|
Bendra kosmoso ir rock'n'roll'o istorija (III)
Rock poetika: Ziggy Stardust
I dalis: Kelioniniai užrašai
II dalis: Jimi Hendrix
Daug geros poezijos savo ištakomis siejasi su folkloru. Roko muzika, ar bent jau poetiškas
rock turi tokias savotiškas šaknis žanre, vadinamam folk'u. Jei nusikeltumėte į
maždaug 1969-uosius, gal būt į folk muzikos aukso amžių, kai abipus Atlanto gimdavo
legendos, - atrastumėte liekną trapų, ieškantį poetą, ilgomis garbanomis, grojantį 12-stygę akustine
gitara, dainuojantį skaidriu jausmingu balsu, - ir visa tai plokštelėje Žodžių ir muzikos žmogus (Man
Of Words, Man Of Music, 1969). Poeto vardas David Bowie. Jo dainos - senųjų mitologijų
vaizdiniai, meilės baladės, dėmesinga socialinė kritika, o taip pat ir fantastiniai, pakylėti išgyvenimai,
kaip kad hipiškame laisvės festivalyje, Londono pakraštyje. Ne veltui tas pat dainininkas šovė" į hit-paradą
su daina Kosmoso keistenybė (Space Oddity, 1969), kaip tuomet buvo manoma, taikyta
sublizgėjimui pirmojo žemiečio išsilaipinimo Mėnulyje proga. Nors David Bowie sakėsi rašęs dainą
visai apie tai nemanydamas, labiau filosofuodamas apie vidinius skrydžius. Ir jau tuomet pradėjęs
pašiepti žiniasklaidą, kaip kad puikia eilute, laikraščiai norėtų sužinoti kokios firmos marškinėliais
jūs dėvite - taip klausia skrydžio valdymo postas Žemėje į orbitą pakilusio kosmonauto Majoro
Tomo. Pirmąkart David Bowie pabandė pasakoti, lyg persimainydamas į personažą, astronautą Tomą,
kuris dainos gale negrįžtamai nunešamas į atvirą erdvę. Šitoks personifikuotas išraiškos būdas
palengva vystėsi dainininko vaizduotėje, kol kritika jau pradėjo laikyti jį vienos dainelės artistu.
Tikriausiai prarasdamas tikėjimą tiesioginiu dainos nuoširdumu, David Bowie
numatė didesnę kūrybinę ir atlikimo laisvę pasislėpus už herojaus kaukės. Palengva formuodamas skambesį ir stilių,
vėliau pavadintą glam rock'u, vieną dieną į sceną jis išėjo ne tik nauju apdaru, bet vilkėdamas
visa papildoma asmenybe, vardu Ziggy Stardust. Nuo to momento roko muzikos samprata
susiliejo su vaidyba ir teatru, daina tapo iš tiesų atliekama (taip, o vėliau, kartais netgi tokia prasme atliekama, kai jos ir nebereikia).
Aš užkibau už suklastojimo, padirbinėjimo idėjų ir tuo, kaip jos išsikeroję populiarioje
kultūroje.Realizmas ir nuoširdumas tapo nuobodūs daugeliui nuvargusių žmonių aštunto
dešimtmečio pradžioje. Turbūt net mūsų grupė tik iš dalies suprato, ką turiu minty, bet man šovė į
galvą padirbti kažką absoliučiai nežemiško, nerealaus, ir tiesiog įvesti tai į gyvenimą, lyg gyvą simbolį.
Iš dalies Ziggy atsirado iš šitokio mąstymo, tai pat daug kas apsireiškė kaip mano paties problemų
atspindys.Tai buvo būdas kurti save (David Bowie).
Vardas Ziggy greičiausiai siejosi su David'o aukštai vertinamu dainininku Iggy Pop'u, taip
pat priminė žymaus "sixties" epochos modelio vardą Twiggy, anų laikų pop kultūros ikoną.
