Kosminės operos bangomis  

20 a. viduryje kūrinių apie žmogaus skrydį už Žemės ribų jau gana gausu. Čia apžvelgsime 1928-49 m. laikotarpį. Įdomiausia, kad gausėjimas vyko mažėjant įvykių mokslo ir technikos srityse. Verta paminėti 1928 m. perskridimą per Ramųjį vandenyną, 1929 m. Volstryto finansinę krizę, 1930 m. Plutono atradimą, 1939 m. prasidėjusį II-jį pasaulinį karą, pirmos atominės bombos panaudojimą 1945-ais... Iš jų su kosmosu susijęs tik Plutono atradimas (bei žr. Astronominiai 20 a. atradimai).

Šio laikotarpio ypatybė ta, kad autoriai šiai temai liko ištikimi daugelį metų, o kai kurie ir visam gyvenimui (kai kurių jų sukurtų kūrinių kiekis siekia dešimtis ir net per šimtą).

Pradėti reiktų Edvardo Smito kartu su Li Garbi „Kosminiu vieversiu“ (1928, apie t.p. žr. >>>> bei >>>>), nes jame pirmąkart aprašomas skrydis už Saulės sistemos ribų, o taip pat pradėjusio „kosminės operos“ žanrą, pasižymintį aštriu patraukliu siužetu, tipiniais veikėjų charakteriais ir dažniausiai beveik jokių tikroviškumo požymių. „Vieversys‘ aiškiai susišaukia su prancūzų Foro ir Grafinji „Aplink Saulę“ (19 a. pabaiga).

Romano herojai į tarpžvaigždinę kelionę išvyksta milžinišku, 3 tūkst. t. svorio „Kosmoso vieversiu“, varomą vidine vario skilimo energija, leidžiančią smarkiai viršyti šviesos greitį. Skrydžiui buvo sukurtas specialus „objektinis kompasas“, leidžiantis orientuotis erdvėje ir paskaičiuoti atstumą iki įvairių objektų. Reikiamą kryptį išlaikydavo giroskopai. Aštraus siužeto elementai turi kosminį pokrypį - kaip kad mokslininkų atrasta visagalė medžiaga, duodanti neribotą atominę energiją. Čia ir milijonierius, ir moterys, o taip pat konkurentų medžiagos vagystė, antrojo žvaigždėlėkio pastatymas ir skrydis, nužudymas toli nuo Saulės, laivų susijungimas, meilė ir intrigos. Tolimame kosmose likę su nepakankamu degalų kiekiu, jų ieškantys 5-i keliautojai aplanko kelias planetas su skirtingais išsivystymo lygiais. Kai kurios planetos visai be gyvybės, kitos priešistorinių laikų arba turi išsivysčiusias civilizacijas, kuriose protas viešpatauja materijai, ir kurios bando sunaikinti žemiečius. 17-a saulių turinčioje planetų sistemoje jie randa į žemišką panašią protingą gyvybę, įsitraukia į jos dviejų nacijų tarpusavio kovą, gauna degalų ir grįžta į Žemę vos po 9 savaičių nuo starto.

Tais pačiais metais pasirodė Aleksejaus Volkovo mažos apimties apsakymas „Svetimi“ (1928). Jame du tarybiniai žmonės, sudužus laivui, atsiduria vienoje greta Afrikos esančių salų, kurioje susiduria su nežemiečiais, keliaujantiems po Visatą dideliu greičiu ir Žemėje atsidūrusiais dėl greta Žemės įvykusios jų disko formos laivo avarijos. Pradžioje žemiečių palaikyti kaip priešiškais išsigimėliais varlių akimis, jie pasirodė ne tiesiog draugiškomis būtybėmis, bet ir savo išsivysčiusių technologijų dėka išgelbėjo gyvybę vienam žemiečiui. Tada paaiškino, iš kur ir į kur skrenda, parodė savo dviejų saulių sistemą spiraliniame žvaigždžių ūke. Netrukus atskrido kitas diskas ir iš jūros iškėlė avariją patyrusį laivą. Vienas žemietis pasiprašo pasiimamas. Ateiviai sutinka ir žemietis išskrenda ketindamas grįžti po 10-20 m. (t.p. žr. >>>> bei >>>>>).

