Algis Lankelis1)
Iš 72 lietuvių dailininkai  apie dailę
	(sud. A. Andriuškevičius, 1998)
 
1.
 Dar nuo studijų laikų mane žavėjo mintis, kad aukščiausias menas yra menas gyventi, o grynasis menas turėtų kažkaip prie to vesti.
Dar nuo studijų laikų mane žavėjo mintis, kad aukščiausias menas yra menas gyventi, o grynasis menas turėtų kažkaip prie to vesti.
Tik kaip  aš tada nežinojau.
Ir dabar nežinau.
Nuo 1989 m. labai susižavėjau dzenu, mokymu apie tai, kad daugumą problemų turime, nes nežinome, kas esame.
Mūsų atvejis panašus į istoriją apie erelį, gimusį tarp vištų. Jam yra įkalta, kad jis yra višta. Erelis 
gyveno kaip višta ir mirė kaip višta, t.y. nugyveno ne savo gyvenimą, o to, kuo save laikė.
Yra dar vienas labai svarbus dzeno mokymo aspektas  suprasti teisingą funkciją. Tai reiškia  aiškiai suprasti situaciją, santykius, aplinkybes.
Tai, ką gavau iš dzeno mokymo, ypač apie mokėjimą suprasti situaciją ir veikti, man buvo nepaprastai naudinga organizuojant parodas Vilniaus miesto gatvėse 1994, 1995 ir 1996 metais.
2.
Nors ir domėjausi dzenu, niekada nelaikiau savęs orientalistu.
Šio mokymo pėdsakų mačiau kinų ir musulmonų, žydų ir krikščionių kultūrose.
Vieną nerytietiško dzeno pavyzdį norėčiau aptarti plačiau. Kažkada mano dėmesys užkliuvo už šv. 
Kristoforo, pavaizduoto Vilniaus herbe. V. Kristoforas buvo karys, kuris, palikęs tarnybą, išėjo pernešinėti 
žmones iš vieno upės kranto į kitą. Kartą atėjo vaikas ir paprašė pernešamas į kitą krantą. Kai šv. Kristoforas 
nešė berniuką ties upės viduriu, staiga pakilo audra ir vaikas tapo labai sunkus. Šv. Kristoforas paklausė: 
Kodėl tu toks sunkus? Berniukas, o tai, pasak legendos, buvo pats Kristus, atsakė: Tu neši visą pasaulį.
Panagrinėkime šią istoriją atidžiau. Žmogus atsisako karjeros, socialinių garantijų, turto ir išeina. Jis, 
palikęs artimuosius, draugus, netampa atsiskyrėliu. Atsisakęs žemiškų rūpesčių, neina siekti šventumo į 
vienuolyną, netampa piligrimu. Jis nesiekia nei žemiškų, nei dangiškų dalykų. Tiesiog save pamiršta ir eina 
dirbti paprasto darbo  nešti žmones į kitą krantą. Neša visus  gerus ir blogus, turtingus ir vargšus, senus ir 
jaunus. Šv. Kristoforas tampa labai paprastu žmogumi, kuris nieko neanalizuoja, netyrinėja, nevertina. Jis 
supranta tik vieną dalyką  atėję prie upės žmonės nori būti pernešti į kitą krantą, ir jis juos perneša. Ir tada, 
anot legendos, pats Dievas ateina pranešti, kad jis neša visą pasaulį, t.y. kad tokių kaip jis dėka šis pasaulis 
|  A. Lankelis. Kai gyvatė geria vandenį, vanduo virsta nuodais; kai karvė geria vandenį, vanduo virsta pienu. Kuo virsta vanduo, kai jį geri Tu? 2006 m.
 | 
išlieka gyvas. Čia priartėjome prie esminio šios legendos momento: Kristus atėjo pranešti šv. Kristoforui tai, 
ko jis pats apie save nežinojo. Jis tiesiog tai darė. Visa šv. Kristoforo veikla telpa į du principus:
1. Aiški kryptis  Kuo tau galiu padėti?
2. Bandantis protas  Tiesiog daryk tai.
Šių dviejų principų įgyvendinimas pranoksta visas priešpriešas: Aš-Tu, geras-blogas, žemiškas-dangiškas ir t.t.
Legendos autoriai, e jokios abejonės, turėjo šimtaprocentinį dzeno protą.
Su šios legendos apmąstymais yra susijęs mano betoninės skulptūros Žingsnis atsiradimas. Ją 1992 
m. eksponavau betono skulptūrų parodoje (su M. Navaku4) ir A. Raila5) ) tuometinių Meno darbuotojų rūmų sode.
3.
Matau didelę įtampą tarp vyresnės ir jaunesnės kartos menininkų.
Tarybiniu laikotarpiu susiformavusi karta, tiksliau, geriausia jos dalis, augo dvasinės rezistencijos sąlygomis. 
Kultūra buvo priemonė apsiginti nuo komunistinės sistemos, išsaugoti identitetą. Mene vyravo 
individualumas, ekspresija. Pats menas buvo elitinė vertybė savaime, kelias tiesos link, priešprieša 
profaniškai kasdienybei. Tokia meno samprata buvo veiksminga to meto tikrovėje.
Pasikeitus socialinėms sąlygoms, pakito ir meno funkcija. Vertybė savaime virto idėjų reiškimo 
