Julija-Augustauskienė-Rudenė Bebalsė paukštė Bebalsė paukštė Ant audros purslų  Neatmena kada Ir kas Sparnus surišo... Nors kranto švyturys Toksai ryškus Nebepasiekti Žalio miško... Į valtį, dūžtančią Šalia, nagais Bebaimiais įsikirto. Tik vakarėjant Leisgyvė, bet laimės Širdimi pilna, Į gimtą krantą Išsirito.
Julija-Augustauskienė-Rudenė Kovo šakos Aštuonios šakos ardo rausvą žarą Prie namo mūro ir langų balsvų. Jos debesis į pilkumą suvaro, Ir širdyje, it sausį, žvarbu. Nekirsk šakų! Tegu jos braižo Vėjuoto vakaro danguj ratus... Galvosiu, kad rašai man raštą Seniai jau pamirštu telegrafu. Kada žara sunyks į tamsą, Juodoj spalvoj žvaigždė nubus  Sueisime per sapną karštą Pro sielų atvirus vartus.

Kazys Bradūnas. Eilės
Eilėraščiai iš J. Erlicko rinkinio
J. Vaičiūnaitė. Mėlynoji paukštė
Prisiminimai iš brandžios vaikystės
Anglickis Stasīs. Poezija žemaitiškai
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
A. Morua. Kleopatros nosis
Džalal ad-Din Rumi
Skaitinių skiltis
Poetinės vizijos
Vartiklis