Labai komunistinio kvapo prozinininko Abramo Palėjaus „KIM planeta“ (1928) aprašo, kaip pirmųjų tyrimų ir tarybinės vėliavos nugabenimui į Mėnulį išsiunčiama 11 asmenų, atrinktų iš 800 savanorių, reaktyvinė raketa. Dėl paskaičiavimų klaidos jie atsiduria Cereros asteroide. Ten įkuria komuną, asteroidą pervardina „planeta KIM“, įtemptai dirba, išgauna kurą raketai ir po 20 m. grįžta į Žemę (t.p. žr. >>>>).

Iš raudonųjų „operų“ kiek išsikiša Sergejaus Gorbatovo „Paskutinis 'Mėnulio Kolumbo' reisas“ (1919, t.p. žr. >>>>), pasakojantis apie kelionę pasistatyta raketa, varomą galinga sprogstamąja dianito medžiaga. Keliautojas susipažįsta su po paviršiumi gyvenančia protinga ir technologiškai pažangia gyvybe. Mėnuliečiai turi savo skraidymo aparatus, kaupia saulės energiją tablečių pavidalu, o jų rutulio formos laivas yra pabuvojęs Žemėje. Mėnuliečiai bando pasinaudoti žemiečiu, kad užgrobtų Žemės vandenį ir orą. Į veiksmą įsipainioja žemietį užjaučianti mėnulietė, abu jie žūva, tačiau Žemei viskas baigiasi laimingai. Tik TSRS šis kūrinys buvo smarkiai sukritikuotas.

Prie K. Ciolkovskio vertybių sugražino Sergejaus Grigorjevo „Paskui meteorą“ (1932), kuriama aprašoma dviejų visiškai skirtingų aparatų skrydis siekiant pagauti periodiškai atskrendantį ir su Žeme grasinančiu susidurti asteroidą, pakeisti jo trajektoriją ir nuleisti į Žemę. Tame asteroide buvo Beliajevas. Šuolis į niekur rasta vertingų ir žmonėms reikalingų elementų. Vienas tų laivų buvo reaktyvinė raketa, varoma degančiu vandeniliu, o antrasis – rutulys, į 10 km aukštį iškeliamas elektromagnetine patranka, o toliau skrendantis kaip elektroninė raketa, varoma išsilaisvinančios atomo energijos. Abiejų laivų jėgomis asteroidas buvo numestas Jakutijoje.

K. Ciolkovskui skirtame A. Beliajevo „Šuolyje į niekur“ (1933) į kosmosą reaktyvine raketa išskrenda didelė kapitalistų kompanija, kad išsigelbėtų nuo artėjančios pasaulinės revoliucijos. Įdomu, kad pradžioje 20 išrinktųjų Žemėje praeina treniruotes specialioje skrydį imituojančioje laboratorijoje (nesvarumas, perkrovos, vestibiuliarinis poveikis). Pradžioje varomajai ėgai naudojama visinė atomo energija, o vėliau iki 1/3 šviesos greičio ją greitina elektromagnetinės jėgos. Dėl atsitiktinės avarijos sunaikinama oranžerija, aprūpinanti deguonimi ir maistu, tad nusprendžiama skristi į Venerą. Žemėje susikuria Pasaulinė respublikų sąjunga, persiauklėjusius kapitalistus sugrąžina į Žemę, o kitus palieka mažai gyvenimui tinkančioje Veneroje (daugiau žr. >>>>>; apie pagal jį pastatyta filmą žr. >>>>>).