"Pavardė" Stardust atėjo iš kraštutinės country muzikos keistenybės, artisto Legendary
Stardust Cowboy, apdainuojančio surogatinius kosminius nuotykius. Romantiškas, pamišęs,
linksmas, kurioziškas ir drovus Teksaso nepritapėlis, kaubojus, besižavintis indėnų karo šūkiais ir
svajojantis apie kosmines keliones tapo postūmiu David Bowie'iui suvienyti naujam savo imidže pop žvaigždės parodiją išvien su drastišku iššūkiu.
Minint įtakas, galima apibendrinti, kad David Bowie visad buvo savotišku pop kultūros
istoriku,vertinančiu mažai žinomus "pogrindžio" originalus. Vienu tokių prisimenamas egzotiškas,
pamišęs dainininkas Vince Taylor (1939-1991), kurio paranojiškas lakstymas su Londono planu
rankose, rodant slaptų bazių ar kosminių laivų nusileidimo vietas (apie 1965-uosius), galėjo liudyti
vaizdingą rock'n'roll'išką krizę. David Bowie, fantastikos mėgėjas ir nuo paauglystės
besidomintis ufologija artimai išgyveno šitokias temas, taip pat riziką būt naujovišku ir
nesuprastu, ar galiausiai prarasti savitvardą. Kosminės temos, tikroji žmogaus prigimtis, dramatiškas
santykis su šlovės užvaldytu savo paties ego, giliai persmelkė Ziggy'io epą, apdainuotą ateinančioje plokštelėje.
TDar viena didžiule įtaka, ypač naujos grupės gyviems pasirodymams, buvo Japonijos Kabuki
teatras. Nemažai būsimų Ziggy Stardust sceninių kostiumų atkeliavo tiesiogiai iš Kabuki
spektaklių,kur buvo prieš tai naudoti, kiti - dizainerio Kansai Yamamoto sukurti derinant tradicinį
Japonų drabužį su kosminės fantastikos herojų apranga. Kabuki teatras, kaip ir Japonų kultūra
tuomet simbolizavo absoliutų svetimumą ir keldavo vakariečiui nesupratimo šypsnį. Kruopštus
dėmesys formai, spalvai, o taip pat Kabuki teatro herojų androginiškumas tapo esminiu Ziggy'io vizualiniame apsireiškime.
Ilgai ruoštas ir apmąstytas, bet spontaniškai ir greitai įrašytas albumas "Ziggy Stardust'o bei
"Marso vorų" šlovė ir kritimas" (The Rise And Fall Of Ziggy Stardust And Spiders From Mars)
pasirodė 1972 vasarą. Nuo to laiko po šiai dienai jis minimas geriausių visų laikų rock muzikos
pasiekimų dešimtukuose, kaip diskas permainęs visą pop muzikos ar jos atlikėjo sampratą, atvėręs naują meninę erdvę.
Jau tuomet David Bowie pradėjo taikyti dainų kūryboje, bitnikų legendos
William S.Burroughs'o rašymo metodą "cut ups". Pažodžiui reiškianti "sukarpymą", ši technika siekia
atrasti daugiau naujų reikšmių derinant eilutes ar žodžius atsitiktiniu būdu,sudarant koliažus. Albumo pasakojimas,
kuris sąmoningai nebuvo nuoseklia "linijine" istorija, taip pat galėjo būt patiekiamas kaip epizodų
montažas atsitiktine seka. David Bowie siekė palikti klausytojui erdvę ir galimybę pačiam išvystyti
istoriją. O vėliau ketino paversti Ziggy'io epą teatralizuotu vaidinimu televizijai, sudarytų iš
keliasdešimt, pilnai įsisavintų scenų - "...o vakare, prieš vaidinimą, sustoję ratu mes trauktume
burtus iš skrybėlės, tokiu būdu nustatydami scenų seką, ir eitume vaidinti taip, kaip išpuolė...Tokiu
būdu spektaklis keistųsi kiekvieną vakarą" (David Bowie). Aktoriais būtų pats dainininkas bei
nauja, gerai deranti grupė: bosas Trevor Bolder, būgnininkas Mick Woodmansey ir balsu pritariantis
Bowie'iui, stilingas gitaristas Mick Ronson, taip pat albume grojantis pianinu. Turbūt anksčiau, nei
spėję susivokti, jie ir sudarė tikrą, o kartu mitologinę grupę Spiders from Mars.
