Dmitrijus Vronskis. Pagrindinis gyvenimo atsakymas

Na labai didelis superkompiuteris! Per du, o gal ir tris instituto aukštus. Pusšimtis kambarių, kurių kiekvienas prikimštas pora dešimčių metalinių spintų, kurių kiekvienoje po pora dešimčių didelių schemų, kiekvienoje jų prilituota po šimtinę mikroschemų-procesorių. O kiekviena iš tų mikroschemų – kaip nervų ląstelė žmogaus kūne, kuri kažką sau įsivaizduoja. Taigi, milijonai mąstymo elementų! Ne juokas...

Aišku, tasai žmogaus rankų ir proto superkūrinys nėra ir negali būti visažiniu. Visažinystė – tai aplamai toks gudrus dalykas, į kurio turėjimą negali niekas pretenduoti. Nebent tik Viešpatį Dievą...

Tačiau ką tasai technikos stebuklas turi – tai nepaprastas galimybes apdoroti informaciją. Ne tik žinių rūšiavimo – „šitą padėsime čia, tą – ten“. Toks niekingas dalykas. O štai gebėjimas akimirksniu sulyginti milijonus nuotrupų, ištrauktų iš pasaulio, ir sukurti naują žinią, kuri iki tol nebuvo išreikšta, - argi tai ne stebuklas. Ir ne veltui šiam projektui suteiktas pavadinimas „Dirbtinis intelektas“. Arba, sutrumpintai, – DirIntas (DI).

Tad mintimis persikelkime į mažą kambariuką be lentelės ant durų. Į mažytį kambariūkštį, be langų, apsilaupiusiomis sienomis, kurios kažkada, geresnėmis institutui dienomis, buvo nudažytos šviesiai melsvais dažais. Visas apstatymas – staliukas kampe su elektriniu arbatinuku ir tuzinu įvairaus kalibro puodelių, dviem nusėdėtais krėslais šalia virš kurių kabo daug regėjusi knygų lentyna. Ir pagrindinis – priešingame kambario šone stovas su kompiuteriniu terminalu, prie jo prijungtomis audio kolonėlėmis ir mikrofonu. Ekrane lėtai sukasi daugiakampė figūra, virš kurios švyti užrašas anglų kalba - INNER MEDITATION.

Priešais terminalą stovi trys žmonės. Jų vardai mums nesvarbūs, tad vadinsim juos tiesiog taip – Tikrintoja, Direktorius ir Kompiuterininkas. Tikrintoja – save prižiūrinti vidutinio amžiaus poniutė, kokių nemažai bet kurio lygio administracijose. Direktorius – apkūnokas pagyvenę vyriškis su kostiumu ir kaklaraiščiu, nuolat šluostantis nosine prakaituojančią plikę. Kažkaip kartą likimo vėjas jį užnešė į šias pareigas ir dabar jis baiminasi visko pasaulyje, o ypač aukštesnės vadovybės. Kompiuterininkas – na, šiaip jis perspektyvių projektų skyriaus ir būtent šio projekto vadovas. Beje, kompiuterininkas visad lieka kompiuterininku, kas jam benutiktų.

- Tai ką, - ištarė Tikrintoja, nenoriai ir įtariai žvelgdama į terminalą, - tai ir yra tasai jūsų DirIntas?
- Taip, - lipšniu tonu atsakė Direktorius, - tai ryšio taškas. Čia mes su juo bendraujame.
- Ir jis atsako į jūsų klausimus?
- 98 procentais, - į pokalbį įsiterpė Kompiuterininkas, - 2% atvejų nepakanka informacijos.
- Ir kaip su juo bendraujate?
- Balsu, - buvo bepradedąs Direktorius, tačiau vėl įsikišo Kompiuterininkas: - Kalba visomis pagrindinėmis Europos ir Azijos kalbomis.
- Aha! – gražuoliukė vos nesuplojo delnais. – Tada aš paklausiu angliškai! Nustatykite.

