Roger Caillois. apnų apžavai ir problemos. Vartiklis

Rytų ir vakarų filosofai (Čuan Czi ir Šankara, Dekartas ir Leibnicas), stulbinančiai pastoviai ir su išmone įvairiu tikslu darė išradingas ir, kartais, įtikinamas išvadas, - siekdami įrodyti kaip sunku, o gal ir neįmanoma, atskirti sapną nuo tikrovės. Tuo tarpu, kiekvienas mūsų yra įsitikinęs, kad kiekvieną rytą pabusdamas geriausiai atlieka tą paprastą veiksmą, - be jokių pastangų ir net apie tai nepagalvoję.

Toliau, be šių mokslinių samprotavimų, naudinga prisiminti, kiek daug naudos ir peno sapnų egzistavimas visada davė rašytojams, tiek geriausiems, tiek blogiausiems - nuo Biblijos iki feljetonų kūrėjų. Antruoju atveju, tai buvo greičiau antrarūšiai literatūriniai triukai, tačiau jų pastovumas ir veiksmingumas yra savaip reikšmingi.

Iš kitos pusės, yra sapnininkai, kurių tradicijos siekia istorinių laikų pradžią. Specializavęsi (ir ne tik jais) leidėjai tebespausdina senus ir leidžia naujus sapnininkus. Be to, sapnų aiškinimas įgavo ir mokslinę, kaip ir dera mūsų laikmečiui, formą - atnaujintas psichoanalizės (žr. K. Jungo „Žvelgiant į pasamonę“), jis vis dar klesti, o su juo ir dėmesys sapnams, jų, neretai, užburiančiam patrauklumui. Tai reiškia, kad su jais susiję problemos nėra tos, kurias sukelia praeinančios aplinkybės ir kurie išnyksta kartu su jomis. Mano tikslas - pabandyti išsiaiškinti tokio stulbinančio jų panašumo ištakas ir priežastis.

Nuo gilios senovės žmonėms atrodė, kad sapnai savyje slepia paslaptingą, bet tuo pačiu ir prieinamą prasmę, kurią patyręs aiškintojas gali paaiškinti. Iš čia kilo nesuskaičiuojami sapnininkai, t.y. keistų pranešimų šifruotės. Vienas tokių rinkinių priskiriamas Senovės Egipto XII dinastijos laikmečiui, t.y. 2 tūkst. m. pr.m.e. Indijoje 68-as iš eiliuotų traktatų (paricista), papildančių „Atharvedą“ ir priskiriamas V a. pr.m.e., pavadintas „Traktatu apie sapnus“. Jis remiasi dar senesniu to paties pavadinimo traktatu, turinčiu visą išaiškinimų sąrašą.

A.L. Oppenheimas^*) išvertė ir išleido Naujojo Babilono sapnininką, rastą Ninevėjoje tarp Ašurbanipalo bibliotekos molio lentelių (apie 669-633 m. pr.m.e.). Ne kartą buvo adaptuojamas ir išleidžiamas Artemidoro iš Daldžio sapnininkas. Ir visa ši literatūra pasižymi keistu vienodumu.

Sapnas yra kažkas painaus, neaiškaus, migloto. Sapnininkas turi iš jo išskirti tam tikrus atskirus įvykius, elementus. Ir tada prasideda nesibaigiantis vardijimas. Štai atsitiktiniai pavyzdžiai iš Babilono sapnininko: „Jei valgoma lokiena - laukia maištas; jei bezdžioniena - užkariavimai, paprasta mėsa - dvasios ramybė, jei valgai dervą - nusivylimas, jei naftą - dvasios nerimas...“ ir t.t. iki begalybės. Toliau naujos išvardijimų eilutės „jei duoda... jei pjauna... jei ima... jei neša...“. Pagavus bendrą principą, neįmanoma sustoti.

