|   |                   Bjarte Breiteig. Stokholmas 
Bjarte Breiteig (g. 1974)  norvegų rašytojas. Išleido apsakymų rinkinius "Fantomų skausmai" (1998),
"Surogatai (2000). Apsakymas "Stokholmas" paimtas iš antrojo.
2006 m. pasirodė trečias apsakymų rinkinys Žmonės ėmė belsti, o 2014 m. ir romanas Penki tėvystės metai.
 Čia šalta ir tylu. Šiaip, butas man didokas. Palei sienas rikiuojasi viena ant kitos sudėtos 
dėžės; išpakavau tik tai, kas reikalingiausia  patalynę, kažkiek indų ir kūno priežiūros 
reikmenis, kas netvarkingai sumesta ant lovos. Manau, kad jau laikas ko nors imtis. Visąlaik 
manau  reikia susiimti ir pradėti. Nupėdinu iki lango, atsiremiu į palangę. Apačioje, 
galiniame kieme, prie tvoros tinklo atremtas dviratis sulankstytu priekiniu ratu. Pamirkčiojęs 
įsižiebė gatvės žibintas ant sienos. Pažvelgiu į laikrodį. Kristina jau ketvirta valanda traukinyje. 
Mintimis bandau išgirsti jos balsą  tačiau jo jau nėra.
 Kompiuterį pastačiau ant virtuvės stalo ir prisėdęs bendrauju su žmonėmis Internete  
keliuose čatuose vienu metu. Namuose tylu, kaip būna tik naktį. Jokių žingsnių gatvėje, nei 
vandens gurguliavimo kanalizacijoje. Kiek žinau, be manęs daugiau gyventojų čia kol kas 
nėra. Norvegiškame čate pasimaišė mergina vardu Elizabetė, vietinė, iš Oslo. Beje, ją galiu 
vadinti Bete, kaip visi. Atsakydamas meluoju, kad aš iš Švedijos, dirbu kino teatre ir Tinkle 
trumpinu naktinio budėjimo valandas. Rašau, kad Stokholmas gražus miestas, tačiau 
 jaučiuosi vienišas. Tai tu nieko neturi, klausia Betė. Dabar ne, atsakau. Nuo 
savojo melo ateina neygi kažkas panašaus į įkvėpimą. Taip ir gundo toliau kurti apie 
gyvenimą Stokholme, - kuo užsiimu, apie ką mąstau eidamas gatvėmis, kurių niekada 
nemačiau. Mano butas Senamiestyje, rašau. Dabar čia sninga. Ir pats tarsi 
matau senus susigrūdusius namukus ir šviečiančius grotuotus langus. Ir baltus dribsnius, 
besileidžiančius ant aštrių strypų, bei garo kamuolius aplink gatvės žibintą, susidariusius nuo 
tirpstančių snaigių  tai taip tikroviška. Kas vakarą einu į savo kino teatrą senovinėmis 
gatvelėmis. Mąstau apie visus tuos žmones, kurie jomis praėjo seniai seniai. Apie visus, kurių 
jau nėra. Praeinu pro taksi virtinę  jie stovi vienas paskui kitą ir išvažiuoja iš eilės. Juose sėdi 
vieniši taksistai. Matau, kaip jie rūko ir klauso radijo. Sniegas prislopina tuos visus garsus. 
Atrodo, kad gyveni mieste, kuriame laikas sustojo. Žiūriu, kaip tie švediški žodžiai 
atsiranda ekrane, o viduje kyla jaudulys, - taip viskas natūralu. Įsivaizduoju merginą, kaip ji 
sėdi ir visa tai skaito kitame ekrane kažkur kitame miesto gale. Tu tiesiog poetas, ji 
rašo. Tiesiog pati panorau važiuoti į Stokholmą. Tačiau turiu mažą dukrelę. Su mažyle 
nepavažinėsi. Klausiu apie vyrą. Nėra, atrašo. Tik mes su mažyle. Ragelis šaldo skruostą. Sudedu į plyšį monetas ir renku motinos numerį. Murzini 
plastikiniai telefono būdelės langai aprašinėti flomasteriu  kažkokia mergiūkštė prisipažįsta 
mylinti kažin kokį Roną. Pro šalį prarieda autobusas ir žibinto šviesa iš eilės atsispindi 
kiekviename jo lange. Mama pakelia ragelį ir žvangėdamos pradeda kristi monetos.
Labas, mam  sakau. Čia aš.
 Iš tikro, sako ji.
 Prieš kelias savaites aš jai pasakiau, kad Kalėdoms namo neparvažiuosiu; kad šventes 
praleisiu su Kristina pas jos tėvus.
 Kada gi važiuojate? klausia mama.
 Už poros dienų.
 Traukiniu?
 Taip, tariu. Greičiausia.
 Bent iš anksto užsakykite bilietus, kalba, o tai vėliau su jais sunku.
 Kuo arčiau švenčių, sako, tuo blogiau.
 Kristina, sakau, jau viską sutvarkė.
 Na taip, sako ji. Tai ir gerai. Tu gi pasveikink jos tėvus nuo manęs.
 O beje, ji pati jų niekada gyvenime nematė.
 Seno termometro stulpelis už virtuvės lango kiekvieną dieną vis labiau nukrenta ir 
tolsta nuo nulio. Kelias dienos valandas kai dar šviesu dangus niūrus ir negyvas, o naktimis 
jis be debesų, atspindinčių miesto šviesas  ištisa prieblanda.