Kompiuterininkas gūžteli pečiais, žengteli į priekį ir kažką spusteli klaviatūroje. Kreivių šokis pasikeičia simboliniu mikrofono vaizdu ir užrašu: KLAUSAU. Vyriškis nerūpestingai mesteli „ANGLIŠKAI“ – ir linkteli Tikrintojai. Toji, ištiesusi kaklą ištaria baisiu prancūzišku-vladikaukazietišku akcentu:
- Vot ar vi living for?

Ekrane pasirodo smėlio laikrodi su parašu: MEDITATION IN PROGRESS. Tačiau įkyri moteris nespėja pasakyti kažką piktybiško, kaip smėlio laikrodis pradingsta ir pasirodo garuojančio puodelio vaizdas – beveik kaip „Java“ logotipe. Tik ant porcelianinio šono puikuojasi riebūs skaitmenys 4 ir 2. Ir ramus vyriškas balsas per garsiakalbį pusdainiu sako:
- Fo-ty-tū.

Tada ponia Tikrintoja suspinga:
- Ir dar jūs tyčiojatės! – ir apsisukusi ant smailių kulniukų išeina.

Direktorius, mestelėjęs Kompiuterininkui likti vietoje, išskuba paskui ją… Kai jis sugrįžta, uždusęs ir dūsaudamas , jo pavaldinys ramiai sėdi krėsle su kažkokia knyga rankose. Ant stalo garuoja du puodeliai su arbata. Direktorius sunkaii atsidusęs drimba į kitą krėslą ir čepsėdamas gurkšteli iš savo. Tada į pašnekovą smeigia niūrų žvilgsnį:
- Na?!
- Kas „na“? – Kompiuteris kilsteli akis. – Na, nes su DirIntu neseniai baigėme skaityti Duglo Adamso „Keliautojo kosmostopu po galaktiką vadovą“. T.y. aš jam skaičiau balsu... Ten, vienoje iš jo knygų, į Svarbiausią gyvenimo klausimą duodamas toks pat atsakymas – 42. Štuka tame, kad niekas iš veikėjų taip ir nesužinojo, kaip skamba pats klausimas. O jau jie ieškojo, ieškojo... Ir nieko. Atsakymas yra, o klausimo jam – nėra.
- Na ir?
- Na, tai ta sterva uždavė savo klausimą DirIntas jame atpažino Svarbiausią gyvenimo klausimą: „Dėl ko mes gyvename?“ ir į jį atsakė. 42. Logiška?
- „Dėl ko mes gyvename?“ – „42“... Kokie kliedesiai!
- Tai ne kliedesiai. Duglas Adamsas mąstė ir rašė angliškai. O anglakalbiai turi tokią tradiciją: žodžius pakeisti panašiai skambančiais skaičiais. Ne veltui DirIntas atsakymą ištarė suskaidydamas į skiemenis!

Direktoriaus žvilgsnyje sustingo globalaus nusivylimo išraiška, o Kompiuterininkas tuo tarpu tęsė:
- Fo-ty-tū reiškia „ir dėl arbatos“. Aišku? Žmonija egzistuoja, be kita ko, ir tam, kad augintų ir gertų arbatą! Subtilus pokštas, visai Duglo Adamso dvasioje.

Ir žvilgsnį perkėlęs į mįslingų linijų šokį ekrane, arbatos ir Duglo Adamso gerbėjas sumurmėjo:
- Ir kaip aš pats nesusipratau...

Papildomi skaitiniai:
Uras kitaip!
Fantastikos skiltis
Volteras. Mikromegas
Nepaprasti skaičiai: 42
M. Jako. Protingumo testas
Elena Židkova. Figso puzonas
Dmitrijus Ignatovas. Tesėjo laivas
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Paradoksai sulig dirbtiniu intelektu
A. Klarkas. Informacijos nutekėjimas
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Aleksandras Romanovas. Darbas ne žmogaus jėgoms
R. Zelazny. T.Thomas. Loki kaukė
A. Azimovas. Neįprastas draugas
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
Sergejus Žemaitis. Artakserksas
Ana Temnikova. Memento vivere
Pavelas Amnuelis. Ekspertas
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
V. Maryševas. Primityvas
J.A. Zaidelis. Riba
Vartiklis