priemone, kalba. Jaunieji gerokai skeptiškiau žiūri į meno misiją. Atsisakoma individualumo  menininkas 
tampa vienu iš minios žmonių, todėl ir raiškos priemonės ateina iš gatvės, iš kasdienybes. Kasdienybės 
kalba  taip pavadinau vieną iš savo kuruotų parodų, kur buvo pristatytas jaunųjų menas.
Vienas vyresnės kartos menininkų kūrybos pliusų  individualumas, vienas iš trūkumų  daugelis tų, kurie 
kūrė romantišką, taurų meną, gyveno visiškai kitokį gyvenimą. Kūryba, nepatvirtinta gyvenimo, man nekelia pasitikėjimo.
Sveikinu jaunųjų ironiją kaip būdą apsiginti nuo demagogijos ir linkiu, kad ta ironija netaptų kauke, dengiančia jų abejingumą.
Įtampą tarp menininkų galima vadinti idėjų kova, bet aš netikiu idėjomis. Pavyzdžiui, man patinka 
socialinio teisingumo idėja (tegyvuoja Karlas Marxas!), bet aš žinau, kad ja remiantis galima padėti 
vargstantiems, o galima pjauti gerkles reakcingam buržujui.
Svarbu motyvacija - kodėl renkamės vieną ar kitą idėją.
4.
Yra toks senas posakis: Šiame pasaulyje visa ryja visa kita.
Yra ir kitas požiūris, kad visa egzistuoja viso kito dėka.
Šios viena kitai prieštaraujančios tezės yra dvi vienos monetos pusės.
|  A. Novickas. Nėriniai išorei ir vidui
 | 
Daugelis meno žmonių yra labai gerai perpratę pirmąjį teiginį, bet nesupranta antrojo svarbos. Todėl tarp 
mūsų daugiau konkurencijos negu bendradariavimo.
Vienas iš bandymų menininkų tarpusavio konkurenciją pakeisti bendradarbiavimu buvo simpoziumas 
Užmiršta dabartis (organizavome kartu su Audriumi Novicku ir Paulu Rodgersu). [ ... ] Čia neuvo primestos 
koncepcijos. Vienijo pati situacija. Nebuvo nesusipratimų tarp pačių organizatorių, nors visi labai skirtingi 
žmonės. P. Rodgersas išsiskyrė savo kairiosiomis pažiūromis. O Audrius ir aš netgi pavadinimą 
interpretavom skirtingai. Audriui pavadinimas suejosi su dabar šalia gyvos gatvės esančiu 
užmirštų namų kvartalu. Aš pavadinimą traktavau kaip dzeno koaną: ką reiškia nelogiška žodžių 
Užmiršta dabartis kombinacija? Šis koanas turi labai konkretų atsakymą, kurio potekstė - pabusk!
Apie tarpusavio priklausomybės rūšis buvo ir mano darbas, įrengtas viename iš apgriuvusio namo kambarių  Susisiekiantys indai.
Atskiri daiktai: laikrodis, termometras, langas, lempa, indai, iki vienodo lygio pripildyti vandens, sudaro įspūdį, tarsi tarp jų yra nematomas ryšys.
5.
1997 m. po ART/OMI (JAV) simpoziumo nuvykau į Providenso dzen centrą (JAV). Kelionės tikslas  3 
mėnesių žiemos dzen meditacija, vadinama Kiol Che.
Dzeno praktikos esmė yra kaip galima aiškiau suprasti tai, ką darai šią akimirką. Tai 
nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šio momento aiškumą užgožia įprotis mąstyti, 
komentuoti. Mąstymo inercija labai stipri. Stipresnė už mus. Nieko netverk, prie nieko neprisirišk!  tokia 
visas praktikas lyginti instrukcija. Sunkiai sekasi nustoti kombinuoti, atgniaužti rankas  leisti tikrovei būti tokiai, kokia ji yra.
Dzeno praktiką galima palyginti su fotografavimu. Pirmoji fotokamera tetiko natiurmortams fotografuoti, 
nes fotografavimo trukmė buvo labai ilga. Gyva būtybė paprastai per tiek laiko sujuda, ir vaizdas išeina neryškus.
Vėliau atsirado fotoaparatai, kurių fotografavimo trukmė  apie 1 sekundę. Jau galima buvo 
nufotografuoti žmogų. Tik jis fotografuojamas turėdavo apmirti, o fotoaparatas, kad nesujudėtų, turėjo būti 
pritvirtintas prie stovo. Kai fotografavimo trukmė sutrumpėjo iki 1/60 sek., jau buvo galima fotografuoti 
fotoaparatą laikant rankoje. Atsiradus fotoaparatams, nufotografuojantiems objektą per 1/500 sek., tapo 
įmanoma fotografuoti judančią figūrą. Girdėjau, kad dabar videokamera įmanoma užfiksuoti praskriejančią 
kulką. Žmogaus sąmonė dar tobulesnė, ji gali pagauti 1/oo sek. 1/oo sekundės  tai vienintelis mūsų turtas, 
vienintelė reali dabartis, esanti tarp jau neegzistuojančios praeities ir dar neegzistuojančios ateities.
 