Kiti sapnininkai, atskirti amžių ir geografiškai, nei savo esme, nei dėstymo stiliumi nesitraukia nuo tos, nepajudinamos tradicijos. Štai dar vienas, paskutinis, pavyzdys iš „Sušruta samhitos“ (Indija, 4 a. pr.m.e.), nes jis daugiausia skiriasi nuo populiariųjų sapnininkų, kaip nutikimų lentelė nuo psichoanalizės, - nors tai ir ištrauka iš veikalo apie mediciną.

Šiose situacijose žmogaus protas pasireiškia kaip keistai konservatyvus. Atrodo, kad tai dėsninga. Iš tikro, uždavinį nusako pati žmogiškoji prigimtis, kuri mažai pavaldi pasikeitimams. Nėra nieko, nei nesąmonės, nei stebuklo, nei prieštaravimo, ko nebūtų galima išvysti sapne - ir praktiškai neįmanoma, kad bent maža dalis tų neįprastų dalykų nutiktų realiame gyvenime. Tad aiškintojui tenka jų begalinę įvairovę suvesti į nedidelį nutikimų skaičių, - kurie beveik visada kiekvienam iš mūsų nutinka neilgame gyvenimo kelyje: susitikimas, liga, pelnas arba nuostolis, sėkmė ir nesėkmė, kraštutiniu atveju turtai arba netektis, kelionė, meilė, nekalbant apie neišvengiamą - mirtis. Kiekviena būrimo rūšis - chiromantija, astrologija ir kt., kaip ir sapnų aiškinimas, turi praeiti pro šiuos siaurus vartus - sako keistumu niekuo neribojamą begalę pradinių duomenų suvesti iki kokio tuzino nutikimų, beveik visada nutinkančių kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai nepralošiantis variantas. Nes po pirmo sutapimo kiekvienas būna sukrėstas to, kaip aiškintojas sugebėjo perskaityti lemiamo nutikimo pranašystę - išskyrus, tiesa, statistiką. Kaip bebūtų, jau maždaug 4 tūkst. metų sapnų vaizdų ir jų reikšmių sąrašai turi pasisekimą. Šiandien, daug lankstesne forma ir pasitelkiant mokslo terminų žodyną, jų tradiciją tęsia psichoanalizė, tenkindama tą patį pirmapradį poreikį.

Daugybę pranašai išaiškintų sapnų rasime Biblijoje (Dan 2). Tai Nabuchodonosoro arba Faraono sapnai. Vėlesnėje literatūroje iškeliama mintis, kad pats sapnas nėra toks svarbus kaip jo išaiškinimas, paveikiantis tikrovę. „Jeruzalėje buvo 24 sapnų aiškintojai. Kartą, susapnavęs, apėjau visus juos. Kiekvienas pateikė savo, ir puikų, paaiškinimą - ir jie visi išsipildė: nes pasakyta, kad sapnas seka aiškintojo burna“ [Iš *), kitoje citatoje] Sukurti pasakojimai, įrodantys šios doktrinos teisingumą ir nurodantys jų dievišką pagrindą.

Jei išsipildo neturintys sąryšio ir laikini sapnų vaizdiniai, tai tektų laikyti, kad jie gali nuspėti arba nulemti nenuspėjamą ateitį. Bet jei išsipildo jų išaiškinimai, tai, norint priimti ir suprasti tai, užtenka prisiminti, kokie lengvatikiai yra žmonės ir kaip lengvai jie nusileidžia įtakai, be to, papildomai, jie yra garbėtroškos, nes malonu įsivaizduoti save pranašystės arba antgamtiško perspėjimo dalyviu. Įtikėtina, kad dėl panašių priežasčių mūsų laikų psichoanalitiniai išaiškinimai turi ypatingą poveikį pacientams.

Redaktoriaus papildymas: Ką reiškė Nabuchodonosoro sapnas?

Senais laikais buvo laikoma, kad per sapnus dievai bendrauja su žmonėmis. Vienas tokių aprašytų atvejų buvo Babilono karaliaus Nabuchodonosoro sapnas, aprašytas Biblijoje (Danieliaus knygos 2 skyriuje).

