Mineapolis-Hanojus-Vilnius  

Jauna amerikietė muzikantė Lindsey Nelson pasižymėjo įkūrusi grupę „Blank Pages' Power Plant“, koncertuodama nedideliame Minesotos valstijos miestelyje Duluth'e, pritardama sau akustine gitara. Laimei, miestelis turi geras gyvo grojimo kavinėse tradicijas, nes netoli jo yra gimęs pats Bobas Dylanas. Pasak jo, visų roko dainių „senelio“, geros dainos turi gimti kelionėje, ir nors Lindsey atstovautų soul bei išradingo funk muzikos stilių, ji yra nenuilstanti keliautoja. Na, o išvykos į platų pasaulį tose vietose prasideda nuo Mineapolio – centrinio valstijos miesto, kurį, beje, išgarsino jau 9 dešimtmečio kartos dainininkas Prince. Kurį laiką Lindsey gyveno šiame didmiestyje ir negalėjo atsidžiaugti didžiule biblioteka, kurioje pradėjo pažinti tolimas šalis. Jos nuoširdus susidomėjimas ir meilė „svetimoms“, nepopuliarioms šalims bei kultūroms yra ne toks jau dažnas reiškinys jaunam Vidurio Amerikos gyventojui. Vietoj to, kad pagal dažną klišę tolimesnis Lindsey žingsnis būtų universitetas ir būsima karjera, – ji nerimsta keliauti į naujas šalis, gal būt ir į Lietuvą, kuri patraukli beveik viskuo, ką tik jai teko skaityti gimtojo Bobo Dylano miesto bibliotekoje.

Kol kas kalbame su Lindsey Nelson apie Vietnamo įspūdžius.

Merginos Hanojuje

Lietuvoje nemažai jaunų žmonių vis aktyviau domisi Rytų šalimis bei kultūra. Kai kas ieško unikalių dvasinių žinių, kiti bando mokytis sunkiai įkandamų kalbų ir mąsto apie būsimą karjerą – šitokios srities specialistų išties labai trūksta mūsų šalyje. Orientalistika čia palyginti šviežias mokslas visom prasmėm, bet Rytų kultūra tampa vienu iš mūsų visuomenės pomėgių, jei taip dera sakyti. Tuo tarpu Lietuvoje beveik nėra nuolat gyvenančių emigrantų iš Azijos šalių.

O koks įspūdis būtų Jungtinėse Valstijose, ten, kur jūs gyvenate, ir bendrai – ar Rytų šalių kultūra turi įtakos šiandieninio jaunimo gyvenimui?

Čia tektų išskirti mūsų jaunimo baltaodžius nuo Azijos tautybės JAV piliečių ar atvykusiųjų, afroamerikiečių bei kitų, kurie natūraliai gali būti inspiruoti sau artimų kultūrų. O be jų, sakyčiau, baltųjų merginos yra ta dalis, kuriai tenka didžiausia Rytų įtakos dalis. Bet neįsisavina to, kas per daug etniška. Taigi daugiausia – žavias mielas smulkmenas, daikčiukus, aksesuarus, kurie taip dera prie margaspalvio Amerikos stiliaus. Pavyzdžiui, daugybė baltųjų merginų drąsiai nešioja japoniškas beretes (tas, kurios atrodo kaip padarytos iš valgomųjų lazdelių). Išsiruošusios į šokius, panelės gali dėvėti šilkines kiniško stiliaus palaidines, išsiuvinėtas drakonais ar vaizdiniais iš Azijos mitų. Populiarūs animacinių filmų herojai dažni ant marškinėlių ar tampa raktų pakabukais.

Pastaruoju metu visas Amerikos jaunimo madas nustelbia visagalė hiphopo kultūra (pasižyminti, kaip žinia, plačiomis laisvomis kelnėmis ir beisbolo kepurėmis).