Albumo muzikinis pasakojimas prasideda pranešimu, kad Žemė yra atsidūrus visiško žlugimo
išvakarėse, po penketo metų ji subyrės į šipulius. Pirmoji daina, kurią Bowie iš antro karto įdainavo
galutinei versijai, prasidedanti sausu bet išraiškingu mušamųjų ritminiu piešiniu, "Penki metai" (Five
Years), galėtų atspindėti viso albumo poetiką: nerimas, apokalipsinis regėjimas, ironija ir lyrika vienu metu:
"(...) ką tik pasklido žinia / penki metai mums beliko verkšlenti / naujienų pranešėjas pravirko,
tardamas, kad Žemė tikrai miršta / jo veidas buvo drėgnas nuo ašarų / ir žinau, jis nemelavo /
Išgirdau telefonus; operos teatre, mėgiamiausias melodijas / regėjau berniukus, žaislus, elektros
laidus ir televizijas /galvoje spengė, lyg prikimštam sandėly, nebuvo kur pasisukt / turėjau sugrūsti
ten tiek dalykų, kad viską sutalpint / ir storulius, ir liesus /ir aukštus, ir žemus / ir niekieno, ir
kažkieno žmones / niekad nemaniau, kad man prireiks šitiek žmonių /
Mergina, mano amžiaus, pasimaišė, puolė mušt kelis mažus vaikus / jei tas juodaodis nebūt
atitraukęs jos, manau būtų užmušus / kareivis, su sulaužyta ranka įsistelbėjo į Kadilako ratus /
policininkas suklupo ir pabučiavo dvasininko kojas, ir homoseksualas pasibjaurėjo, tai išvydęs /
Manau, kad mačiau tave ledų salone / gardžiai geriantį pieno kokteilius, per ilgą šiaudelį /
besišypsantį, linguojantį ir taip puikiai atrodantį / tikiu, ne nenumanei, kad esi šioje dainoje /
Ir buvo šalta, ir pradėjo lyti, tad pasijaučiau lyg aktorius / pagalvojau apie mamą ir panorau
sugrįžti / tavo veidas, tavo prigimtis, tavo kalbėsena / bučiuoju tave, tu - tikra grožybė, judėk pirmyn /
Mums liko penki metai / mano akyse įrašyta / penki metai, tai bent netikėtumas / penki metai,
galva įskaudus pilnai / penki metai, viskas, ką beturim /
"Penki Metai" (David Bowie)
Jei buvote klausytoju, kuris pagavo eilutę, "Manau, kad mačiau tave...", staiga išgirdote, kad
kreipiamasi į jus, lyg Biblinėje nuotaikoje, ir daugelis gerbėjų mini šią jaudinančią vietą, "kai net
šiurpas perbėga", kad esi pakviestas dalyvauti. Dainos pabaigoje David Bowie pasileidžia į žavius
šūksnius, o istorija tik prasidėjo, pereidama į švelnią "Įdvasintą meilę" (Soul Love), paženklintą David
Bowie'io džiaziniu saksofono solo. Dainą, kurioje apibūdinamos meilės rūšys, jų sąryšiai ir
metamorfozės - "paminklinė", skausminga ir begalinė motinos meilė, drąsiam sūnui, kuris atidavė
gyvybę "gelbėdamas lozungą" - kas ją dabar labiausiai skaudina.
