Interneto folkloras kaip komunikacijos forma. Vartiklis

Internetinio folkloro tyrinėjimuose galima išskirti 4-ias pagrindines šakas:
1) tradicinių žanrų su nauju turiniu (pasakojimai apie kompiuterininkus, dainuškos apie sysadminus, replikos į įvykius ir pan.) rinkimas, klasifikacija ir analizė;
2) dėmesio sutelkimas tinklinei programuotojų, kaip specifinės subkultūros atstovų, komunikacijai;
3) miesto folkloro žanrų (pvz., anekdotų), patalpintų internete, tyrinėjimas;
4) dėmesio sutelkimas tik internete egzistuojantiems žanrams (pvz., fotošopingas).

Dabartinį laikmetį mes laikome informaciniu, todėl, atitinkamai, plečiasi artosfera. Pats meno kūrinys pasirodo kaip pagrindinis informacinis produktas, resursas, suvokiamas kaip trijų lygių sistema: 1) pats kūrinio tekstas, sukurtas konkretaus autoriaus; 2) kūrinio kontekstas, atspindintis bendrosios autoriaus kultūrinės kompetencijos kontekstą bei sociokultūrines sąlygas, paveikusias kūrinio turinio sudedamąją; 3) meno kūrinio hipertekstas, apimantis visas pareikštas nuomones, užfiksuotas biografinėje, mokslinėje ir meninėje kritikoje, informaciniuose šaltiniuose ir pan.

Kai E. Fromas 1923 m. straipsnyje „Psichoanalizė ir sociologija“ skundėsi vyraujančiu sociologijoje žmogaus traktavimu kaip suvidurkinta skaitine reikšme, turinčia kažkokią suvidurkintą dvasią, tai tebuvo metafora. Dabar tai tampa realybe. Procesas, sukėlęs „minią namuose“, tapo ir priežastimi reiškinio, kai pati individuali žmogaus dvasia informacinėje visuomenėje virsta kolektyvine. Susikuria tarytum bendruomenės savireguliacijos ir savivaldos situacija suaugant žmogui su informacinėmis sistemomis. Toji sistema pasižymi sava logika ir savais gyvavimo dėsniais.

Šis metas ypatingas tuo, kad berods pirmąkart tveriasi tam tikras dirbtinis organizmas, besielgiantis kaip natūralus, tarytum koks kolektyvinis kiborgas, kurio kūnu yra sociumas, o protu – informacinių technologijų visuma. Masinė žiniasklaida atlieka nervų sistemos funkcijas, užtikrinančias impulsų perdavimą į atskiras kibersistemos ląsteles bei organus. Tad valdo tarytum kažkokia beasmenė būtinybė, išsireikšdama per mediją; o beasmeniškumo pojūtį dar sustiprina sistemos savireguliacija, tame tarpe, ir folkloro kalba. Bet kuri kalba yra atvira savaime besivystanti sistema, kuria būdingas sinergiškumas – savireguliacijos ir savisaugos savybė. Taigi, kalba yra instrumentas, savaime nusiderinantis pagal tikrovę. Folkloras Interneto erdvėje atlieka savotišką vieningumo išsaugojimo funkciją, nes neleidžia bendruomenei subirti į atskirus izoliuotus istorinius draikalus. Audiams. Folkloras

Artosferos Internete plėtimasis neatitinka mene ir kultūroje pastebimos tendencijos stiprėti archaiškoms formoms, grįžimui prie ištakų, gamtos. Pats tikrovės mėgdžiojimo procesas vyksta per virtualiosios tikrovės įsisavinimą bei panaudojimą. Jis plačiai apėmė ne tik vizualines, erdvės-laiko meno rūšis (kiną, dizainą), tačiau praniko ir į šnekamąsias-žiūrimąsias formas, atskiru atveju, folklorą.

Dalies tyrinėtojų nuomone, dabartinė būsena kultūroje imtina kaip alternatyvių vystymosi variantų visuma, turinti 3 fazes: atrofijos, stabilizacijos ir tapsmo. Pirmojoje vyrauja simbolika ir praeities tradicijos; antroji yra esamos kultūros pagrindas; trečioji tveria naują simbolinių kultūrinių ryšių tipą. Interneto kultūra folklorinėmis formomis yra kaip viena ryškiausių šiuolaikybės subkultūrų.

Meninė sąmonė visais istoriniais etapais jaučia trauką prie pirmapradžio žmonijos sąmonės lygio. Dialektiškai derindami jį su analizės siekiu, žmonės lieka ištikimi tradicijoms ir tada, kai šios daugiau neatitinka kasdienybės sąlygų. Tradicijos yra kaip formos, kuriose sukasi visuomenės gyvenimas; tai tam tikros sąmonėje veikiančių institutų formos. Tradicijos patvarumas tiesiogiai proporcingas tam laikmečiui, kurį visuomenė išgyveno ne tiesiog chronologiškai, o būtent istoriškai ir valstybiškai, t.y., kiek ja buvo prisotinta jos istorinė praeitis. Todėl šalyse, turinčiose turtingą istorinę praeitį, archaika aktualizuojama nepavydėtinai reguliariai.

