Filmas iš jūros bangos sūkurio
Muzika gali nuvesti jus link netikėtų gražiausių atradimų. O dar jei Pink Floyd...
Šios grupės gerbėjai gali užtikti (jei pasiseks) vieną iš vadinamųjų filmų apie serfingą
Kristalinis keliauninkas (Crystal Voyager, 1973), pagarsėjusį tuo, kad jame
pasigirsta Pink Floyd kompozicija Aidai (Echoes) ir tęsiasi iki pat galo, apie
20 minučių, kol žiūrovas tiesiog įneria į vandenį, kunkuliuojančius vandenyno
sūkurius, lėtai slysta per lūžtančią bangą ar skrieja su alsuojančiu vandens mostu.
Nenorom šmėkšteli mintis: taip neįmanoma nufilmuoti, tai aiškiai ne iš valties, tai -
nebent operatorius būtų delfinas. Bet ir ne kompiuterinė technologija, jos ir nebuvo
tuomet, o vanduo - jis atrodo kaip gyvas. Kokią septintą šio vandenyno šokio minutę
žiūrovo sąmonėje gali blykstelėti: tęstinumas, gelmė, ši substancija dieviška, bet kaipgi tai pavyktų užfiksuoti?
Ir visgi filmavo gyvas žmogus. Nenustembi, kad jis taip pat vadinamas gyva legenda,
apie kurią galima būti nieko negirdėjus kaip mano atveju. Nemaniau, kad kada nors
domėsiuos serfingu ar filmu apie šią sporto šaką, priskirtiną išlepintų Kalifornijos
turtuoliukų laisvalaikiui. Tačiau Crystal Voyager, žinoma, yra išskirtinis
serfingo filmas. Kaip kad ypatingas jo herojus George Greenoughas*) (g. 1941 m.) -
įvairiapusiška asmenybė, apsigimęs novatorius ir valingas darbštuolis.
Nors dabar jau ilgą laiką gyvenantis pietų Australijoje, George gimė ir užaugo Santa
Barbaroje, toje pat Kalifornijoje ir kaip tik pasiturinčioje šeimoje. Tačiau kai kurie jo
savotiški, jei ne ekscentriški bruožai iškart kresteltų bet kokį išankstinį nusiteikimą.
Nuo vaikystės George atsisakė nešioti batus, o tėvai taip ir nesugebėjo priversti.
Sakoma, kad per savo gyvenimą jis buvo apsiavęs jais vos kelissyk. Taip pat tik du
kartus per savo gyvenimą buvo apsivilkęs kostiumą. Na, bet bepigu tose saulėtose
pakrantėse... Na, ir serfingas. Jam reikia daugelio valandų praktikos. Nuo pat
pradžių G. Greenoughui buvo svetimos tipiškos serfinguotojų grupuotės ar bendrijos,
jį labiau traukė vienuma ir, rodos, begalinis laikas su vandenynu.
Nuodugniai tyrinėdamas bangų susidarymą (taip pat skaitydamas ir tiksliųjų mokslų
knygas šia tema), George įsidėmėjo, kad "besivyniojanti" vandenyno banga trumpam
sudaro savotišką oro "tunelį" ar "vamzdį", pro kurį galima pranerti. Jis tuomet buvo
jau įgudęs banglentės "skrajūnas", taip pat ne kartą pats tobulino jos konstrukciją.
1965-aisiais G. Greenoughas sumodeliavo ir pagamino žymiąją "Velo" - "samčio"
formos banglentę, kneeboard ant kurios klūpima keliais, pasiekiant ypatingą
manevringumą. Pasak išradėjo, taip plaukdamas jautiesi arčiau vandens. Vėliau
George aktyviai naudojo pripučiamo čiužinio principo "oro" banglentę, kuria įsigudrino
slidinėti vandeniu greičiau nei bet kas įprastiniais serfais.
George anksti užsiėmė ir serf-fotografija, iš pradžių patobulindamas fotoaparatą. O
septintajame dešimtmetyje jis sumanė ir pagamino specialų neperšlampamą laikiklį
16 mm juostos kino kamerai, kuria pradėjo filmuoti jūros bangas. Minėtą įrangą jis
pritvirtindavo sau prie peties ir "užsukdavo" prieš įnerdamas į bangą. Tiesiogine to
žodžio prasme George įlėkdavo į savotišką vandens vamzdį ir regėjo pasaulį lyg iš
vidaus: "Gali ten būti tik keletą sekundžių realiu laiku, bet tavo galvoje tai plaukia
valandomis. Patirtis, kurios neįmanoma nusakyti - čiuožti didžiule, sunkia, virstančia
banga. Kartais tu įlėki taip giliai į "vamzdį", kad nepavyksta ištrūkt. Ir tuomet į tave
drioksteli tokia jėga, išmetanti į paviršių. Kas išties svarbu - tai laiko intervalas, kurį tu
būni bangos viduje. Laikas atsiduria uždaroje erdvėje, savarankiškoje zonoje.