Nabuchodonosoro sapnas,
15 a. kompozicinė skulptūra, Prancūzija

Vieną naktį karalius pabudo išgąsdintas sapno. Jis susikvietė magus, kad jie išaiškintų jo naktinį košmarą. Tai buvo įprasta senovėje, tačiau šiuo atveju buvo neįprasta tai, kad karalius išsakė papildomą reikalavimą – ne tik išaiškinti sapną, bet ir pasakyti, ką jis sapnavo (Dan 2:5). Bausmė nesėkmės atveju – mirtis; visi karalystės magai, burtininkai, astrologai būtų nužudyti. Susirūpinę magai atsakė: „Tai ko nori karalius, per sunku. Niekas negali to pasakyti karaliui išskyrus dievus, o tie negyvena žmonių tarpe“ (Dan 2:11). Kai tai išgirdo Danielius, jis nusprendė įrodyti Dievo galią (Dan 2:18).

Danielius buvo vienas iš Izraelio į Babiloną ištremtų žydų, kuriam buvo suteikta galimybė mokytis karaliaus rūmuose. Jis paprašė kažkiek laiko, kad jam būtų atskleistas sapnas, ir su kitais trimis tremtiniais meldėsi visą naktį. Dievas jiems atskleidė karaliaus sapną. Rytą jis atėjo pas karalių ir papasakojo apie sapną.

Karalius sapnavo milžinišką didingą žmogaus skulptūrą, kurios galva „buvo pagaminta iš gryno aukso, krūtinė ir rankos iš sidabro, juosmuo ir strėnos iš vario, blauzdos iš geležies, o kojos pusiau iš geležies, pusiau iš degto molio“. O tada uola, atskelta „ne žmogaus rankų“, trenkė į statulos kojas ir jas sutrupino – viskas patapo tarsi „pelai klojime rudenį“. O uola virto didžiuliu kalnu ir užpildė visą žemę (Dan 2:32-35) - beje, ši istorija yra pasakymo „milžinas molio kojomis“, reiškiančio „slaptas trūkumas“ ar „silpna vieta“, pagrindu.

Danielius paaiškino, kad statula perteikia karalystės istpriją, vis mažėjančio didingumo tvarka. Nabuchodonosoro karalystė yra galva, po jos iškils kaskart silpnesnės karalystės, kol galiausiai bus pasiekta pasidalijusi karalystė, kas reiškia, kad joje susimaišys per žmogaus sėklą, tačiau nesusijungs, kaip geležis nesusijungia su moliu. „Tų karalių dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta... Ji sunaikins ir sudaužys visas karalystes ir pati pasiliks per amžius“ – tai ir bus tavo matyta uola (Dan 2:37-45).

Pirmosios 4-ios karalystės buvo identifikuotos kaip Babilonas, Persija, Graikija ir Roma. Nuomonės išsiskyrė dėl 5-osios. Vieni juos laikė esant „geležies“ ir „molio“ laikotarpiais, kiti – Romos imperijos liekanas jai subyrėjus iki įsigalint krikščionybei, o dar kiti – kad ji bus dar tik ateityje (Antikristo karalystė, kurią įveiks Kristus, karaliausiantis per amžius, - Apr.11:15). Taip pat dažnai Nabuchodonosoro sapnas lyginamas su Danieliaus vizija, aprašyta 7 skyriuje – tik per karaliai perteikiami žvėrių alegorijomis.

Kitos problemos susiję su tikrovės ir sapno sąveika, su jų priešprieša, hierarchiniu santykiu, galima sąsaja. Tik šįkart klausimas ne apie sapnų vaizdų reikšmę, o patį sapnavimo faktą. Sapnų karalystė - tai kita Visata. Ar ji labiau reali, tokia pat reali ar mažiau reali nei pasaulis?

