|
Bjarte Breiteig. Stokholmas
Čia šalta ir tylu. Šiaip, butas man didokas. Palei sienas rikiuojasi viena ant kitos sudėtos dėžės; išpakavau tik tai, kas reikalingiausia patalynę, kažkiek indų ir kūno priežiūros reikmenis, kas netvarkingai sumesta ant lovos. Manau, kad jau laikas ko nors imtis. Visąlaik manau reikia susiimti ir pradėti. Nupėdinu iki lango, atsiremiu į palangę. Apačioje, galiniame kieme, prie tvoros tinklo atremtas dviratis sulankstytu priekiniu ratu. Pamirkčiojęs įsižiebė gatvės žibintas ant sienos. Pažvelgiu į laikrodį. Kristina jau ketvirta valanda traukinyje. Mintimis bandau išgirsti jos balsą tačiau jo jau nėra. Kompiuterį pastačiau ant virtuvės stalo ir prisėdęs bendrauju su žmonėmis Internete
keliuose čatuose vienu metu. Namuose tylu, kaip būna tik naktį. Jokių žingsnių gatvėje, nei
vandens gurguliavimo kanalizacijoje. Kiek žinau, be manęs daugiau gyventojų čia kol kas
nėra. Norvegiškame čate pasimaišė mergina vardu Elizabetė, vietinė, iš Oslo. Beje, ją galiu
vadinti Bete, kaip visi. Atsakydamas meluoju, kad aš iš Švedijos, dirbu kino teatre ir Tinkle
trumpinu naktinio budėjimo valandas. Rašau, kad Stokholmas gražus miestas, tačiau
Ragelis šaldo skruostą. Sudedu į plyšį monetas ir renku motinos numerį. Murzini
plastikiniai telefono būdelės langai aprašinėti flomasteriu kažkokia mergiūkštė prisipažįsta
mylinti kažin kokį Roną. Pro šalį prarieda autobusas ir žibinto šviesa iš eilės atsispindi
kiekviename jo lange. Mama pakelia ragelį ir žvangėdamos pradeda kristi monetos.
Seno termometro stulpelis už virtuvės lango kiekvieną dieną vis labiau nukrenta ir
tolsta nuo nulio. Kelias dienos valandas kai dar šviesu dangus niūrus ir negyvas, o naktimis
jis be debesų, atspindinčių miesto šviesas ištisa prieblanda.
Atsistoju ir prieinu prie lango. Bandau įsivaizduoti Betę. Jos vaizdas visąlaik kinta, kaip knygos personažas kad keičiasi puslapis po puslapio. Kartais ji šviesiaplaukė ir linksma, giedromis žydromis akimis. O po to staiga tamsiaplaukė, rimtuolė, o akys beveik juodos. Keletą dienų nieko nerašau. Bandau įsivaizduoti Stokholmą, tačiau matau tik tai, ką jau aprašiau. Ryšio su Bete neužmezgu, o siunčiuosi porno paveikslėlius ir klipus. Valandomis sėdžiu ir spoksau. Nuotraukos visąlaik naujos, klipai irgi. Jaunėlės mergičkos atsiduoda pagyvenusiems vyriškiams arba prie nuskustos gaktos spaudžia milžiniškus penio imitatorius. Storos tetulės su raiščiu burnoje, surištomis rankomis ir kojomis, o virvės giliai įsirėžę į baltą odą. Nuo jų siaubo pilnų akių mane užveda. Tamsiame lango stikle matau savo atspindį, tarsi kitas sėdi ir žvalgosi į mane, mato tai, ką ir aš, ir žino, ką galvoju. Jis mato mano paskutinę užgaidą moteris amputuotomis rankomis ir kojomis ir milžiniškomis nenatūraliomis krūtimis. Kartu su manimi žiūri klipą apie ginekologinę operaciją skalpelis perrėžia bekraują vaginą. Vanduo čiurlena kūnu, karštais upeliukais nuteka nuo pakaušio nugara ir kojomis. Dušo kabina prisipildo garų. Atsisėdu, rankomis apkabinu kelius, srovėms atkišu pakaušį ir pečius. Sunku kvėpuoti. Žvelgiu į murzinas nuotėkas plastiko sienelėmis. Žmonių, čia gyvenusių anksčiau, palikimas, nuogų šioje nedidelėje kabinoje išplovusių druskas iš porų ir apsimokėjusių pleiskanomis bei plaukų slinkimu. Atsilošiu ir sėdžiu, spoksodamas į garą viršuje. Buvęs karštu vanduo darosi vos šiltas. Pagaliau, rašo Betė. Jau bijojau, kad tavo kino teatras šventėms užsidarė. Čia vis dar šalta kaip ir anksčiau. Taip norisi, kad kas nors sušildytų savo šiluma Nenusigręždamas nuo ekrano prisimerkiu akyse nuo nuovargio tvenkiasi ašaros. Vėl
žvelgiu į jos žodžius. Šilumos pas mane pakanka, rašau. Kad tik būtų su kuo pasidalinti.
