Aleksandras Chlebnikovas. Neįkainojama dovana. Vartiklis

Apie autorių

Aleksandras Chebnikovas (1926-2007) – rusų fantastas, kraštotyrininkas ir istorikas. 1953-86 m. dirbo bibliotekininku Vyborgo mieste. Buvo nepakartojamas pokštautojas. Pirmoji publikacija 1958 m. Paskelbė rinkinį „Monos Lizos dovana“ (2001), istorinį romaną „Didįjį nusivylimą“ (2007).

- Sveikinu užbaigus puikius tyrinėjimus planetoje, kurios gyventojai ją vadina Žeme, - pradėjo vadas. – Dabar mums liko tik aplankyti jos kaimynę – ir tada namo!.. Turiu pagirti mūsų darbo sugebėjimus. Jūs įstengėte viską padaryti taip, kad žemiečiai nieko nepastebėtų. Nuo jų pavyko nuslėpti net mūsų žvaigždėlėkio nusileidimo vietą. Tad mes tiksliai įvykdėme nurodymą Centro, nenorėjusio, kad dėl mūsų buvimo čia įvyktų bent mažiausias poslinkis vietinių istorijoje. Tegu viskas teka savo eiga. Čiabuviai jau išrado lanką ir strėles, išmoko apdirbti geležį. Tačiau iki tol, kol jie pastatys pirmąjį kosminį aparatą, jų laukia dar tūkstantmečiai kelio.

Akimirkai vadas uždelsė:
- Tačiau man nesinori, kad mes išskristumėm, Žemės gyventojams nepalikę kokio nors įsimintinos primintinos dovanos. Liūdna pagalvoti, kad planetos, tokios panašios savo biosfera į mūsiškę, aplankymas liks be jokio pėdsako. Laukiu jūsų pasiūlymų.

Pirmasis prabilo astrofizikas:
- Nematomoje jos palydovo pusėje įrengti kokį nors pastebimą statinį ir po juo paslėpti informaciją apie laiką ir erdvę, apie gravitacijos panaudojimą, apie nemirtingumo pasiekimo būdus.
šachmatai

- Neblogai, - susimąstė vadas, bet vėliau pridūrė. – Kai žmonės išeis į kosmosą, pirmu jų pasiektu dangaus kūnu neabejotinai bus Žemės palydovas. Tavo minėta informacija bus jiems naudinga. Tačiau ar nebus užgauta jų savigarba?! Tai juk kaip tai, kad mokiniui pasufleruotume jo sprendžiamo uždavinio atsakymą.

Vadas žvilgsniu perbėgo per visus:
- Ir dar vienas prieštaravimas... Iki to laiko, kai žmonija įsiverš į kosmosą, mūsų dovana gulės nenaudojama ir nenešdama jokios naudos.
- O argi įmanoma kitaip? – nustebo borto inžinierius. Ką dar galima pasiūlyti planetos gyventojams, šiuo metu esantiems viename iš pirmų vystymosi etapų?.. Su jais mes negalime turėti bendros kalbos. Bent jau iki tol, kol jų išsivystymas taps keliais lygiais aukštesnis...
- Gėrio ir blogio sąvokos prieinamos visoms protingoms būtybėms, - paprieštaravo biologas. – Aš siūlau Žemėje išnaikinti visus jiems pavojų keliančius virusus ir bacilas. O ateityje žmonės supras, kam jie už tai dėkingi.
- Vargu ar jie mus pagirs už tai, - šyptelėjo vadas. – Tokia dovana labai pavojinga. Dėl jos gležnas žmogaus organizmas, nepatyręs atkaklaus pasipriešinimo, visada bus ties išnykimo riba. Įsivaizduokite, kad Žemėje nukris meteoritas su mirtinu užkratu!?
- Geriau padarykim taip, - prabilo energetikas. – Ištirpinkim visus ledus ir tegu čia nuolat būna švelnus klimatas.
- Vargu ar verta tai daryti, - atsakė vadas. – Ateis diena, kai žmonės patys su tuo susitvarkys. Tačiau tai ne pagrindinis motyvas, kodėl aš atsisakau šio projekto. Jūs įsijautėte ir primiršote Centro nurodymą – neįtakoti istorinio vystymosi eigos...

Jauniausias įgulos narys, kibernetikas, tebetylėjo:
- Na, o ką pasakysi tu? – į jį kreipėsi vadas.
- Kol kas nieko. Norint ką nors pasiūlyti, man reikia konkrečių duomenų.
- Jie labai paprasti. Dovana turi būti naudinga, santykinai amžina, tinkama tiek mažiausiai išsivysčiusiai, tiek aukštesnio išsivystymo civilizacijai, suvokiamas net dabar, malonus...
- Pakanka, - nusijuokė kibernetikas. – Ir tikiuos, kad mažieji elektroniniai smegenys susidoros su tokia užduotimi.

Vadui leidus, kibernetikas išėjo į valdymo centrą prie SM‘o, pakeliui mestelėjęs:
- Atsakymą pateiksiu per pietus!
- Savimi pasitikintis jauniklis, - pavymui sumurmėjo astrofizikas. Jis nuo seno nemėgo jaunimo.

Per pietus visi vėl susirinko. Kibernetiko nebuvo. Jis pasirodė tik patiekus antrą patiekalą.

- Spręsdamas užduotį SM‘as perkaito, teko jį taisyti, - jis paaiškino savo vėlavimą.
- Ir koks rezultatas? – pasidomėjo vadas.
- Nuostabus! – ir kibernetikas parodė kvadratą, sudalintą į juodus ir baltus langelius, su juose stovinčiomis smulkiomis figūrėlėmis.
- SM‘as tai pavadino šachmatais, - paaiškino kibernetikas ir matydamas visuotinį nesupratimą, paaiškino: - Kad sukurtų taisykles jiems, SM‘ui teko panaudoti visą pajėgumą.
- Negi šachmatai tenkina visus reikalavimus?! – nepatikliai paklausė vadas.
- Absoliučiai! – patvirtino kibernetikas. – Žiūrėkite, aš parodysiu, kaip jais naudotis. Ateiviai ir šachmatai

Vadas su kibernetiku palinko prie lentos. Susidomėję ekipažas, pamiršęs pietus, apspito juos.

Pirmasis atsitokėjo šturmanas:
- Ir ką mes darome?! – sušuko jis. – Mes pražiopsojom starto momentą! Dabar teks ilgai laukti palankaus planetų išsidėstymo.
- Nesikarščiuok, - atsainiai atitarė vadas. – Kaip žmonės vadina planetą, į kurią turim skristi?
- Marsas...
- Marsas palauks! – tvirtai pareiškė vadas.

Jis vėl sužiuro į lentą. Jo žvilgsnis buvo mąslus ir susirūpinęs:
- O ką, o jei pradėčiau taip – e2-e4?!