„KEC žvaigždėje“ (1936) A. Beliajevas toliau įkūnija komunistines idėjas. Aprašomas laikas nugalėjus pasaulinei revoliucijai. 1000 km aukštyje iškelta orbitinė stotis „KEC žvaigždė“ (KEC - K.E. Ciolkovskio inicialai) su oranžerijomis, tyrimų laboratorijomis, netgi gamyklomis. Kosminiai veidrodžiai į žemę siunčia fokusuotą Saulės energiją. Naudingos iškasenos bei statybinės medžiagos išgaunamos iš meteorų ir asteroidų. Iš stoties skraidoma ir tiriama Mėnulis. Ciolkovskio idėjoms skirtas ir A. Beliajevo „Dangaus svečias“ (1937), kuriama aprašoma tarpžvaigždinė kelionė kai Saulės sistema suartėja su kita žvaigžde.

TSRS buvo leista tik remtis K. Ciolkovskiu ir šlovinti pačią teisingiausią santvarką. Iš čia smulkūs kosminių aparatų aprašymai ir mokslo faktų gausa. Taip Georgijaus Adamovo apsakyme „Stratosferoje“ (1938) aprašomas reguliarus reisas Vladivostokas-Leningradas termoelektriniu stratosferiniu 65 t sveriančiu reaktyviniu orlaiviu 200 km aukštyje. Elektros energiją orlaivis gaudavo iš termoelementų, išdėstytų Saulės apšviestoje bei tamsiojoje orlaivio pusėse. Ji maitino įvairius prietaisus bei krovė akumuliatorius tam tarpui, kai laivas įskriedavo į naktį.

Atsirado ir naudingų iškasenų gavybos kosmose tema, sutikta jau „KEC žvaigždėje“. Ji pagrindinė Vladimiro Vladko „Visatos argonautuose“ (1938). Jos herojai reaktyvine raketa, varoma sprogstamosios prototrotilo medžiagos, skrenda į Venerą. Be Žemėje neegzistuojančių infraradžio (išskiria daug energijos) ir ultraaukso (apsaugo metalus nuo korozijos) gavybos, jie tiria ir tarpplanetinio skrydžio sąlygas ir kosminių spindulių poveikį. Energija laive gaunama iš temperatūrų skirtumo tarp apšviestosios ir tamsiosios pusių ir panaudojama oro valymui, apšvietimui, įrenginiams bei laivo valdymui. Užtaisę meteorito pramuštą spragą ir pasiekę Venerą, ten randa kvėpavimui netinkamą atmosferą, susiduria su įvairiomis pabaisomis ir, radę ieškomus elementus, po 26 mėn. grįžta.

O Edmondas Hamiltonas „Griausmingojo Mėnulio brangenybėse“ (1942) retos medžiagos gavybai antigravitacine raketa herojus nuskraidina į Urano palydovą Oberoną (žr. apie Hamiltono „Žvaigždžių sargybiniai“ >>>>>).

Otiso Klaino romane „Pavojinga planeta“ (1929) į Venerą skrendama mintis sustiprinančio prietaiso pagalba. Tai vyksta dviejų individų skirtingose planetose sąmonės įkėlimu antrininkams. Kažkas panašaus jau buvo ruso Porfirijaus Infantjevo „Kitoje planetoje“ (1900), kur kelionė į Marsą vyko sąmonės perkėlimu į svetimą kūną panaudojant hipnozę. Atvykęs į Venerą herojus patenka į vergo kūną, bet iš tikro princo, kurį vergu padarė visagalė amazonių princesė. Jis pabėga ir patirią daugybę nuotykių, kovodamas su vietiniais bei pabaisomis. Ir galiausiai veda princesę ir tampa Veneros imperatoriumi. Panašia dvasia 4-o dešimtm. pradžioje parašyti ir kiti šio autoriaus romanai: „Princas pavojuose“, „Pavojų uostas“, „Pavojų kalavijo nešiotojas“.