Ron. Love you 4-ever. M.N. Ir trijų metų senumo data. Šaligatviu pro šalį eina
pasipuošę žmonės į bažnyčią, kalėdines mišias. Pasakoju mamai, kad mes jau ten, pas Kristinos tėvus, kad viskas puiku.
Aš šiandien truputį truktelėjau, rašo Betė. Vis tik Kūčios, gi Jos žodžiais, užsimerkusi, ji beveik mato mane. Anksčiau buvo tiesiog tamsa, o dabar tave matau. Ji įsitikinusi, kad aš simpatiškas, kad mano šiltas pasitikintis žvilgsnis. Svarbiausia akys. Kartais taip norisi tave pabučiuoti. Atsakau: Tai būtų kaip tik. Po ištisų dviejų minučių ateina atsakymas: Norisi, kad apkabintum stipriai-stipriai ir bučiuotum ilgai ilgai Taip, atsakau. Noriu lūpomis prisiglausti prie tavo lūpų. Akių ir lūpų. Noriu jausti tave šalia. Jausti tavo kūną. Ji: O paskui? Kraujas tvinksi ausyse, virpančiais pirštais renku toliau: Noriu išrengti tave. Noriu išvysti tavo kūną. Tu graži. Noriu, kad tavo krūtinė glaustųsi prie mano. Tu mane bučiuosi, aš delnais prilaikysiu tau nugarą ir pakaušį., Toliau, prašo Betė. Kartu eisime į dušą, rašau. Tavo švelnios rankos glostys mano drėgną krūtinę, kol man pakils, tačiau aš neįeisiu į tave. Dar anksti. Iš pradžių mes vienas kitą prausim. Švelniai ir atsargiai. Ir štai mane vedi prie lovos ir aš daugiau negaliu susilaikyti. Aš griūnu ant tavęs, stipriai stipriai prisispaudžiu ir jaučiu, kaip minkštai įeinu bei jaučiu, kaip tau malonu. Guli po manimi ir žvelgi iš apačios. Kokia žavi! Tiesiog skruzdėlytės laksto pakaušiu, nugara, kojomis, Man pradeda trūkčioti kvėpavimas, kai tai murmu po nosimi. Dar, rašo Betė. Toliau. Ir aš rašau toliau. Rašau, kaip vartomės erdvioje minkštoje lovoje ir glaudžiamės vienas prie kito, kol ją imu. Girdžiu, kaip ji dejuoji ir įeinu vis giliau, vis stipriau. Negaliu tau atsispirti, rašau. Dabar tu viršuje. Štai kiek pasilenki, kad pabučiuotum mane. Tavosios krūtys iš lengvo supasi ir liečia mane. Kokios nuostabios! Oooo, daugiau neištversiu Stačiose vakarų priemiesčio kalvose naujutėlis asfaltas nupoliruotas šalčio. Einu rankas sukišęs į striukės kišenes, jausdamas, kaip veidas ledėja nuo šalčio. Mašinų beveik nėra. Suledėjusiuose pėdsakuose žaidžia saulė. Kirsdamas aikštelė anapus uždaryto prekybos centro einu pas ją adresu. Kurį davė informacinis centras. Ieškomas numeris kabo ant mažo pašto skyriaus su grotuotais langais sienos ir iškabintu darbo grafiku švenčių dienomis. Antrasis aukštas gyvenamasis. Viduriniame lange blankiai spindi Kalėdų žvaigždė. Atveriu kalto metalo vartelius ir, atsidūręs tuščiame kieme, einu prie durų ir paspaudžiu skambutį. Niekas neatidaro; tenka spausti vėl ir vėl. Prieangio šone stovi aprūdijusi betono maišyklė iki pusės užpildyta sušalusiais purvais. Ratai giliai įgrimzdę. Jau pradėjau abejoti, ar tą adresą man davė, kai sugirgždėjo varteliai. Iš už kampo pasirodė moteris su vaikišku vežimėliu. Vos manęs neužkliudžiusi. Sustojo. Siauras veidukas, bespalviai plaukai liūdnai krenta ant ausų. Sveiki, tariau.