Dažnai buvo tvirtinama, kad vadinamosios pirmykštės tautos neskiria sapno ir tikrovės. Manau, šią nuomonę reikia patikslinti - jos puikiai žino, kas yra sapnas ir kas yra tikrovė, tačiau regėtiems sapne vaizdams suteikia ne mažesnę svarbą, nei tikrovei. Kartais, esant dideliam įspūdžiui, jie sapną laiko svarbesniu nei įprastą kasdieninį daiktų suvokimą ir mano, kad jis liudija apie kažkokią aukštesniąją realybę. Taigi, atskyrimas egzistuoja, tačiau tai nereiškia, kad sapnas yra kažkas iliuzorinio, o tikrovė neginčijama. Gali net nutikti, kad sapnas laikomas pirmesniu. Sapno aiškinimas

Sapno reikšmingumas ir įtikinamumas atsiranda dėl jo sukelto įspūdžio. Sapnas, kuris nesukėlė jausmų, greitai užmirštamas - tai tuščia ir bevertė fantasmagorija, kuri atsiranda ir čia mat išsisklaido, išnyksta be pėdsakų, kad ir koks žavi būtų akimirką trukusi jos apraiška. Bet jei jos vaizdiniai, galbūt, net ir nereikšmingi, sąmonėje sukelia pavojaus ar kitą jausmą, protas nenurimstamai ieško slaptos nerimo priežasties. Jis jame randa kažkokį perspėjimą, kol kas dviprasmį neaiškų atsivėrimą, kažkokią sąšauką, pranašaujančią nelaimę arba neįprasto likimo pažadą.

Įdomu, kad patirtas jausmas išlieka nepriklausomai nuo vaizdo, kuris, atrodytų, buvo jo priežastis. Kokia nors aplinkybė, kuri tikrovėje būtų nereikšminga, pikantiška ar juokinga, sapne sukrečia. O jeigu taip nutiko, reikia išsiaiškinti tos baimės priežastį, kurio prigimtis sarkastiškai paslėpta. Paaiškinimo nebuvimas sukelia nerimą. Ir atvirkščiai, iš esmės nepatrauklus, baisus ar jaudinantis vaizdinys tapatinamas su pasigėrėjimo ar palaimos būsena, parodant, kad jį reikia suprasti netiesiogiai ir jis, atvirkščiai, reiškia kažkokią sėkmę, keistą ir brangią likimo malonę.

Skirtumas, bent jau neatitikimas, tarp vaizdinio ir jo sukelto jausmo ir sudaro sapno ir tikrovės atskyrimą, kur vienas visada dera su kitu, nes jausmas kyla iš paties vaizdinio, o ne pridedamas prie jo iš šalies kažkokios neaiškios, veikiančios atskirai, pavojingos jėgos. Sapnavimo jėga tame, kad jį reikia paaiškinti, reikia tęsinio, vos ne jo išpildymo. Kai tik jis ima varžytis su tikrove, iškart atsiduria aukščiau jos - ir pirmiausia žmogus linkęs ginčyti tikrovę, nes jos paprastas tęstinumas sukrečia jį mažiau nei sapnavimo stebuklai - bent jau tada, kai jis savo hipnoze sukelia jo sąmonėje nerimą ir nesupratimą.

Greičiausia, sapnų valdžia ir neturi kitos paslapties. Iš jos seka kelios išvados, pirmiausia, kad įvykiai sapne atrodo nemažiau tikri, nei realybėje. Visa, kas matoma sapne, laikoma esant tikėtina. Prabudęs žmogus gali liepti pasiaiškinti draugą ar kaimyną, kuris sapne elgėsi nedraugiškai, įžeidė ar padarė kažkokią žalą. Tasai, vargšelis, nieko nežino, tačiau priverstas pripažinti, kad sapne iš tikro galėjo, pats to nežinodamas, nusikalsti tuo, kuo jį kaltina. Atsikalbinėti beviltiška. Kuo gali paneigti neabejotinus jausmus?

Paragvajaus indėnas susapnavo, kad misionierius V.B. Krabas iš jo daržo vagia moliūgus, Tą naktį misionierius buvo už 160 km nuo kaimelio, kuriame gyveno sapnavęs. Tačiau tai visiškai neįtikino šio: jis gi matė, kaip misionierius ima ir nusineša moliūgus. Kitas susapnavo, kad tas pats misionierius, kaltindamas kažkokiu nusižengimu, šauna į jį iš šautuvo. Sėkmingai išvengęs mirties, bet bijodamas naujo pasikėsinimo, kitą dieną jis pabandė nužudyti Krabą.