"Nauja meilė" - romantinė, "tik jiems vieniems suprantamų žodžių". O šiaip, "meilė
negailestinga savo pasirinkimuose", "nusileidžia ant beginklių" - skamba priedainyje, ir -
"viskas, ką turiu, tai mano meilė meilei, bet to nepakanka, kad mylėti". Tad ir visų
aukščiausioji - sielos meilė, kaip "dvasininko, kuris patiria žodį", "kaip meilės kalba - ir kaip Dievo aukštybėse, visa - meilė (...)".
Šaižus gitaros akibrokštas pertraukia liūliuojančią dainos pabaigą ir taip prasideda "Mėnulio
amžiaus svajonė" (Moonage Daydream), savotiškai pristatanti Ziggy Stardust'ą - kosminį įsiveržėlį,
pasiryžusį gelbėti pasaulį nuo ankščiau minėto žlugimo, ar bent jau nuo banalybės. Herojus kiek
apsvaigintas komercinės mokslinės fantastikos atributų, - štai, lyg iš filmo iškirpta eilutė "na,
priglausk tą lazerio šautuvą man prie smilkinio". Daina be galo ekspresyvi, ir vienu mostu apreiškia,
kad Ziggy sutvertas iš religinių, kosminių bei romantinių idėjų, maišto, seksualinės revoliucijos, ir
meilės meninei kūrybai. Gal būt čia pasireiškia Ziggy'io agresyvesnė dalis, kalbama tiesmukiškiau ir pirmuoju asmeniu.
Bet pasigirsta, lyg iš folk laikų, akustinių gitarų įžanga į "Žvaigždžių žmogų" (Starman), kur
ir atsiskleidžia nuoširdus pasakojimas apie ateinančiojo iš aukštybių esmę.Nebūtinai Ziggy'io, jis,
trečiuoju asmeniu, tiesiog įvardinamas žvaigždžių žmogumi, - gal būt kaip visų laikų gelbėtojo idėja.
Dainininkas subtiliai dėsto įspūdžius, lyg atskleisdamas paslaptį. Kai kambaryje klausydamas
paprasčiausios radijėlės, jis išgirsta keistą, nežemišką pranešimą, lyg kosminį signalą, nutolus
transliuojamos dainos garsui - "ir tai tikrai ne laidos vedėjo balsas, greičiau miglotas kosminis džiazas" - nuojauta jį pakeri:
"Tai Žvaigždžių žmogus, laukiantis danguje / jis nusileistų susitikti su mumis / bet žino, kad
mūsų protai susisuks" - o mūsų sąmonė vertinga, nevalia jos trikdyt, todėl jis tik pakviečia vaikus,
kurie atviri, pagauti šias gaidas, pasitikti naują mąstyseną. Kaip niekad iki tol atvirai nuskamba
susidūrimo su nežemiška būtybe tikrumas, ir savotiškas paprastumas - per tą pačią rock'n'roll'o radijo stotį. Ir vėl gi betarpiškumas -
"nesitverdamas, kažkam turėjau paskambinti / tad suspaudžiau tau " - prasideda antras
stulpelis - "Čia tai bent, tai ir tu girdėjai ? / Įsijunk TV, gal pagausim kokias užuominas antram kanale
/ Ne, - žiūrėk pro langą, matau jo šviesą / jei mes įskelsim kibirkštis, jis gal ir šiąnakt nusileis/" - ir
puiki eilutė pabaigai - "tik nesakyk savo tėvukui, nes užrakins mus baimėje".