Ironiška, kad viešint Vietname teko stebėti vietines mergaites ir merginas, besistengiančias atrodyti kaip vakarietės. Didžiausią poveikį daro pirmiausia Prancūzijos bei Italijos mados. Teko matyti vietnamietes Hanojuje, kurios atrodė lyg tikros prancūzaitės.

Pradžioje turbūt reikėtų paklausti, kaip Jums kilo sumanymas keliauti į kitą pasaulio kraštą, į Vietnamą?

Tikriausiai niekad nebūtų šovę galvon ten nuvykti, jei ne mano draugė Viet Kieu, – taip vadinami vietnamiečiai, gimę Amerikoje, – vardu Rose. Ji pakvietė apsilankyti jos tėviškėje. O be šio gražaus pasiūlymo, vienai jaunai amerikietei vykti į prokomunistinę šalį būtų pernelyg beprotiška. Ne tik dėl to, kad nieko nežinojau apie Vietnamą, bet vargiai ir gestais būčiau galėjus ten susikalbėti. Pasiūlymą priėmiau džiaugsmingai, nors žinojau, kad pateksiu į visiškai kitokį gyvenimą ir kitokią aplinką, negu pažinojau Minesotos valstijoje. Ir net eilinė nuobodybė ten, užjūryje, atrodys patraukliai, todėl, kad viskas stulbinančiai nauja.

Tai tiesa. O kiek įprasta būti atviram su žmonėmis, kurių etninės šaknys driekias toli už Amerikos ribų?

Man, kaip baltaodei amerikietei, nėra įprasta lengvai užmegzti tokius ryšius. Paprastai grynakraujai amerikiečiai – nors kažin ar taip juos galima vadinti – bendrauja tik tarpusavyje, susitelkdami į panašių politinių, rasinių ar kitokių pažiūrų grupeles. Tai man visad atrodė gryniausias atsiribojimas, dirbtinis „apsisaugojimas“. Daugiau kaip per dvidešimt savo gyvenimo metų iki valios pažinau tipišką Amerikos gyvenimo būdą.

Todėl, kai įsidarbinau pašte, man atsivėrė langas į pasaulį. Tai buvo tikras tarptautinis švediškas stalas, sumažintas Jungtinių Tautų modelis. Viskas, ką buvau skaičius apie kitus kraštus ir tautas, staiga tapo tikrove, tik dar pasakiškiau!

Pašte susipažinau su įvairiausių tautų emigrantais – lenkais, somaliečiais, filipiniečiais, kinais, vietnamiečiais ir kitais. Mergina iš Bosnijos tapo mano gera draugė, tai ji ir supažindino mane su vietnamiete Rose. Man patiko būti su šiais žmonėmis. Jie buvo išradingi ir kupini idėjų, išsilavinę, daug keliavę, mokantys po keletą kalbų. Supratau, kad šie žmonės laisvi nuo įsitikinimų, kurių mes, amerikiečiai, laikomės (pvz., viską rūšiuoti pagal pavadinimus). Tai buvo uoliausiai dirbantys žmonės, kokius tik mačiau gyvenime, jie mažai tikėjosi ką nors gauti be pastangų. Tačiau man džiugus pažinimas buvo paklotas tiesiog ant stalo – kai pietums atsinešto maisto rinkinys atspindėjo visas Rytų ir Azijos kultūras, viso to galėjai paragauti – ar bereikia „Nacionalinės geografijos“ televizijos kanalo? Tik ateik į darbą pašte – ir viską patirsi nemokamai.

Iš tiesų kaip apdovanojamas žmogus už gerą nusiteikimą ir atvirumą. Puiku, kad taip susiformavo nepriklausomas „geografijos pažinimo“ maršrutas, kuriame žvaigždutėmis tapo pažymėta Bosnija ir Vietnamas. Kaip žinia, viešėdama rytų šalyje, daugiausiai laiko praleidote Hanojuje bei Saigone. Dabar jūs tapote „etnine mažuma“. O kaip pasitiko „kitos“ kultūros šalis amerikietę?

