|
Prisiminimai iš brandžios vaikystės..., 1976 Kartais jie ima ir prasmenga į laiko nebūtį, tačiau kai kurie vėl išnyra iš jos ir vėl suspindi, tarsi žvaigždžių dulkės nakties danguje... Virginija Balsevičiūtė * Bridau aš vasaros Žaliom bedugnėm. Paukščių giesmes rinkau Skaidriais rytais Iš medžių skambančių. Balti beržai svaigino Tyliu džiaugsmu Ilgos ilgos dienos, Ir žemuogėm Kvepėjo mano rankos. Žaibai birželio Nerimu sugėlė. Rugpjūčio dosnume Prigeso pirmas skausmas. O melsvas jūros žvilgsnis Kažkur vis šaukė... - - - - - - - - - - - - - - - Į rudenį lyg išsipildymą Subėgo vasaros visi keliai. 
Laima Vasiliauskaitė
Rudens pradžia
Kada išgirsi sunkų žingsnį
nakties tylėjime,
neišsigąsk: tai obuolys nukrito.
Ruduo sėdėjo vasaros kalėjime,
dabar kalbės lig ryto.
Atsikosėk, seni, lapais,
kad rytą jų būtų gausu.
Ir mažą paukštį išlydėk į
ilgą kelią
jis klykia žmogišku balsu.
Ir spalvink per naktį virpančius
medžius,
kad apie juos rašytų...
Dar prikimški storą pypkę,
kad auštant jie sakytų:
koks rūkas kyla,
kaip gražu...
Monika Vosyliūtė * Prieš žolę nesiklaupk Ji pajus pranašumą. Pakelk prie lūpų grumstą, Už kurio užkliuvai, - Daugiau nesuklupsi. Kai pažemins tave Medžių dailių akivaizdoje Neverk. Perlaužk akmenį kaip obuolį Ir kelkis. Ąžuolai nesijuoks. Stebėsis. ... o gal vis tik sugrįžkim į gegužį... Raminta Stankevičiūtė
*
Žiedadulkėm nubarstytais takais
jau ateina gegužės vidudieniai.
Dalo laiką
perpus.
Dalo saulę
perpus.
Ir ant kelio išbarsto po trupinį
to negęstančio saulės sniego...
Ir taip noris palikti pėdsakus
dar niekieno nelankytoj žemėj.
Pauliaus Širvio eilės |