O Džekas Viljamsonas*) sėkmingiausiame savo romane „Kosminis legionas“ (1934) pristato reaktyvinę raketą, varomą kažkokių galingų geodininio generatoriaus laukų, sąveikaujančių su erdve. Geodinai – „elektromagnetiniai geodeziniai reflektoriai“, laivui suteikiantys didesnį už šviesą greitį. Trys „muškietininkai“ be kompromisų kovoja su nehumanoidais iš kitos žvaigždžių sistemos, bandančiais viešpatauti kosmose. Be daugybės „kosmoso operos“ atributų, gausu ir mokslinių terminų: erdvės iškreivinimas ir Visatos „išsibėgiojimas“, neigiama entropija ir pseudogravitacija, atomų dezintegracija bei anihiliacija. Jo tęsiniais tapo „Kometininkai“ bei „Vienas prieš legioną“.

Fiziko išsilavinimą turintis Džonas Kempbelas Jaunesnysis apsakyme „Spąstai“ (1934) įvedė „hipererdvinį variklį“, o apsakyme „Tvarinys“ (1948) pasakojama apie Žemei katastrofišką kontaktą su nežemiška pabaisa (pagal jį 1951 m. pastatytas filmas).

Originalų skridimo būdą pasiūlė A. Azimovas „Įkalinti prie Vestos“, kur trys astronautai prie Vestos asteroido išlieka raketos nuolaužoje po susidūrimo su meteoritu panaudoja panaudojo vandens užvirimą esant mažam slėgiui. Per mažą skylutę garas pamažu stumia laivą prie Vestos, kur yra žemiečių bazė. Tai primena 1865 m. prancūzo Achilo Ero pasiūlytą hidroreaktyvinį variklį į Venerą skrendančiai raketai.

O romane „Fondas“ (1944) A. Azimovas pasiūlė „hiper-šuolį“ – perėjimą į „nulinę erdvę“, kai persikelti tarp galaktikų galima per sekundės dalis.

Jei rusai tik retkarčiais įtraukia kontaktus su nežemiečiais (Volkovo „Svetimi“, Gorbatovo „Paskutinis ‚Mėnulio Kolumbo‘ reisas“), tai amerikiečių kūriniuose tai sutinkama vos ne kiekviename kūrinyje. Jau minėtame „Kosmoso vieversyje“ susiduriama su įvairiomis protingos gyvybės formomis, o Dž. Viljamsonas apsakyme „Mėnulio žara“ (1932) aprašo laivo patekimą į laiko kilpą, herojui atsiduriant Mėnulyje tolimoje praeityje, kai ten dar buvo atmosfera, vanduo ir gyvybė, ir susitinkant su paskutinės mėnuliečių rasės atstovais, bandančiais gelbėti išgaruojančias jūras bei besikaunančiais su smegenų, įsikūrusių gigantiškų metalinių robotų kūnuose, civilizacija.

1934 m. pasirodė pirmoji chemiko Stenlio Veinbaumo apysaka „Marso odisėja“. Joje herojai nuvyksta į Marsą atomine raketa ir ten randa greta įprastos protingos ir silicinę gyvenimo formą. Dar viena vietinė gyvybės forma galėjo nematerialiu būdu žmonių sąmonėje realizuoti minčių vaizdinius – taip vyko žmogaus moralumo patikra, nes buvo realizuojamos visos jo puikiosios ir baisiosios mintys (plačiau žr. >>>>>)..

Mari Leinsterio „Pirmajame kontakte“ (1945) susitikimas įvyksta neutralioje teritorijoje. Atominis žvaigždėlėkis skrenda link krabo formos ūko, esančio už 4 tūkst. šviesmečių. Ten, prie dvinarės žvaigždės, randa kitos civilizacijos kosminį laivą. Po kontakto abu ekipažai susiduria su tokia pat problema: pasitikėti svetimu protu su galimybe apsikeisti informacija ir prekiauti arba rizikuoti grėsme savo planetai. Žemės psichologas pasiūlo pasikeisti žvaigždėlėkiais, sunaikinti ginklus ir tėvynių koordinates ir svetimais laivais grįžti į namus. Jei abi civilizacijos nuspręs pratęsti santykius, galės susitikti toje pačioje vietoje.