Panašiai čiabuvis iš Borneo salos susapnavo, kad žmona jį apgaudinėja. Jos tėvas ją išsivedė, kad jai nereiktų mokėti baudos už žmonų neištikimybę. Sapnavusiojo paliudijimas yra aukščiau bet kokius atsikalbinėjimus ar patikinimus. Vienam prisisapnavo, kad kitas, kurį pažinojo ir nurodė, sudavė ietimi uošviui. Uošvis iš tikro sirgo, bet neabejotinai ne nuo sužeidimo ietimi - bent jau jis neturėjo jokios regimos žaizdos. Tai nebuvo svarbu - juk aišku, kad ietis sapne padaro nematomas žaizdas. Apkaltintajam nieko kito neliko, kaip ieškoti pagalbos pas valdžią. Pats jis neneigė savo kaltės, juk negalėjo būti tikras, kad jo "siela" ja, miegant nepadarė nusižengimų, kurių jis neprisimena. [H.L. Roth. The Natives of Sarawak and British North Borneo, 1896, I, p.232]

Toks labai paplitusį aiškinimą dar XVII a. misionieriai pastebėjo tarp Naujosios Prancūzijos [17-18 a. Prancūzijos valdos Kanadoje] indėnų. "Jie mano, kad negalima suvokti, kaip elgiasi siela sapno metu, kai ji paveikia tolimus arba net nesančius daiktus; tarsi miegant ji palieka kūną ir pati skrieja pas sapno dalykus, į tas vietas, kur jie mato, o baigiantis nakčiai, kai sapnai išsisklaido, grįžta į kūną." [Iš L. Levy-Bruhl. La Mentalité primitive, 1933, p.104; dauguma pavyzdžių pateikiama iš šios knygos bei kitų šio autoriaus rinkinių]

Panašių samprotavimų pastebėta pas Hudzono įlankos eskimus, Afrikoje ir Australijoje. Kai sapnas neatitinka tikrovės, jis laikomas tikroviškesniu nei realybė. Ch. Kelavėjus mini zulusą, kuris susapnavo, kad jo draugas turi blogų ketinimų. Nuo to laiko jis jo vengia. Jis labiau tiki tuo, kas perduota sapne, nei draugyste. [H.Callaway. The Religious System of Amazulu, 1868, p.164] Dar toliau žengia irokėzai: "Tuo klausimu jų religija pasiekia ypatingą stropumą - kas jiems prisisapnuoja, jie laiko, kad privalo tai įvykdyti kuo greičiau" [Iš L.Bruhl]. Jei kuris jų susapnavo, kad žudo prancūzus, tai, kaip 1926 m. rašė Lalemanas, pirmasis, kurį sutiks negyvenamoje vietoje, rizikuoja būti nužudytas.

Net nebūtina pačiam sapnuojančiam ką nors daryti, užtenka būti šalia. Kad tikrovė tiksliai atkartotų sapną daroma viskas: „Ne taip seniai vienas žmogus iš Ojogoeno kaimo sapne matė, kaip 10 vyrų neria į užšalusią upę, nerdami į vieną eketę ir išnerdami per kitą. Pabudęs jis iškart suruošė didelę puotą ir į ją pakvietė 10 draugų. Visi atėjo ir buvo daug linksmybių ir malonumų... Tada jis jiems papasakojo savo sapną, kurio, vienok, jų visai nenustebino ir jie nusprendė neatidėliotinai jį įgyvendinti. Taigi, visi patraukė prie upės, pradėjo kirsti ledą dviem eketėms 15 žingsnių atstumu. Nardytojai nusirengė ir pirmasis nutiesė kelią kitiems - iššokęs į vieną eketę sėkmingai išniro iš kitos; tą patį padarė ir visi kiti, išskyrus dešimtą, kuris sumokėjo už visus, nes nesugebėjo išlįsti ir žuvo po ledu“.