Folkloras priskiriamas šnekamajai-žiūrimajai kultūrai, išliekančiai žmonių atmintyje ir perduodamai iš kartos į kartą tiesioginių kontaktų būdu. Be to, jis priešpastatomas spausdintai ir aplamai rašytinei kultūrai. Komunikacija pati savaime yra pranešimas, tad vargu ar spausdintinė kultūra gali kompensuoti tradicines žodines-žiūrimąsias formas. Tada žodinės folkloro kultūros „saulėlydis“ kartu būtų ir jos elementų turinio saulėlydis. Kitaip tariant, asimiliuojant tas formas nei spausdintinė, nei masinių komunikacijų kultūra nepajėgios atkurti būtinų folkloro elementų. Pasikeitė perdavimo technologija, tačiau jų nešėju tebėra suinteresuota asmenybė. Žodinio kultūros sluoksnio prasmė tebepriklauso nuo jo komunikacinių sugebėjimų. Kol kas vyrauja netvarkingas, žaidybinis Interneto erdvės dalyvių požiūris į folklorą, probleminė sritis iki galo neapibrėžta, klausimų tebėra daug.

Šiuolaikinė kultūra, siekdama tapti masine, bando užtikrinti efektyvų perimamumą, panaudodama ankstesnėse epochose funkcionavusią žodinę ir spausdintinę kultūras. Tačiau

Žinyno pažyma.

Spoileris (angl. spoil - „gadinti, darkyti, švinkti“) – interneto slenge informacija, iš anksto atskleidžianti svarbius siužetinius momentus ir žlugdanti visą intrigą, kartu panaikinanti malonumą mintimis įsigilinti į dalykų esmę. Spoileriai gali būti filmuose, literatūroje netgi kompiuteriniuose žaidimuose. Interneto etika siūlo spoilerius žymėti perspėjimais arba slėpti specialiais tagais. Skleidžiantys spoilerius dažnai sukelia kitų nepasitenkinimą ir gali būti išvaromi iš bendraminčių rato.
Klasikiniu spoilerio pavyzdžiu yra anekdotas apie bilietų kinoteatre pardavėją, kuris, įsižeidęs dėl negautų arbatpinigių, pirkėjui nusisukus garsiai ištaria: „Žudikas – sodininkas!“^*).

dabar jų turinys skleidžiamas spaudos ir techninių komunikacijų kanalais, kurie, vienok, toms kultūroms yra šalutiniai. Taigi tradicinių formų turinys negali būti adekvačiai asimiliuojamas. Žodinių formų neatkartojamumo perdavimui būtinos tik jai adekvačios formos. Būtent todėl kai kurių užgesusių formų atgaivinimas tampa praktine problema. Jei šioje sferoje atsiranda kliūčių, kultūroje gali kilti prieštaravimas. Su tuo ji jau susiduria ir tikrai masine tapti negali. Tam trukdo Interneto folklore nepakankamas būtent žodinio-folklorinio archajiškojo sluoksnio išvystymas. Tačiau būtent jame susiformavo tebeaktualūs seniausi „archetipai“, stichiškai pasireiškiantys Interneto folklore. Tiesa, archaiškųjų pradų gyvybingumo įvairiose dvasinio gyvenimo srityse priežastys nėra išaiškintos.

Būtent kūryba tinkle rodo antropologines metamorfozes ir mutacijas, pradžioje aktualizuotas perėjimu nuo kolektyvinio, artikuliuotojo-akustinio žodžio prie individualaus, vizualaus-spausdinto žodžio, tada vėl pereinant prie kolektyvaus, gestikuliacinio-vizualaus ir rankų darbų žodžio. Šiandien stebimas perėjimas sugrįžimas prie tradicinio, folklorinio žodiškumo, aktyvesnio kūniškai, fiziškai, o ne būdingo tinkle „pokalbio rankomis“, kas šiaip primena archaišką magiško veiksmo formą. Virtualus žodiškumas siūlo naujus, originalius žodžio ir teksto pateikimo būdus. Kaip ir tradicinėje kultūroje, verbalinis veiksnys sutvirtinamas vizualiuoju: judesiu, gestu ar kostiumu. Interneto folklore tai intonacijos, emocijos, tempo simboliniai perdavimo būdai, kad rašytinį tekstą užpildo gyva intonacija ir tyrinėtojams leidžia jį traktuoti kaip „žodinį-rašytinį tekstą“ arba „spontanišką kalbą“. Patekęs į Tinklą rašytine forma, toks tekstas suvokiamas kaip perduodamas balsu. Interneto folkloras šiandien pateikiamas įvairiomis žanrinėmis-stiliaus srovėmis: esė, dienoraščiai (blogai), įrašai „svečių knygose“ ir pan.