Anglo Džono Vindemo „Zuikiu į Marsą“ (1937) pasakojama apie raketoplanų statymą bei skrydžius. Aprašomas net 1969-ais (!) įvykęs apskriejimas aplink Mėnulį ir kelias katastrofas raketoplanuose. Penketas herojų skrenda į Marsą sprogmenimis stumiama raketa ir netrukus sužino, kad kartu skrenda „zuikis“ – mergina. O jie skrenda, kad laimėtų Amerikos turčiaus skirtą premiją, o taip siekdami naujų žinių. Per 3 mėn. pasiekė Marsą, ten randa merdinčią civilizaciją greta jų sukurtos į vabzdžius panašių mašinų civilizacija. Beveik kartu į Marsą atvyksta ir rusų raketa ir paaiškėja, kad panašiai kelionei ruošiasi ir JAV bei Vokietija. Toli nuo Žemės žaidžiamas politinis žaidimas, kuriame dalyviai skirtingai bendrauja su vietiniais. Britai nori Marsą paversti Britanijos nuosavybe, rusai – siūlo vietiniams sąjungą prieš Žemės imperialistus, ką ketina amerikiečiai – neaišku, nes jų raketa sudūžta besileisdama. Mergina pamilsta marsietį, tačiau paaiškėja, kad žemiečiai ir marsiečiai vieni kitiems pavojingi dėl bakterijų. Anglas priverčia kuo greičiau grįžti, o Žemėje keliautojus tai garbina, tai kaltina, o kartais ir netiki jų kelione. Mergina miršta gimdydama marsiečio sūnų.

Romano tęsinyje – apysakoje „Marso miegantieji“ (1938) – aprašomi įvykiai, nutikę išskridus britams. Rusai starto metu patiria avariją, marsiečiai juos laikinai apgyvendina viename savo apleistų miestų, kur tie randa gilioje anabiozėje miegančius marsiečius. Tai susiję su persikraustymais Marse, resursų išsekimu ir likusiųjų gyventojų dėmesio sutelkimui irigacijos sistemai – pagerėjus situacijai juos būtų galima pažadinti. Dėl rusų kaltės marsiečiai pabunda, pamato, kad juos apgavo, ir nusprendžia atkeršyti apgavikams tėvynainiams. Viskas baigiasi tragikomiškai: bręsta rimtas konfliktas, suremontuotas rusų laivas nuskrenda nežinoma kryptimi, o rusai žūsta Marse. Edmond Hamilton. Star Kings

Apsakyme „Žmogus iš Žemės“ viena stambi chemijos kompanija į Venera pasiunčia raketą naudingų iškasenų paieškai. Į laivą praninka šnipas, išžudo ekipažą, pačiau ir pats žūsta svetimoje planetoje. Po milijonų metų jį kartu su vietos gyvūnais atranda atvykę žmonės, prikelia iš numirusiųjų... Jis pasakoja savo istoriją, o žmonės per teleskopą jam parodo negyvą Žemę... Galiausiai prikeltasis nusižudo...

Edmondo Hamiltono „Žvaigždžių karaliai“ (1949) veikia žvaigždžių karalystės, kosmoso baronai, nuostabi ir nelaiminga princesė ir jos mylimasis, persikėlęs į princo kūną. Suokalbiai, intrigos, kosminiai mūšiai, romantiška meilė Paukščių tako fone, persikėlimai akimirksniu erdvėje ir laike, atliekami apsikeičiant įvairių epochų atstovų kūnais – tikra maštabinė „kosminė opera“.