|  A. Lankelis, G. Urbonas. Objektai, 1993
 | 
Dzeno praktikos dėka pradedi suvokti, kad laikas yra nerealus, tai tik mąstymo
sukurta kategorija, vaizdo įrašas, sapnas, sumišęs su mūsų baime, atmintim ir troškimais. Kadangi mes nepagauname tos realios 1/oo 
sekundės, esame nepajėgūs atskirti vaizdo įrašo nuo tikrovės, nepajėgūs pabusti.
Artėjant prie šio momento, nyksta opozicija subjektas-objektas. Šis pasaulis tampa MANO pasauliu. 
Tokia kelionė pilna atradimų. Tačiau tai, ką randi  labai asmeniška, tarsi nebylio sapnas: kuo daugiau randi, 
tuo labiau tampi bejėgis pasidalinti su kitais. Atminty iškyla priešmirtinis Dzen meistro Ikkyu2) eilėraštis:
Niekada nemirsiu.
Niekur neišeisiu.
Liksiu čia.
Tik tu nieko neklausk.
Aš tau nieko neatsakysiu.
Po žiemos atsiskyrimo paliko įspūdį trumpas pokalbis su didelio cistersų vienuolyno, kur teko 
rekonstruoti tabernakulį3), abate seserimi Marcia:
ses. M.: Kaip sekėsi Kiol Che?
A.L.: nežinau. Tai buvo pirmoji mano 90 dienų ilgumo praktika. Neturiu su kuo palyginti.
ses. M.: Ar greitai praėjo?
A.L.: Greitai. Tačiau iš šio pasaulio įeiti į Kiol Che man buvo lengviau, negu grįžti.
ses. M.: Tai žinoma! Į Kiol Vhe tu ėjai savo prigimties vedamas, o išeidinėdamas  ėjai prieš savo prigimtį.
 
1) Algis Lankelis (g. 1964 m.)  lietuvių skulptorius. Skulptūras kuria iš akmens, medžio, 
betono, joms būdinga abstrakčios, minimalistinės formos, apibendrinti tūriai. Kūryboje pabrėžia meno objekto ir asmeninės arba visuomeninės aplinkos santykį.
Sukūrė smulkiosios skulptūros darbų (ciklas Judėjimas 19861988 m., Riba 1989 m.), konceptualių objektų (Vokai 1995 m., Šviesa 2001 m.), instaliacijų
(Susisiekiantys indai 1996 m. ir kt.), kitų darbų. Nuo 2001 m. dirba J. Vienožinskio dailės mokykloje, nuo 2003 m. yra jos direktorius.
 