Vienintelį kartą nuotaika pablogėjo Hanojaus oro uoste, susidūrus su komunistinio režimo pareigūnu. Jis gal ir nežinojo, kad esu amerikietė, bet užteko vien mano baltos odos, kad jo žvilgsnis būtų šiurpinantis. Rodos, jei būtų galėjęs, būtų nudobęs mane vietoje, kaip akivaizdų kapitalizmo bei imperializmo atstovą.

Galbūt kai kurių vietnamiečių neigiamos asociacijos siejasi su praeities politiniais įvykiais – JAV ir Vietnamo karu. Kaip ne keista, daugelis mūsų, besidominčių Amerikos 7-tojo dešimtmečio populiaria kultūra, muzika, sužinojo ir apie Vietnamą, – karinis konfliktas atspindėjo tiek JAV vyriausybės grobuoniškus kėslus, tiek pažangios jaunimo kontrakultūros vystymąsi.

Mergina su skalbiniais

Taip, tuo laiku, jei nebūčiau skaičiusi apie tai vadovėliuose ir kalbėjusi su žmonėmis, kurie išgyveno karą – niekada nepasakyčiau, kad tai vyko Vietname. Man teko vaikščioti po visą Saigoną (kitaip vadintą, Ho Chi Minho miestu ) bei Hanojų, ir nemačiau nieko, kas liudytų bent lašą pralieto kraujo. Viskas, kas buvo sugriauta ar nuniokota, – visiškai atstatyta. Nors karo pėdsakų niekur nesimato, jis išlikęs daugumos milijonų gyventojų sąmonėje ir širdyse. Dar vis egzistuoja komunistinio stiliaus propaganda apie pergalę prieš JAV.

Visi, kuriuos sutikau, buvo matę karą, tiek vadinamieji Vite Kieu, tiek Amerikos veteranai – jie pasakojo sukrečiančias istorijas. Apie susprogdintus, išnešiotus į šipulius kaimus, apie brolius, seses, nukankintas savo artimųjų akivaizdoje. Apie žmones, pamišusius nuo šiurpiausios patirties, apie savižudybes. Visa, ką galėtum sieti su armagedonu, galėtum atrasti Vietnamo kare, tikriausio blogio apreiškime. Tas pats elementas buvo ir Trečiojo reicho ar gulagų politikos varikliu.

Tikrai. Ir nėra abejonių, kad giliai įsirėžus tautos atmintyje ši karo tragedija. Vis dėlto laikas bėga, kartos keičiasi, todėl įdomu, ar pyktis, nepasitikėjimas amerikiečiais jaučiamas būnant šiandieninėje vietnamiečių aplinkoje?

Vietiniai gyventojai, paprasti, kasdieninius darbus dirbantys vietnamiečiai, pasitiko mane su neįtikėtina pagarba ir svetingumu! Tai, ką buvau skaičius amerikietiškuose turizmo giduose po Vietnamą ir visą Aziją – pasirodė esą visiškos nesąmonės. Pavyzdžiui, vienas leidinys įspėjo: „Būkit pasiruošę antiamerikietiškam nusiteikimui ir gal geriau užsidėkite palaidinę su užrašu „Kanada“, idant išvengtumėte nesklandumų“. Kokia kvailystė.