Jis parašė ir satyrinį apsakymą „Neįtikėtinas pasaulis“ (1947), kuriame du žemiečiai Marse sutinka košmarišką keistų tvarinių pasaulį, kuris materializavosi Marse Žemėje fantastams prirašius visokių kūrinių apie Marsą, jo gyventojus ir Žemės gyventojams mintyse visa tai įsivaizdavus. Tačiau marsiečių skraidymo aparatai neskraido, o jų blasteriai nešaudo, nes visa tai tik prifantazuota fantastų. Pabaisos pačiumpa tokio vaizdo priblokštus žmones, nori nužudyti, tačiau hipnozės pagalba sužino viską apie Žemę ir išleidžia į gimtąją planetą. Žemėję keliautojai randa didelius pokyčius – marso pabaisos, panaudoję suimtų žemiečių minčių turiniu, Žemėje materializavo kažką panašaus, taip atkeršydami žemiečiams už šių kvailas fantazijas.

O „Gyvenimo žvaigždėje“ (1947) sprendžiama rimta moralinė problema. Žmonės atrado Altaro planetą greta neįprastos vaivorykštinės žvaigždės, kurios spinduliavimas leidžia žmonėms gauti nemirtingumą. Ir atradėjai nepanoro dalytis atradimu su visa žmonija, nusprendę, kad dauguma neverta tokios dovanos, ir uždraudžia skrydžius į ten. Jie pradeda naują žmonių rūšį – panašių į dievus, išmintingų būtybių, galinčių valdyti galaktiką. Bet viskas apsivertė – jų vaikai daugiau velniai nei žmonės, o anūkai išvis ėmė nepanašėti į protingas būtybes...

Panašus, tik priešingas virsmas sutinkamas Klifordo Simako romane „Kosmoso inžinieriai“ (1931)... O viename geriausių jo romanų „Miestas“ aprašomi laikai, kai kosminiai skrydžiai tapo kasdienybe. Vieno herojų sūnus skrenda į Kentauro Alfą tėvo, prieš 20 m. radusio būdą skristi greičiau už šviesą, pastatytu žvaigždėlėkiu. Žmonija įvaldė daugelį Saulės sistemos planetų ir bando išgauti Jupiterio resursus, transformuodami žmogaus kūną į tai planetai tinkamą formą. Tačiau pasirodė, kad transformacijos suteikia ir naujas galimybes bei savybes, leidžiančias suprasti gyvenimo Žemėje netobulumus. Jie lieka Jupiteryje ir ieško kontaktų su kitomis civilizacijomis. Vis tik po 5 m. vienas jų grįžta į Žemę, kad viską papasakotų, dovanotų „rojų“ ir palaimą. Ir tai tampa rimta problema žmonių civilizacijai: visiems išeiti į rojų ir tuo pačiu užbaigti žmonijos istoriją Žemėje, užleidus vietą kartu gyvenančiai Šunų civilizacijai, ar likti gimtojoje planetoje? Galiausiai nusprendžiama keltis į Jupiterį.
Apie Saimako „Kas gali būti paprasčiau už laiką?“ žr. >>>>>, o apie „Tikslą pasiekusios kartos“ - >>>>>

Henris Katneris (kartu su žmona K. Mur) romane „Įniršis“ (1947) vaizduoja Venerą praėjus 600 m. po žmonių įsikūrimo joje po Žemės žūties per atominius karus. Susidūrę su vietos stichijos įniršiu sausumoje, priversti persikelti po vandeniu į specialius Kupolus. Tai iš žmonių atėmė pagrindinį dalyką – kovą. Išryškėja dvi tolimesnio gyvenimo alternatyvos: įsisavinti planetos sausumą arba vykti į žvaigždes. Jie pasirinko kovą už sausumą ir ją laimėjo pasinaudoję specialiai sukurtu Nemirtinguoju, kovotoju, karvedžiu, užmingančiu iki tol, kol žmonėms vėl reiks kokių nors aktyvių veiksmų savo išsigelbėjimui. Romanas baigiasi šio žmogaus prabudimu...