Vienintelė tikrovė tuomet yra tai, kas vyksta ten". (George Greenough)
G. Greenougho serf-filmavimas pranoko visas ribas. Tačiau žavumas spalvotoje
juostoje pasiektas visišku operatoriaus atsidavimu - ištisomis dienomis jis galėjo
laukti tinkamo apšvietimo, vėjo krypties, nuolat išplaukdamas fiksuoti naują "dublį".
Galiausiai vaizdai virto ištisine tėkme, įvairiu greičiu užfiksuotu vandenyno pulsavimu,
skambant "lašelių" garso įžangai ir pirmiesiems "Aidų" akordams, kol Davidas
Gilmuoras išvien su gražiai derančiu Ricko Righto balsu dainuoja:
Virš galvos albatrosas pakibęs sustingsta vėjyje
O giliai po riedančiom bangom
Koralo urvų labirintuose
Aidi tolimas potvynis ir atoslūgis
Vingiais smėlį žymėdamas
Ir viskas žalsva po vandeniu
Ir nieks nenurodė link sausumos
Ir nieks nežino kur ir kaip
Bet kažkas krusteli ir bando
Ir pradeda ropštis link šviesos
(. . .)
(originalaus teksto autorius R. Watersas, Pink Floyd Music, 1971)
Sakoma Pink Floyd sutiko leisti panaudoti dainą filmui mainais į to
epizodo juostą, kurią jie ir patys sukdavo savo koncertuose. Meistrams pavyksta
suderinti dalykus iš anksto jų nelyginant tarpusavyje. Vieną sykį išvydus tokį garso
takelį, šie kūriniai, rodos, tik taip ir turėjo susilieti.
Grupė Pink Floyd rašė ilgąją kompoziciją Aidai labai eksperimentiškoje
aplinkoje, Abbey Road studijoje, rengiant albumą Įsikišimas (Meddle, 1971).
Kiekvienas ketverto narys sumanydavo kokį fragmentą, iš kurių susidarė viso 36-ios
pjesės dalys. Žodžiai kelis sykius keitėsi ir buvo naujai perrašomi, kol iš kosminės
nuotaikos perėjo į vandeningesnę (įdomiu sutapimu būtų ir autoriaus pavardė
Waters, kilusi aiškiai iš vandens). Kūrinys išėjo didingas, o kartu gan paprastai
atliekamas, todėl jis buvo dažnai grojamas koncertuose, bei garbingai užėmė visą plokštelės Meddle antrąją pusę.
Belieka tikėtis, kad toks seno reto filmo paminėjimas neliks vien tik erzinanti
intriga, ir galbūt minėta kino juosta kada bus parodyta plačiau. Pastaruoju metu G.
Greenoughas išlieka toks pat energingas ir daugelį metų kūrė naują filmą Delfinas
šliuožia (Dolphin Glide) - ne mažiau įspūdingą pasivaikščiojimą po vandeniu,
matant viską delfino akimis. Deja, šis filmas jau nesulaukia didelio atgarsio ir būtų
taip pat sunkiai atrandamas, nepaisant savo naujumo. Tai, kad žmones ne taip
jaudina šitokie vaizdai, galbūt rodo ir faktai apie papildomą George'o veiklą - jis
dalyvauja kovose už vandenyno apsaugojimą ir valymą. Sakoma, kad filmuojant po
vandeniu, pasitelkus vis kokybiškesnę vaizdo technologiją, užterštumas pasirodo
kaip niekad ryškiai ir grėsmingai. Taip svarbu pažvelgti į visa tai kartu su delfinais.
Parengė Lukas Devita
*) Džordžas Grinou (George Hamilton Perkins Greenough, g.
1941 m.) 20 a. 7-8 dešimtm. įtakingas amerikiečių serfinguotojas, serfingo lentų gamintojas, firmų kūrėjas. 1961 m.
sukūrė garsiąją šaukšto lentą. 1964 m. persikėlė į Australiją, ten suprojektavo naują lentą, o 1966 m. dar vieną, kurią
pavadino velo už greitį. Taip pat eksperimentavo ir su valčių korpuso dizainu, pagamino GARC modelį. Nufilmavo kelis
filmus, jais pritraukė Pink Floyd dėmesį grupė paaukojo savo muziką Crystal Voyager (1973) filmui.
977 (filmas)
Naujoji banga
Daugiaveidis Marsas
Bręstant su Pink Floyd
Susitikimai BLITZ klube
2018 m. fantastiniai filmai
Ar Marsietis nuves į Marsą?
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Korėjos muzika ir karalius Sedžongas
Savižudybė kaip dezintegracija: laiptai į pragarą
Perbrauktas Paryžius; ekskursas į pasąmonę
G. Beresnevičius. Knygos, kurios mokė nesimokyti
Gyvenimas "laikmečio dvasioje" ir foto-moto-savišvieta
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Nežemiški roko muzikos ryšiai
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
A. Warhol - nuobodulio karalius
Jim Morrison, Amerikos poetas
I. Naživinas. Judėjas
Tikrasis vyriškumas
Fantastikos puslapis
Meno skiltis
Skaitiniai