2) Ikkyu (Ikkyu Sojun, 13941481)  ekscentriškas japonų dzen budistas, poetas, dailininkas ir kaligrafas,
japonų literatūrai ir menui padaręs didelę įtaką įvedant dzen principus idealus. 
Buvo arbatos ceremonijos ir No teatro meistru. Savo eilėse subtiliai perteikė
moters grožį. Vienas pirmųjų ėmė skleisti dzen tarp paprastų žmonių  ir į mokinius priimdavęs moteris. Jam lytinis aktas buvo religinis aktas 
ir jis laikė, kad tai stiprina jo nušvitimą. Jis vystė Raudonos gijos dzen mokymą, perimtą iš kino Kido. Jis laikė, kad yra kūnas, ir yra tikrojo dėsnio lotosas,
raudonu aistros siūlu sujungiantis žmones gimstant ir mirštant. Kaip kaligrafas, įsteigė monochrominio meno Sogo mokyklą.
 
3) Tabernakulis (lot. tabernaculum - pastogė, palapinė, taberna - trobelė:)  eucharistijos (ostijos) saugojimo vieta;
Katalikų bažnyčioje didžiojo altoriaus viduryje esanti spintelė Švč. Sakramentui komuninėje ir monstrancijoje laikyti. Šventoji Eucharistija nuolat gali būti laikoma
tik viename bažnyčios altoriuje arba tik vienoje vietoje, todėl kiekvienoje bažnyčioje paprastai būna vienas tabernakulis. Jame yra du skyriai:
žemesnysis  komuninei, aukštesnysis  monstrancijai. . Ant tabernakulio statomas altoriaus kryžius. Tabernakuliai buvo puošiami, dažomi polichromiškai.  
 
4) Mindaugas Navakas (g. 1952 m.) - lietuvių skulptorius, fotografas, instaliacijų kūrėjas. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje (nuo 1990  m.),
profesorius (nuo 2008 m.). Jo skulptūros yra aiškios konstrukcijos, būdinga apibendrinti, monumentalūs tūriai, kūrybos proceso žymės bei medžiagos kaita (pvz., metalo rūdijimas).
Kuria skulptūras iš granito (Ašis, 1992; Dviaukštis, 2009), bronzos (Vaikai, 1980), betono (Nesavarankiška, 1992), plieno lakštų (Kablys ir žiedai. 1994), kuria antkapius, medalius.
Yra padaręs fotografijos darbų bei videoinstaliacijų.
 
5) Artūras Raila (g. 1962 m.) - skulptorius, tarpdisciplininio meno kūrėjas. Dėsto Fotografijos ir medijos meno katedroje
Vilnius dailės akademijoje. Ankstyvuoju laikotarpiu kūrė abstrakčias skulptūras (viena pagrindinių skulptūrų medžiagų buvo medis), vėliau  objektus, instaliacijas.
Nuo 1993 m. kuria daugiaplanius projektus, rengia akcijas, performansus, kuriuose yra naudojamos fotonuotraukos bei videopriemonės.  Dažnai kelia diskutuotinas, nepatogias temas.
Svarbiausi kūriniai: Kubas (1988), Lopšys  garantuojantis pragmatišką infantilumą (1994; lopšys, supintas iš aštrių spygliuotos vielos), Mergaitė nekalta (1999),
Pirmapradis dangus (2002) ir kt. Vienas paskutinių projektų  Žemės galia (2005-12), kai Raila keletą metų bendravo su neopagoniškomis bendruomenėmis.
Papildomai skaitykite:
Naujoji banga
Dailė fiziko akimis
Ignalinos krašto legenda
Barboros Radvilaitės portretas
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Susijungia begalybėje per Dzen?
T. Mertonas. Dzenas ir alkani paukščiai
Gyvenimas "laikmečio dvasioje" ir foto-moto-savišvieta
Daina gyvenime: David Bowie ir "Space Oddity"
Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Filmas iš jūros bangos sūkurio
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Rock poetika: Jimi Hendrix
T. Ševčenkos Akloji su dukra
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Susitikimai BLITZ klube
G. Beresnevičius. Autsaideriai
Andy Warhol "Oksidacija"
Išmagnetintojas
Rodanti kelią
Vartiklis
Meno skiltis