Robertas Hainlainas (Robert Heinlein, 1907-1988) iki tapdamas rašytoju spėjo mokytus universitete ir baigti JAV Oro pajėgų akademiją, tarnauti laivyne ir dirbti sidabro kasyklose, dirbti inžinieriuje slaptame Oro pajėgų centre ir net dalyvauti politikoje. O tada parašyti daugybę fantastikos kūrinių. Pagrindine tema buvo žmonių charakterio apraiškos būnant toli nuo Žemės. Apsakyme „Mėnulį pardavęs žmogus“ (1940) Robert Heinlein. Star Žaliosios Žemės kalvos vienišas verslininkas inicijuoja kosmoso įsisavinimą. Apysakoje „Voldo“ (1942) rašoma apie genialų invalidą, gyvenantį dirbtiniame Žemės palydove ir išradinėjantį įvairius įtaisus, kompensuojančius jo negalias.

Viename geriausių pokario apsakymų „Žaliosios Žemės kalvos“ (1947) pasakoja romantišką aklo kosmoso bardo istoriją. Reguliarių tarpplanetinių skrydžių epochoje vyksta įprastinis reisas į Jupiterio palydovą, kurio metu raketos variklio inžinierius gedimo metu gauna didelę apšvitinimo dozę. Jį išsodina Marse ir jis tampa kosmoso dainiumi, užsidirbančiu pragyvenimui dainuodamas įvairiuose kosmouostuose ir reisuose. O grįžtant pakeliui į Žemę paaukodamas gyvybę išgelbsti laivą ir jo keleivius.

5-o dešimtm. pabaigoje R. Hainlainas pradėjo vaikų fantastikos seriją, kurioje vienu pirmųjų yra romanas „Kosmoso patrulis“ (1948). Jame naujokas praeina atranką į specialia kosmoso tarnybą. Gana tikroviškai aprašoma atranka: perkrovos, nesvarumas, psichologiniai testai. Moksliškai aprašomi ir kosminiai reiškiniai. Kosmoso patrulis užsiima tvarkos priežiūra Saulės sistemoje.
Apie filmus pagal Hainlaino kūrinius žr. >>>>>

*) Džekas Viljamsonas (John Stewart Williamson, 1908-2006) – amerikiečių fantastas. Jam priskiriamas termino „genetinė inžinerija“ pirmasis panaudojimas. 1928 m. paskelbė pirmą apsakymą „Metalinis žmogus“. 1934 m. išleido vieną garsiausių savo romanų „Vienas prieš legioną“, o 1938 m. pradėjo ciklą „Laiko legionas“. Vėliau pajuto, kad „nueina nuo scenos“ kaip „senosios bangos“ atstovas, tačiau 1950-90 m. tebesipublikavosi, kartu su F. Pohl‘u paskelbęs virš tuzino romanų.
Apysakoje „Susidūrimo orbita“ (1942; Will Stewart’o pseudonimu) iš „Seetee“ ciklo (1950) Obania asteroidui kyla pavojus susidurti su kitu, kai jo orbitą pakeitė atsitiktinis susidūrimas su antimaterija. Porelė bando jį nutempti į laboratoriją, tačiau jiems tai nepavyksta, o sąveika su antimaterija suveikia kaip raketa ir jį perkelia į saugią orbitą. Apysaka įdomi todėl, kad joje pirmąkart panaudotas teraformavimo terminas, o taip pat antimaterijos panaudojimas, nuspėjant, kad ją suvaldyti galima magnetiniais laukais.

Papildomai skaitykite:
Žvaigždžių muzika
Tikrasis vyriškumas
Atlantida Marse
Apie ufologiją kine
Kas leistina fantastikoje?
Tarpplanetinė komunikacija
Kosminė opera ir Marsas
A. Cvetkovas. Ateities pabaiga
Planetų judėjimo pakeitimai
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Apie taiką nešantį ginklą
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Į žvaigždes – pas kitus protus
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Šiaurės Korėjos mokslinė fantastika
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Ant sparnų bei dievų valia
Mokslininkų indėlis fantastikai
Naujasis kolonizavimo protokolas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
Ar bus grįžta į Mėnulį?
Keista Ciolkovskio filosofija
Mitologija Visatos masteliu
Bėgimas į kosmosą
Kino ufologija
Vartiklis