Skirtinguose kultūros evoliucijos etapuose jos posistemių sąveika savitai atspindi visuomenėje vykstančius socialinius procesus. Kultūros nešėjai, priklausantys skirtingiems socialiniams sluoksniams, savaip panaudoja kultūros ir civilizacijos pasiekimus. Interneto folkloro socialinė diferenciacija aiškiai perteikta socialiai pažymėtų kalbinių priemonių, panaudojamų vienokių ar kitokių kalbančiųjų grupių priklausomai nuo komunikacijos priemonių, nuo funkcinių-stilistinių kalbos charakteristikų. Filosofiniu požiūriu visuomenė skyla į dvi klases: stratifikuotas ir situacines. Antroji variacija pasireiškia kalbos priemonių panaudojimu priklausomai nuo situacijos; kartu glaudžiai susijusi ir socialinės veiklos sritis.

Tad įvedami dar du matai: funkcinis ir kontekstinis stilius (šis susijęs su konkrečia socialine situacija). Įvairiose situacijose kalbos panaudojimas gali būti pristatomas kaip kontinuumas perėjimų nuo kraštutinio oficialaus bendravimo griežtai oficialioje aplinkoje iki kraštutinio neformalaus bendravimo visiškai neformalioje aplinkoje. Antrajam atvejui priskiriamas praktiškai anoniminis bendravimas Internete. Šiame kontekste folkloras imasi epochų pasiuntinio rolės, yra priminimas apie kalbos nešėjų kultūrines ištakas. Šiuolaikinis folkloras – tai ypatinga kultūrinės informacijos gamybos, perdavimo, pertvarkymo ir saugojimo priemonė. Iš kitos pusės, jame pasireiųkia abejingumas savo šaliai ir net sąmoningas atsiribojimas nuo jos ir jos kalbos.

Pats teksto pateikimas Interneto folklore artėja prie šnekamosios kalbos. Nepaisant rašytinio teksto pateikimo Tinkle, patys jo principai linksta prie žodinės pasisakymo formos. Dabarties amžininkų sąmonėje folkloro žodis – tai pasaulio objektyvizacijos iliuziniuose-fantastiniuose praeities vaizduose, daugiausia pagoniškuose, būdas. Praeitis visada sugrįžta, ta prasme folkloro sugrįžimas yra kartu ir intelektualios (aktyvių Interneto erdvės dalyvių), ir liaudies kūrybos rezultatas ir reikalauja peržiūrėjimo, kaip pereina iš vienos į kitą. Stebimą procesą galima būtų pateikti kaip archaiškų vaizdinių, pagoniškos kultūros transliaciją į šiuolaikybę. Tačiau tai būtų labai pritempta. Dėl savo specifikos Interneto dalyviai toli gražu nėra filologai ir etnografai, rinkėjai ir pasakotojai, o labiau yra žmonės, kuriuos sunku tikėtis turint gilias žinias ir folkloro mokslinės analizės pagrindus. Tas interneto folkloristai tėra tradicinių folkloro formų vartotojai. Sistemingumo nebuvimas neleidžia juos nagrinėti archaiška prasme. Tad Interneto folkloro kūrėjai panaudoja folklorą kaip estetinį subjektą todėl, kad socialinė sąmonė linksta prie jo kalbos. Taigi, pateikiama medžiaga tarsi socializuojama, tampa reikšminga įvairiems socialiai skirtingiems visuomenės sluoksniams.

Galima pastebėti banguojantį informacijos sklidimą – ji paplinta gandų, baimių, apkalbų, anekdotų ir masinių isterijų pavidalu. Interneto folkloras reaguoja į dienos įvykius visiško masinės sąmonės identiškumo režime ir pateikiant informaciją panaudojama ne tik tautinio-mitinio lygmens sąlygotumų kalba, tačiau aktualizuoja ir prietarų, praeities mifologemų atsigaminimą. Masinėje sąmonėje mitinių idėjų vyravimas intelektualiosios kultūros nenustumiamas į antrąjį planą, todėl susidaro tam tikra įvairovė. Vienok reikia pastebėti, kad folklorinės sąmonės elementų panaudojimas aplamai imant turi terapeutinį pobūdį.

„Žudikas sodininkas“ (arba liokajus) – šia idioma paprastai apibūdinami lėkšti, žemos kokybės, „pigūs“ romanai (ar kiti kūriniai), kurie, kaip sakomas, yra „vienam kartui“. Jų siužetas dažniausiai banalus ir atsikartojantis; skaitant nepalieka nuojauta, kad jį jau kažkada skaitei – stiprus „dežavū“ jausmas.
Bet kodėl būtent toks išsireiškimas? Pirma, liokajus (ar sodininkas) laisvai vaikštinėja po namus, nekeldamas jokio įtarimo, nes jis kaip ir „darbe“. Antra, liokajus paprastai neturi motyvo, juk jis neretai aukos draugas (ar net giminaitis) – ir tarytum neturi jokios priežasties žudyti...
Išsireiškimas „žudikas – liokajus“ pirmą kartą panaudotas amerikiečių rašytojos Mary Rinehart ( 1876-1958) romane „Durys“ (1930; The butler did it).