Užmigo, grįžusi praneša Betė. Ji beveik visą laiką miega. Visai mažytė.
Ji iš virtuvės atnešė kolos ir ledukų, supylė į taures. Sėdim tylėdami, reikia, mąstau,
kažką sakyti, bet nežinau ką, ir kuo ilgiau galvoju, tuo labiau skauda širdį. Kai pagaliau iš savęs išspaudžiu žodžius, balsas kiek dreba.
Einu per parką kojos giliai klimpsta į ką tik iškritusį sniegą. Tikriausiai snigo visą
naktį. Ant šaligatvių pusnys ir pėstieji priversti eiti važiuojamąja dalimi. Mašinos, burgzdamos,
pajuda iš vietos sankryžoje prie šviesoforo. Aplink telefono būdelę supustė didelę pusnį, tad
durys atsidaro ne iš karto.
|
| |
|
Papildomi skaitiniai: | |
jaučiuosi vienišas. Tai tu nieko neturi, klausia Betė. Dabar ne, atsakau. Nuo
savojo melo ateina neygi kažkas panašaus į įkvėpimą. Taip ir gundo toliau kurti apie
gyvenimą Stokholme, - kuo užsiimu, apie ką mąstau eidamas gatvėmis, kurių niekada
nemačiau. Mano butas Senamiestyje, rašau. Dabar čia sninga. Ir pats tarsi
matau senus susigrūdusius namukus ir šviečiančius grotuotus langus. Ir baltus dribsnius,
besileidžiančius ant aštrių strypų, bei garo kamuolius aplink gatvės žibintą, susidariusius nuo
tirpstančių snaigių tai taip tikroviška. Kas vakarą einu į savo kino teatrą senovinėmis
gatvelėmis. Mąstau apie visus tuos žmones, kurie jomis praėjo seniai seniai. Apie visus, kurių
jau nėra. Praeinu pro taksi virtinę jie stovi vienas paskui kitą ir išvažiuoja iš eilės. Juose sėdi
vieniši taksistai. Matau, kaip jie rūko ir klauso radijo. Sniegas prislopina tuos visus garsus.
Atrodo, kad gyveni mieste, kuriame laikas sustojo. Žiūriu, kaip tie švediški žodžiai
atsiranda ekrane, o viduje kyla jaudulys, - taip viskas natūralu. Įsivaizduoju merginą, kaip ji
sėdi ir visa tai skaito kitame ekrane kažkur kitame miesto gale. Tu tiesiog poetas, ji
rašo. Tiesiog pati panorau važiuoti į Stokholmą. Tačiau turiu mažą dukrelę. Su mažyle
nepavažinėsi. Klausiu apie vyrą. Nėra, atrašo. Tik mes su mažyle.
Butukas švarus, baldai iš pažiūros nauji. Betė lopšį nuneša į kambarį trumpo koridoriaus
gale. Kol ji jame, nusivelku striukę ir nusiaunu batus. Pro langą matosi centras, bokšteliai
gelsta popietės žiemos saulės spinduliuose. Atsisėdu ant sofos, atsiremiu į minkštas
pagalvėles. Ant staliuko kampe neįmantriai papuošta eglutė. Kaip Betės kvapas, ateina
mintis į galvą. Viskas švaru ir paprasta.