"Žvaigždžių žmogus" (David Bowie)
Plokštelės antroji pusė - taip, plokštelės turėjo dvi grojančias puses - prasideda svaigiu
fortepijonu, melodijos skrydžiu į grožį, koks ir dera apdainuojant bene iškiliausią, kas atrasta
rock kultūroje - asmenybės atsiskleidimą, naujoviškumo drąsą ir stulbinančias galimybes
skleisti idėjas. "Ledi Stardust" (Lady Stardust), kaip moteriškoji, jausmo ir intuicijos dalis, kai grupė
(muzikantų, ir nebūtinai) - harmoninga, nors ir "dainuoja apie tamsybę ir nerimą". Taip pat tai
ir svajonė, džiaugsmas būt rock grupėje, atrasti naują muzikinį pasaulį. Manoma, kad daina iš dalies buvo inspiruota
David Bowie'io bičiulio Mark Bolan'o, be galo mėgiamos glam rock
grupės T.Rex lyderio. Bet ji tuo pačiu pratęsia "atėjusio iš kitur" mitą, pakerėjusio visus savo žavesiu,
"o, aš tik atsidusau, kai jie paklausė, ar žinau jo vardą" - baigiasi daina.
Toliau seka dinamiški, naujo glam stiliaus rock'n'roll'ai, apdainuojantys buvimo žvaigždės blizgesį ir kultą,
"(...) galėčiau transformuotis kaip rock'n'roll'o žvaigždė /
Taip pageidautinai, taip vilioja įsijaust į vaidmenį / ir galėčiau persimainyt žiauriausiu būdų, kaip kad rock'n'roll'o žvaigždė" (...)
"Žvaigždė" (Star)
Tiek herojus Ziggy Stardust, tiek David Bowie pakylėjo į tikras populiarumo viršūnes, ir visa tai tik
vaidinant, iš dalies parodijuojant žvaigždę.Tai susišaukia su
Andy Warhol'o underground'iniais filmais,
David Bowie'io labai vertinamais, kuriuose bet kas galėjo tapti kino žvaigžde, sukinėdamasis Warhol'o
"Fabrike" - studijoje, sumanytoje, kaip Hollywood'o parodija. Tačiau išgarsėjus - pagundos tampa
tikros, buvimas įžymybe ir kultiniu objektu, per netikėtai trumpą laiką išvargino neabejotinai talentingą
artistą. Ypač 1972-1973-ų metų pasaulinė turnė, kai Ziggy'io triumfas krėstelėjo Ameriką, Japoniją ir
galiausiai, baigiamasis sezono koncertas Londone tapo muzikiniu filmu "Ziggy Stardust". Kažkuria
prasme, dokumentiniu filmu apie išgalvotą personažą, - už jo kaukės pasislėpęs David Bowie
vaizdžiai parodė, kad medijas galima pilnai įtakoti. Tačiau kaip ir herojus Ziggy Stardust, Bowie
nerimavo dėl įtakos ar per daug fatališko poveikio klausytojams. Dainos: "Žvaigždė", "Pasikliauk
savimi" (Hang On To Yourself), "Sufražistų miestas" (Sufragette CIty) nesunkiai išjudina šokiui, ir
atspindi sėkmės, rock'n'roll'inės laisvės ir šėlsmo kulminaciją:
"Mes negalim šokti, mes nedaug kalbam, mes tik užsisukam ir grojam/ bet tuomet slydinėjam
kaip tigrai ant vazelino / tiesa, ašriai išeina geriau, kai groji vogta gitara / esi palaimintas, mes - "Vorai iš Marso" /
Pirmyn, mes tikrai geri užgriebėm / nagi, judėk, ir jei manai, kad mums tai pavyks /tai geriau pasikliauk savimi /
"Pasikliauk savimi" (David Bowie)
Abejonės ryškėja dainoje "Pasikliauk savimi". Giliau viduje Ziggy sumišęs dėl to, kad buvo priimtas
ir suvokiamas, kaip rock žvaigždė, svaigi pozicija, vėlgi nauja klišė, kuri suvilioja ir pražudo. Tai
ir išsakoma esminėje albumo dainoje "Ziggy Stardust". Ji prasideda apibendrinimu:
"Ziggy grojo gitara, šauniai imrovizuodamas su Weird'u ir Gilly'iu / ir "Vorais iš Marso"
Sekanti eilutė netgi kelia asociaciją su Jimi Hendrix'u:
"Jis grojo kaire ranka, bet darė tą nenusakomai" - o gitaros legenda Hendrix'as kaip tik ir
buvo kairiarankis.Visais atvejais, apdainuojamas bernelis yra išskirtinis:
"lyg koks katinas Japonijos, galėjo lyžtelti vien šypsniu, galėjo taip ir palikt juos išsižiojusios iš nuostabos",
galiausiai jis nuėjo per toli, ir "pamildamas savo ego Ziggy įsisiurbė į save", ir lyg
"raupsuotasis mesijas", yra nužudomas.