Kaip aiškėja iš šių pavyzdžių, sapnas ne tik pranašauja tikrovės įvykius, bet ir sukuria jai tam tikrą prievolę, kurią reikia kuo greičiau atlikti, kad vyksmo audinyje neatsirastų trūkis, sukeliantis sapnavusiojo mirtį. Huronai, pranašaudami būsimą psichoanalizę, laikė, kad sapnuose pasireiškia žmogiškosios sąmonės slapti troškimai ir kad neįvykdyti norai ne mažiau pavojingi nei nuodai ar rūgštis ir nenumaldomai tęsia savo pražūtingą veikimą: „Ir jie tiki, kad siela praneša apie savo troškimus žodžiu bei sapnais - ir kai tie troškimai patenkinami, jie laimingi; ir atvirkščiai, kai jai neduodama, ko ji nori, ji piktinasi - ir ne tik neduoda savo kūnui gerovės ir ramybės, ką jam žadėjo, bet ir sukyla prieš jį keldama įvairius negalavimus ir net mirtį“.

Tokia samprata vilioja piktnaudžiauti. Vietoje sunkiai įvykdomo sapno, galbūt, net nepatiriant jokio malonumo, naudinga išgalvoti sapną, kuriame tarytum matei tai, ko iš tikrųjų nori ir kas neleistina, kad juo iš anksto pateisintumei poelgį, kurį ketini padaryti. Mažosios Azijos kurdai, kai jiems prisisapnuoja koks prabangus daiktas, nedelsdami pareiškia, kad privalo jį gauti „ginklu, nužudant arba pagrobiant“, o prisisapnavęs priešas yra ženklas, kad turi nedelsiant jį sunaikinti ir užvaldyti jo turtą [Abbé J. Tfinkdji. Essai sur les songes et l'art de les interpréter en Mésopotamie// Antropos, VIII, 1913, p.506-507].

Kraštutiniu atveju, žmogus privalo atlikti tai, ką sapne matė kas nors kitas. G.B. Štelerio liudijimu, Kamčiatkoje užteko paminėti, kad prisisapnavo kurios nors merginos malonės, kad iš tikrųjų jas gautum. Ji greičiau numirtų, nei nepadarytų taip, kad tikrovė neatidavė duoklės sapnui [G.W. Steller. Beschreibung von dem Lande Kamtchatka, 1774, S.279].

Įsidėmėtina, kad visais šiais atvejais niekada neiškyla sapnų išaiškinimo klausimas - apie skverbimąsi per jų vaizdinius prie paslėptos prasmės. Sapnas suprantamas tiesiogiai. Reikia anuliuoti arba išpildyti jį (tokiu pačiu būdu), kad jis neliktų nepriimtu perspėjimu, tuščia grėsme, neišsipildžiusiu troškimu, nes kitaip vaizdinys, pakrautas aukščiausios pavojingos galios, pats apsireikš tikrovėje ir išlies savo stebuklingą jėgą.

Tokiomis sąlygomis sapnas - tai ne pranašavimas, o likimas; ne ženklas, o privalomas ateities vaizdas. Sapnavęs, o kartu ir visas pasaulis turi atitikti tai fantasmagorijai. Todėl taip svarbu prieš karą regėti pergalę, prieš medžioklę - laimikį, prieš lošimą - laimėjimą. Žmogus sąmoningai save išsekina pasninku ir budėjimu tol, kol sulaukia haliucinacijų, kuriose susiprojektuoja jo norai. Sapnas, kuriame užsispyrėlis krenta išsekus jėgoms, ko gero ir negali būti kitoks, nei jo valios parodymas. Tačiau tuo pačiu sapnas duoda jam užtikrinimą, kurio jam reikia. Jis neįtaria, kad jį aplankančius vaizdinius sukelia jo nuostatos. Jis mano, kad tir jam pavaldūs vaizdiniai kyla kitur, ateina iš išorės ir yra jam skirti, kad tai lemtis, kuria reikia pasitikėti. Sapnas garantuoja ateitį ir tuo pačiu metu yra kaip atpildas už nuopelnus ir aukas, už paklusnumą. Iš tikro, tai jau ne pasyviai gaunama atsitiktinumo malonė, o laukiamas, vos ne prievartinis aukštesniosios galios sukeltas įvykis, su kuriuo vėliau nuolankiai taikstysis realūs nutikimai - tarsi pavėlavusi ir neišvengiama nuotrauka.