Kiekvienąsyk, kai susidurdavau su vietnamiečiais ir prisistatydavau atvykusi iš JAV, būdavau pasitikta lyg seniai prarastas šeimos narys. Galbūt tiesiog nebuvo skirtumo, iš kur atvykau – buvau svečias jų namuose iš tolimos šalies, ir tai buvo įstatymas. Man buvo iškart pasiūlyta viskas – nuo maisto iki vedybų, o taip pat pylėsi daugybė klausimų apie gyvenimą Amerikoje, jautėsi gyvas susidomėjimas. Bet tai dar nieko, kartą užsisakėme taksi visai dienai ir, keltu perkirtę dvi upes, po kelių valandų atsidūrėme kitame, tuomet man nepažįstamame, mieste – Saigone. Man teko pasilikti vienai, be rūpestingos draugės Rose ir jos vyro, išbandyti tikrą Vietnamo skonį. Po kelių minučių jau atsidūriau žmonių apsuptyje, ir jie siūlė įvairiausius gardumynus nuo savo prekybos stalelių: ypatingai paskanintus ananasus bei kitus egzotiškus vaisius, kokių ir turguje nenusipirksi. Ir jie neėmė iš manęs pinigų. Tuo momentu mane visą tiesiog persmelkė mintis: kokia puiki išties gali būti žmonija, išreiškianti tikrą grožį, nepasiekiamą laikraščiuose ar televizijos laidose. Šie vietnamiečiai neturėjo nieko, o, rodos, galėjo man viską atiduoti. Jie siūlė visa, kas geriausia, ir atsisakė pinigų, nors buvo aišku, kad jų beveik neturėjo, o aš turėjau ir būčiau sumokėjusi. Praeiviai šypsojosi, o vaikai tiesiog ėmė šokti aplink. Vienas jų buvo besimokantis anglų kalbos, todėl užklausė manęs, iš kur atvykau. Tariau, „Mai“ (kas vietnamietiškai reiškia JAV) kokių penkiolikos žmonių grupei. Pasiskaitęs turizmo vadovų, turėtumei laukti, kad dabar jie „įprastai“ ims svaidyti į tave akmenimis ar pagrobs, kad vėliau parduotų į vergystę. Tačiau vaikai toliau šoko, o suaugę ir tebežvelgė į mane taip pat geranoriškai, kaip nuo pat pirmos susitikimo akimirkos.

Vadinasi, ir neturtas nekliudo, gal tik padeda jiems tokiais būti. Akivaizdu, kad tai vargo mačiusi visuomenė. Tačiau, kaip girdime, ekonominės permainos suteikia ir ten daugiau laisvės užsiimti savo verslu bei pragyventi. Bet esi minėjus, kad vyriausybės prokomunistinio tipo vienvaldystė dar labai įtakoja Vietnamo gyvenimą. Ar manai, kad pareigūnai, visuomeninės tvarkos prižiūrėtojai tikrai aktyvūs tiesiog gatvėse, ar žmonės labiau valdomi baimės ir įsitikinimų?

Pareigūnų tikrai netrūksta visoje aplinkoje. Ir didmiesčiuose jie patruliuoja gatvėse, važinėdami „Hondos“ motociklais, pasiryžę įsikišti visur, kas tik atrodytų panašu į antikomunistinę veiklą. Tik šiuo metu tai pasireiškia vadinamos nelegalios prekybos malšinimu, nors tai tik pavienis kuklus prekiavimas maistu. Panašu, kad priežiūra griežta, nes žmonės paniškai bijo pareigūnų: turgelis dingsta akimirksniu, lyg būtų pranešta, kad ten tuoj sprogs bomba. Vietnamo darbininkų klasę ir visą neelitinę visuomenę norima disciplinuoti.

O yra ir kitas senųjų įsitikinimų bei smegenų plovimo paliudijimas – mačiau daugybę žmonių, kurie vis dar lankosi buvusio vado Ho Chi Minh mauzoliejuje Hanojuje, trisdešimt penkeri metai po jo mirties. Nuo aštuonių ryto dviejų trijų tūkstančių žmonių minia laukia eilėje pagerbti lyderio, kuris 6-ame dešimtmetyje įvedė diktatūrą, komunistinę – blogąja šio žodžio prasme. Eilė į mauzoliejų driekėsi per kvartalus, ir galo jos nematyt. Taigi tai patvirtina, kad šitoks komunizmas vis dar gyvas ir laikosi tvirtai. Autobuse žmonės nesiryžta pareikšti savo kritinės nuomonės, bijodami, kad šalia gali stovėti saugumo agentai.

