – garbę ir turtus, - šis žmogus, kurį pasitikdavo taip džiūgaudami, pats praeidavo šalia minios niekada su ja nesuartėdamas. Niekas nežinojo jo jausmų, jaudinusių jo širdį: auksinis jo gyvenimo spindulys nenušvietė jokio kito gyvenimo, su nieku jo nerišo nei minties, nei jausmo saitai; svetimas jis liko kitų prielankumui, aistrai [ ... ]. Gi Paganinio dievybe visada buvo tiktai jo rūstus ir susisielojęs ‚aš‘.
Sunkia nugalėjau vidinį pasipriešinimą, kol ištariau šiuos atšiaurius žodžius. [ ... ] Aš žinau, kad, pagerbdamas mirusiojo atminimą, turėčiau prisiminti jo kai kuriuos labdaringus darbus, kurie galbūt bylotų apie anksčiau pasakytų žodžių prieštaringumą. Tačiau ką reiškia tie atskiri labdaros faktai palyginus su tuo, ką liudija visa Paganinio biografija? [ ... ]
Jis buvo didis. Kiekvienas didis žmogus savo nuodėmes atperka pats savyje“.

Tie „atšiaurūs“ Listo žodžiai nusakė ne tik N. Paganinio „ribotą egoizmą“, bet ir sudėtingą jo natūros esmę. Ir nebuvo galima sakyti, kad „niekas nežinojo jo jausmų, jaudinusių jo širdį“. Juk pats F. Listas, anksčiau klausydamas jo grojimo, sakė: „O dieve, kiek kančios, kiek skausmo išreiškia tos keturios stygos!.. Ir jo išraiška, jo frazavimo būdas ir pagaliau jo siela“. Kasdienybėje uždaras, atsiribojęs nu kitų, užsisklendęs, išėjęs su smuiku į viešumą, Paganinis tampa atviras, apnuogina sielą... Keturios stygos padaro girdimą jo vidinį pasaulį.

Reikia giliai jausti, kad kiti pajaustų. Kompozitorius ir kritikas Bertoldas Damkė^*) rašė: „Jo muzikinio charakterio esmė – aistra. Ją visada junti jo kūriniuose“. Amžininkai (E. Delakrua, H. Heinė, V. Gėtė, O. Balzakas, H. Berliozas), girdėję jo grojimą, paliudijo tą jo kūrybos ypatybę. N. Paganinio meno demoniškumas pasireiškė ne „infernališkumu“ (apie tai kurtos legendos), o kaip užvaldanti ir neatremiama jėga, kurią patirdavo klausytojai: „Tai kuriančios energijos proveržiai“ (V. Gėtė).

Žmones veikė ne jo virtuoziškumas, iki tol neregėti sugebėjimai, ir net ne jo muzika, o jis pats, jos susitvenkusių jėgų išlaisvinimas. Toji aistringa natūra akivaizdžiai atsiskleidė jau pirmame opuse – 24 kaprisuose, dedikuotuose artistams. Apie šias pjeses solo smuikui buvo galvojama, kad jų dėl techninių sunkumų neįmanoma atlikti. O ir dabar jos – vienos sudėtingiausių smuiko repertuare. Tai lyg vandeningos upės rėvos, pro kurias ryžtasi praplaukti tik atkakliausi, pasirengę didžiausioms kliūtims. Jos – akmenys, patikrinantys kūrybinius sugebėjimus.

Pirmame opuse (1801-07) 20-metis N. Paganinis atvėrė naujas koloristines ir technines instrumento galimybes. Jis išplėtė smuiko diapazoną panaudodamas pačius aukščiausius registrus. Iš „Kaprisų“ natų matai kaip jis įnirtingai, pašėlusiai galynėjosi su medžiaga, siekdamas nugalėti jos pasipriešinimą“ „gojo sunkumais“... Atrodė, kad jo energijai, besikaupiančioms jėgoms pasireikšti reikalingos įvairių instrumentų galimybės, panašiai kaip H. Berliozo orkestro spalvų gausa, o muzikantas tesinaudojo 4 stygomis. Ir net čia – tame vieno instrumento apribotame rate – dažnai siaurino išorines ribas tenkindamasis viena styga (daug kūrinių Paganinis sukūrė vienos stygos solo).

Paskutinysis 24 kaprisas parašytas variacijų forma originalia tema. Šia forma sukurta daugelis Paganinio opusų. Temos variantai, jos transformacijos komponuojamos naudojant ne išorinius, formalius ją sudarančių elementų pakeitimus, o laisvai plėtojant jos poetinę idėją. Variacijos jo kūryboje – tai romantinė, improvizacinė išraiška... Tai nenužymėtų ribų pasaulis, kaip tekantis, besimainantis vanduo, kurio (to paties) nepasemsi du kartus.

Muzikos kritikas Liudvikas Relštakas rašė: „Visi didieji smuikininkai, kuriuos teko girdėti, turi savą stilių, jais galima sekti,... tuo tarpu vienokio Paganinio nėra: jis – tai pasigėrėjimas, tai – troškimo įsikūnijimas, tai žaidžianti pašaipa ar įsirėžiantis skausmas, - jis nuolat kitoks ir nepasikartojantis. Garsai – tik būdas išreikšti save“.

Juo, kaip ir kitomis didžiosiomis asmenybėmis, negalima sekti. Jis neturėjo mokinių, nes negalima išmokyti kitą būti tavimi.

„Ognuno ha i snai segereti“ (Kiekvienas turi savo paslaptį) – sakydavo Nikolas Paganinis. Ji liko jo muzikoje.

^*) Bertoldas Damkė (Berthold Damcke, 1812-1875) – vokiečių kompozitorius, pianistas, dirigentas, muzikos kritikas, žurnalistas. 1845-55 m. dirbo St. Peterburge Rusijoje, kur koncertavo, dirigavo ir spausdino straipsnius žurnaluose. Čia susipažino ir su H. Berliozu, su kuriuo draugystę pratęsė ir Paryžiuje (1859). Parašė oratorijas „Debora“ ir „Tovija“, operą „Ketchenas iš Heilbrono“ (1845), vokalinių ir kamerinių kūrinių.