Viena iš Ziggy'io pabaigos versijų ta, kad jį sudrasko į skutelius pamišę gerbėjai,siekdami tapti
panašiais. Tai turėtų dėtis finalinėje, vienoje gražiausių plokštelės dainų "Rock'n'Roll'o savižudis" (Rock'n'Roll Suicide).
Vėliau, David Bowie apibūdina, kad suvokė rock žvaigždę, kuria jis kaip tik ir tapo, lyg greit pralekiantį meteorą:
"Būdamas jaunas, negali patikėti, kad prarasi tą galimybę būt entuziastingu ir viską pasaulyje
žinančiu, viską patyrusiu. Manai tuomet, kad esi atskleidęs visas gyvenimo paslaptis. "Rock'n'Roll'o
savižudis" skelbė tokio jaunystės efekto pabaigą" (David Bowie).
Taigi daina turi pozityvų užtaisą, kaip kad teigia pirmoji David Bowie žmona, Angela:
"Rock'n'Roll'o savižudis" skambėjo man kaip himnas, kiekvienam, iškentusiam pažeminimus,
kiekvienam, praaugusiam kvailas ambicijas (...) ir refreną, "esi nuostabus", "duokš man
savo ranką, esi ne vienišas" galėčiau išgirsti kaip pakylėjimą, kaip rytmečio giesmę".
Tai Angela sumanė, kad dainuojant minėtus žodžius, Ziggy tiestų ranką į publiką, kiek įmanoma,
paliesdamas daugelį iš rankų, ištiestų į jį. Kaip tik tai ir užfiksuota juostoje Ziggy Stardust And The
Spider From Mars, filmuotoje 1973-ųjų liepos trečią, Ziggy'io atsisveikinimo koncerte garsiojoje
Londono Hammersmith Odeon'o salėje. Režisieriumi buvo pakviestas amerikiečių dokumentalistas
D.A. Pennebaker'is, žinomas iš ankstesnių filmų apie Bob Dylan'ą bei festivalį Monterey Pop. Gavosi
išties gera dokumentika, daug dėmesio skiriant auditorijai, meniškam klausytojų bei atlikėjų
vaizdiniam derinimui. Prieš atlikdamas paskutinę dainą David Bowie pareiškia, kad šis koncertas
įsimins visiems ilgiausiai, nes jis net tik baigiamasis šiame turne, bet tai paskutinis mano
koncertas iš vis. (Pažadas nebuvo ištesėtas). Bet vienas gražiausių momentų toliau, kai David
Bowie, pritardamas akustine gitara, dainuoja Rock'n'Roll'o savižudį, nežinomas berniukas iš
publikos, įšoka į sceną, apsikabina David'ą, lyg brangiausią brolį, ir tiesiog nuskrieja atgal, net ir
nevejamas tuometinės, palyginus švelniai atrodančios apsaugos.
Manoma, kad dainos Rock'nRoll Suicide pradžią, Laikas paima cigaretę, įkiša tau į
burną, pasufleravo ispanų poeto Manuel Machado'o eilutės:
gyvenimas - lyg cigaretė/ žarijos, pelenai ir ugnis/kai kurie rūko skubotai/ kiti - ramiai mėgaudamiesi.
David Bowie taip pat mini, kad rašė žodžius didelėj
Charles Baudelaire'o įtakoje.