Kaip žinia, kompiuteriai ir elektroninio ryšio priemonės yra pakankamai išplėtotos. Ar jas valdžia pajėgia kontroliuoti?

Tikrai, internetas berods yra viena iš nedaugelio laisvo ryšio galimybių, kokios prieinamos Vietnamo žmonėms. Interneto klubai sausakimši bet kuriuo paros metu. Aišku, nemaža dalis klientų – jaunimas, vaikai, pasileidžiantys į virtualius pokalbius ar elektroninius žaidimus. Kas žino, kiek sekama visa ši veikla.

Taip, to mes visiškai nežinome ir savo šalyje.

Jei yra interneto klubai, tai jaunimas turi neblogas sąlygas, o ar gyva, sakykim, muzikinių klubų tradicija, kaip pasireiškia jaunimo meninė bei kūrybinė veikla?

Saigonas laikomas pramogų centru, taigi išties nemaža įvairovė klubų bei kavinių. Populiariausia vieta – karaokės muzikos zona kaip ir azijietiškam restorane – nieko labiau autentiško ar išskirtinio. Bet kartą teko būti labai jaukiame miesto klube, kur gyvai grojo penkių narių paauglių roko grupė ir dainavo mergina. Visi buvo išsidabinę ir atrodė lyg iš brangiausių madų žurnalų, pašėlusiai stilingai.

Muzikinę įvairovę liudija barai, kuriems įtaką daro emigrantai. Ten savaitgaliais pasirodo džiazo trupės, bet tai labai retas atvejis. Vienintelė alternatyvinė muzikinė pakraipa, kokią pavyko išvysti, tai tik hiphopas, beje, suaugusiųjų vietnamiečių pasitinkamas labai priešiškai. Apie subkultūras gali daugiau pasiskaityti žurnaluose.

Kalbant apie meną pirmiausia tenka pripažinti, kad visa valdžios propaganda vizualiai atlikta tiesiog pasakiškai. Nors prokomunistiniai užrašai – aiški dezinformacija, bet nuo virpančių spalvų, išradingo dizaino tiesiog negalėjau atplėšti akių. Suprantu, kodėl tie komunistai tiek dėmesio skyrė šitokiai propagandai – transparantai įtraukė mane galutinai.

Sunku būtų rasti Vietname nepolitizuotų muziejų ar kokios kitos meninės veiklos, kuri būtų laisva nuo valdžios nuorodų. Žinoma, didžiulė išimtis – tradicinės pakraipos menai, individualūs dailės darbai, kuriais dažnai patys autoriai prekiauja gatvėse. Tai dažniausiai spalvingi Vietnamo peizažai, taip pat daugybė rankdarbių, o ir medžio raižinių, dioramų, neprofesionalių juvelyrinių darbų, daugiausia iš nefrito.

Turbūt pati išskirtiniausia meno šaka – vandens lėlių teatrai! Tikrai populiarūs Hanojuje, o ir labai elegantiški bei išradingi: lėlės valdomos ilgomis bambukinėmis lazdelėmis bei virvių mechanizmais, paslėptais po vandeniu.

Ačiū už spalvingus pasakojimus ir linkime Jums naujų gerų kelionių.

Kalbėjosi Lukas Devita,   nuotraukos Lindsey Nelson    

Ką nutyli būgnai?
Aklieji vargonų virtuozai
Miltinio teatro fenomenas
Korėjos tradicinė muzika
Ankstyvoji Vietnamo istorija
Mankurtas: asmuo be ateities
SUN RA: atviro kosmoso muzika
E. Weinberger.  Karmos pėdsakai
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Auksinis balsas arba gimus Kambodžoje
Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai
Carlos Santana: Meilė, atsidavimas ir išlikimas
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Ankstyvojo Vietnamo valdovai
Baikalas ir piešiniai ant uolų
Trobriandas ir kita Polinezija
Kinų skraidantys vežimai
Sibiro ir šiaurės tautos
Slontaho šventykla
Dropa diskai
Irkutskas
Vartiklis
Meno skiltis