Tuo pačiu, sapnas, neapibrėžtos tikrovės migloje, duoda žmogui tam tikrą vaizdą, dėl savo paslaptingo pasireiškimo iššauktą antgamtiškos galios. Atvėrimas per sapnus - tai realybės kopija, kylantis iš jos ir atsakingas už ją. Ji apiformina tikrovę taip, kaip turėtų realizuotis. Ateitis nepažini, neapibrėžta. Pamatyta sapne tampa neišvengiama. Tame yra sapno jėga - ji paveržia tikrovę. Jo silpnumas tame, kad kiekvienam sukčiui nereikia jokių pastangų pareikšti turint neįkainojamą dovaną, kilusią sutelkus nepasiekiamas paslaptis - miegančiojo sąmonėje. Neblogai būtų pajėgti valdyti ir registruoti sapnus. Ir tikrai ten, ten, kur sapnas yra vienu iš politinės valdžios pagrindų, jis, savo prigimtimi įtartinas, trumpalaikis, kvepiantis išmone ir niekaip neįrodomas, pradeda virsti socialiniu institutu. Reglamentuojamas jo naudojimas, rūpestingai apibrėžiamos jo kompetencijos ribos. Visur, kur pastebima inkubacijos praktika [nakvojimas šventykloje siekiant išvysti pranašingus sapnus], ji palydima tiksliai sustyguotu ritualu. Žengdamas į šventyklą, kandidatas turi apsivalyti, jis būna patyrusių tarnautojų priežiūroje, šie kartu turi išimtinę teisę patvirtinti dievų siųstų vaizdinių tikrumą. Be to, ne visi sapnai turi tą pačią galią. Didžiausia vertė duodama pasikartojantiems, vienu metu aplankantiems kelis miegančiuosius arba po savęs paliekančių kokią nors relikviją ir tuo pačiu patvirtintiems, patikimiems, tvarkingiems. Tokie sapnai sapnuojančiajam garantuoja socialinę tarnybą, duoda jam valdžią gydyti, bausti, maitinti, vadovauti šventajam šokiui, atlikti liturgines apeigas, įgyvendinti senovinius mitus, atlikti šventąsias genealogijas [L. Levy-Bruhl. Mythologie primitive, p.23-25; L.Levy-Bruhl. Experience mystique, p.111-113]. Jie tampa paveldima vertybe, pasikartodami iš kartos į kartą tie patys sapnai patvirtina ir įamžina visos giminės ryšį su neregimu, suteikiančiu jam titulus ir pranašumą.

Nuo šio momento sapnai tampa teisinės sistemos veiksniu. Bet jie jau neturi nieko bendra su nesusijusiais, stichiniais, nenuspėjamais sapnuojančiojo vaizdiniais. Greičiau, jie atlieka giminės talismano funkciją, kurios valdžios daugelis pavydi, nes ją, tarp kitko, galima parduoti ir pirkti, o taip pat laimėti arba prarasti lažybų, aukciono, kovos metu.

^*) Adolfas Leo Openheimas (Adolf Leo Oppenheim, 1904-1974) – žinomas žydų kilmės austrų asiriologas, Čikagos asirų žodyno (per 20 t., 1955-74) atsakingasis redaktorius. 1938 m. su žmona spėjo pasitraukti į JAV. 1947 m. pradėjo dirbti Čikagos un-te. Svarbiausiu jo darbu buvo knyga „Senovės Mesopotamija: mirusios civilizacijos portretas“ (1964). Jam Asirijos gyvenimo (ir atskiru atveju, religijos) rekonstrukcija buvo kaip iššūkis jo kolegom, kurių dauguma laikė, kad tai neįmanoma.