(...)Tu per senas, kad to atsikratytum, per jaunas, kad sugebėtum išsirinkti / ir skaitliukas
tarnauja kantriai tavo dainai / tu praeini pro kavinę, bet nebevalgai, kai gyveni taip ilgai / O, ne, tu -
rock'n'roll'o savižudis/ (...)"
Nors sunku skintis kelią - diena išaušta, tik reik saugotis, kad rytmetinis pieno vežimėlis tavęs
nepartrenktų, visi aplink tokie tiesmukiški, ir tiesiog "religiškai nemieli".
Ne, brangusis, tu ne vienas / žvelgi į save, bet esi taip neteisus / galvoj tavo painiava, o kad galėčiau padėt tau panorėt/
ne,brangiausias, tu ne vienas / nesvarbu koks ir kas tu bebūtum /nesvarbu kur ir kada tu matei
/kaip tie peiliai draskė tau protą / ir aš tai patyriau, padėsiu tau skausmą įveikt / nesi vienas /
atsigręžk ir paklausyk / atsiverkim ir nebūkim vieniši / duokš man ranką, juk esi nuostabus / ištiesk gi rankas, esi puikus / duokš man ranką/
Rock'n'Roll'o savižudis (David Bowie)
Netikėtu rakursu, pritariant styginiams, daina, nuo melancholiškos įžangos mainosi ir tampa gal
būt tikra pagalba bet kuriam, nusivylusiam ar kybančiam rizikos zonoje". Tuo vertingas margaspalvis
portretas Ziggy Stardust - jei, neva sudraskytas ir išdalino po dalelę savęs, tai tik padėjo jam išlikti.
Personažas buvo sutvertas paties David Bowie'io apmąstymų ar išraiškos problemų dėka, bet tapo
daug abstraktesniu, savęs ieškojimo mitu, ir kadangi Ziggy buvo lyg tuščias indas, kiekvienas
galėjo pripildyti ir gausiai įprasminti jį savaip, atrasdamas asmeninę Ziggy'io versiją. (David Bowie)
Parengė: Lukas Devita
*) Iggy Pop (James Newell Osterberg Jr., g.
1947 m.) - JAV roko dainininkas, laikomas vienu svarbiausių pankroko ir artimų stilių inovatoriumi. Tiesa,
koncertinė sėkmė jo nelydėjo. 7-8 dešimtm. sankirtoje jis buvo roko grupės The Stooges vokalistu.
Grupė skandalingai garsėjo savo pasirodymais, kurių metu Iggy (paprastai iki pusės nuogas) žalojo save,
įžeidinėjo žiūrovus, nusirenginėjo ir iš scenos šokdavo į publiką (pirmasis panaudojo stage dive).
Jis ilgus metus draugavo ir bendradarbavo su David Bowie pradedant nuo 1973 The Stooges albumo
Raw Power. Iggy Pop, bendradarbiaudamas su David Bowie, solo karjerą pradėjo su 1977 m. albumais
The Idiot ir Lust for Life . Žinomiausios jo solinės dainos: Lust for Life, Im Bored, The Passenger
Real Wild Child ir kt. Iggy pseudonimą jam davė M. Erlevainas už tai, kad jis anksčiau buvo grupėje The Iguanas.
Žvaigždžių muzika
Apie ufologiją kine
Susitikimai BLITZ klube
Pranašiškas Aldous Huxley
Rock poetika: Jimi Hendrix
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Jim Morrison, Amerikos poetas
Williamo Burroughs'o Cut-Up technika
Auksinis balsas arba gimus Kambodžoje
Daina gyvenime: David Bowie ir "Space Oddity"
Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai
Korėjos tradicinė muzika ir Sedžongas Didysis
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Beat kartos tėvas susitinka roko karalaitį
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
SUN RA: muzika iš atviro kosmoso
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Andy Warhol "Oksidacija"
'Caritas Romana' mene
Aklieji vargonų virtuozai
Išsilaisvinę poetai
Išmagnetintojas
977 (filmas)
Fantastikos skiltis
Vartiklis
|