Walter Benjamin. Minties figūros

  Telefonas

Žydų kilmės vokiečių kritikas ir teoretikas Walteris Benjaminas (1892-1940) visą gyvenimą rašė prozines miniatiūras; daugiausia jų pasirodė 3 dešimtm., kai buvo veiklus literatūrinėje spaudoje. Iš jų sudaryta ir „Vienkryptė gatvė“ (Einbahnstrasse, 1929 m.) Jis marksizmą savitai perpynė su žydų misticizmu Vokietijos idealizmu ir romantizmu. Temos: atmintis, žmogaus ir visuomenės psichologija, meno kūrinys, modernumo prigimtis. 1933 m. pasitraukė iš Vokietijos į Paryžių. 1940-tais nusižudė Portbou mieste ties Prancūzijos–Ispanijos siena, kai bėgo nuo nacių.
Vienu pirmųjų kūrinių buvo esė „Patirtis“ (1913/1914). Ankstyvuosiuose kūriniuose pastebima Nyčės įtaka. 1918 m. bandymas labiau sistemiškai pateikti patirties supratimą sietinas su Kanto trancendentiniu idealizmu. Jo polinkis į istorinį materializmą susijęs su D. Lukačo „Istorija ir klasinė sąmonė“ studijavimu bei apsilankymu Maskvoje 1926-27 m. žiemą. 4-o dešimtm. pradžioje buvo įsitraukęs į planus kairiajai spaudai pavadintus „Krizė ir kritika“ kartu su kitais, įskaitant B. Brechtą, su kuriuo artimai susidraugavo.
Pirmiausia laikytas literatūros kritiku ir eseistu, V. Benjaminas vis labiau per jo kūrinius imtas pripažinti ir filosofu. 4-o dešimtm. jo pastangos išvystyti politiškai orientuotą materialistinę estetikos teoriją turėjo įtaką tiek Frankfurto kritinės teorijos mokyklai, tiek marksistiniam poetui ir dramaturgui B. Brechtui. Jo esė „Meno veikimas jo techninio atgaminimo amžiuje“ lieka pagrindiniu teoriniu tekstu filmų teorijoje. „Vienkryptė gatvė“ ir jo nebaigtas tyrimas apie 19 a. Paryžių suteikia teorinį stimulą šiuolaikybės kultūrinėms ir filosofinėms koncepcijoms. Jo mesianistinis istorijos supratimas įkvėpė gausų filosofų būrį: Ž. Deridą, Giorgio Agamben, J. Habermasą… „Smurto kritika“ ir „Apie istorijos koncepciją“ yra svarbūs šaltiniai Deridos diskusijai apie mesianizmą.
Taip pat skaitykite >>>>>

Ar dėl aparatų sandaros, ar dėl atminties ypatybių pirmieji telefoniniai pokalbiai mano ausyse aidi visai kitaip nei dabartiniai. Tai buvo nakties garsai. Jų neglobojo nė viena Mūza. Naktis, iš kurios jie atsklisdavo, buvo ta, kuri stoja prieš kiekvieną tikrą gimimą. O naujagimis buvo aparatuose slypintis balsas. Telefonas buvo mano brolis dvynys dienos ir valandos tikslumu. Tad galėjau patirti, kaip išdidžios savo karjeros pradžioje jis įveikė visokius pažeminimus. Kai sietynas, metalinė krosnies širma ir kambarinė palmė, konsolė, ir erkerio tvorelė, anuomet puošę prieškambarius, jau kuris laikas buvo sugedę ar pasimirę, telefono aparatas – tarsi padavimų didvyris, pamestas kalnų tarpeklyje – iš tamsaus koridoriaus su karališku iškilmingumu įžengė į apšviestus kambarius, kuriuose dabar jau gyvena jaunesnioji karta. Jei jis tapo paguoda vienatvėje. Desperavusiems ir norėjusiems palikti šį piktą pasaulį jis mirktelėdavo kaip paskutinė viltis. Su paliktaisiais jis dalijosi lova. Šaižų balsą, išsaugotą nuo tremties laikų, jis galėdavo paversti šiltu ūžesiu. Juk negi nebuvo galybės vietų, kur svajota apie skambutį arba laukta jo drebant lyg nusidėjėliams? Nedaugelis šiandien telefoną naudojančių prisimena, kokias niokojančias pasekmes kadaise turėjo jo atsiradimas šeimos ratelyje.

Skambutis, pragysdavęs bute tarp dviejų ir keturių, kai koks nors mokyklos draugas panorėdavo su manimi pasikalbėti, buvo aliarmo signalas, sudrumsdavęs ne tik mano tėvų popiečio poilsį, bet ir pasaulio istorijos epochą, kurios viduryje jie tarėsi esą. Nesutarimai su telefonų stotimi buvo įprastas dalykas, nekalbant jau apie grasinimus ir keiksmus, kuriais mano tėvas apipildavo skundus priimančias telefonistes. Tačiau tikrąsias jo orgijas patirdavo sukamoji rankenėlė, kuriai jis ištisas minutes atsiduodavo ligi užsimiršimo. Jo ranka buvo kaip dervišas, įveiktas svaigulio palaimos. Tačiau mano širdis plakė smarkiai, aš buvau įsitikinęs, jog tokiais atvejais telefonistei kaip bausmė už suvėlavimą gresia mušimas.

Tais laikais telefonas, subjaurotas ir išvytas, kabojo galinio koridoriaus gale tarp skalbinių skrynios ir dujų skaitiklio, iš kur pasigirstantis jo skambėjimas tik padidindavo berlynietiško buto šiurpulingumą. Kai man, ilgai čiuopusiam tamsią žarną ir beveik nebesivaldančiam, pagaliau pavykdavo išjungti skambutį, pakelti abu hantelių sunkumo ragelius ir įsprausti tarp jų savo galvą, aš atsiduodavau iš jų kalbančio balso valdžiai. Nebuvo nieko, kas sušvelnintų nepaprastą jėgą, su kuria jis įsiverždavo į mane. Aš bejėgiškai stebėjau, kaip jis sunaikina mano paties sprendimus, atima iš manęs laiko, pareigos ir planų nuovoką, ir tarsi mediumas, paklūstantis iš anapus sklindančiam balsui, sutikdavau su pirmuoju ragelyje pasigirdusiu pasiūlymu.

Papildomi skaitiniai:
Edgaras Keretas. Venera
Žigmondas Moricas. Vainikas

Bjarte Breiteig. Stokholmas
P. Adams. Senamadiška muzika
Volė Šojinka. Interpretatoriai
Ženklo savarankiškumo doktrina
Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas
Dėl Velbeko "Elementariųjų dalelių"
Kaip atsivėrė suvokimo durys
S.Barančakas. Vertėjo manifestas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Kenas Nišidzakis. Miestas ir priemiestis
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
M. Gardneris. Nė vienos pusės neturėjęs profesorius
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Peppe Lanzetta. Sudeginti gyvenimą
Antruoju „literatoriumi“ – istorikas!
Ką daryti sušlapus telefonui? C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Pastabos apie kūrybiškumą
J.Rousseau. Vienišiaus svajos
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Kas lauko gėlei...
Odisėjas visapusiškas
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos skyrius
Filosofijos skiltis
Poetinės vizijos