Pas mus Norvegijoje taip šalta, rašo Betė. Dėl šalčių visai nesninga. Dukra 
visąlaik rauda. Bijau, kad jai šalta. Man atrodo, ji sirguliuoja. Vaizdas kaip sergančios. Gerai, 
kad esi tu. Papasakok daugiau apie Stokholmą. Melsva monitoriaus šviesa krenta ant 
klaviatūros ir mano rankų. Čia taip tylu. Tik tyliai gaudžia pagrindinis kompiuterio blokas ir 
spragsi klavišai po pirštais. Čia taip tylu ir tuščia. Valandų valandas sėdžiu kino mechaniko 
būdelėje ir be galo be krašto žiūriu tuos pačius filmus. O paskui laukiu, kol pavargę žiūrovai 
leidžiasi laiptais žemyn. Užrakinu duris ir atsliūkina tyla. Per stiklines duris matau, kaip jie 
tolsta, ištirpdami gatvės gelmėse. Tartais atsiranda jausmas, tad tai numirėliai. Kad aš 
vienintelis gyvas žmogus visame mieste.
 Atsistoju ir prieinu prie lango. Bandau įsivaizduoti Betę. Jos vaizdas visąlaik kinta, kaip 
knygos personažas kad keičiasi puslapis po puslapio. Kartais ji šviesiaplaukė ir linksma, 
giedromis žydromis akimis. O po to staiga  tamsiaplaukė, rimtuolė, o akys beveik juodos.
 Keletą dienų nieko nerašau. Bandau įsivaizduoti Stokholmą, tačiau matau tik tai, ką 
jau aprašiau. Ryšio su Bete neužmezgu, o siunčiuosi porno paveikslėlius ir klipus. 
Valandomis sėdžiu ir spoksau. Nuotraukos visąlaik naujos, klipai irgi. Jaunėlės mergičkos 
atsiduoda pagyvenusiems vyriškiams arba prie nuskustos gaktos spaudžia milžiniškus penio 
imitatorius. Storos tetulės su raiščiu burnoje, surištomis rankomis ir kojomis, o virvės giliai 
įsirėžę į baltą odą. Nuo jų siaubo pilnų akių mane užveda. Tamsiame lango stikle matau savo 
atspindį, tarsi kitas sėdi ir žvalgosi į mane, mato tai, ką ir aš, ir žino, ką galvoju. Jis mato 
mano paskutinę užgaidą  moteris amputuotomis rankomis ir kojomis ir milžiniškomis 
nenatūraliomis krūtimis. Kartu su manimi žiūri klipą apie ginekologinę operaciją  skalpelis 
perrėžia bekraują vaginą.
 Vanduo čiurlena kūnu, karštais upeliukais nuteka nuo pakaušio nugara ir kojomis. Dušo 
kabina prisipildo garų. Atsisėdu, rankomis apkabinu kelius, srovėms atkišu pakaušį ir pečius. 
Sunku kvėpuoti. Žvelgiu į murzinas nuotėkas plastiko sienelėmis. Žmonių, čia gyvenusių 
anksčiau, palikimas, nuogų šioje nedidelėje kabinoje išplovusių druskas iš porų  ir 
apsimokėjusių pleiskanomis bei plaukų slinkimu. Atsilošiu ir sėdžiu, spoksodamas į garą 
viršuje. Buvęs karštu vanduo darosi vos šiltas.
 Pagaliau, rašo Betė. Jau bijojau, kad tavo kino teatras šventėms užsidarė. Čia 
vis dar šalta kaip ir anksčiau. Taip norisi, kad kas nors sušildytų savo šiluma
 Nenusigręždamas nuo ekrano prisimerkiu  akyse nuo nuovargio tvenkiasi ašaros. Vėl 
žvelgiu į jos žodžius. Šilumos pas mane pakanka, rašau. Kad tik būtų su kuo pasidalinti.
  Ron. Love you 4-ever. M.N. Ir trijų metų senumo data. Šaligatviu pro šalį eina 
pasipuošę žmonės  į bažnyčią, kalėdines mišias. Pasakoju mamai, kad mes jau ten, pas Kristinos tėvus, kad viskas puiku.
Tai ir gerai, ji sako.
 O pas tave? klausiu.
 Na ne
 taria. Pas mane irgi viskas gerai.
 Ir klausia, kas šiandien pietums.
 Nežinau, sakau, tikriausiai kažkas skanaus.
 Taip, sako mama. Tai jau tikrai.
 Ragelyje girdžiu jos kvėpavimą ir matau jos burną  plonas lūpas, o nuo kampučių dvi vos pastebimas raukšleles link nosies.
 O mano siuntinuką gavote? klausia ji.
 O taip. Labai ačiū.
 Gal man reikėjo ką nors pasiųsti ir tėvams, kaip manai?
 O kam, sakau.
 Tikrai?
 Na mam, sakau.
 Ji tyliai juokiasi. Klausiu, ar ji gavo mūsų dovanėlę.
 Taip, atsako. Bet iki vakaro neišpakuosiu.
 Teisingai, sakau. Ir nereikia.
 Pro būdelę praeina vyras su dviem mergaitėm. Jos šokinėja aplink, tampo jį už palto skvernų ir džiaugsmingai klykauja. Mama klausia, kas čia per mažyliai.
 Kristinos giminaičiai, sakau.
 Ach tu, sako mama.
 Aš šiandien truputį truktelėjau, rašo Betė. Vis tik Kūčios, gi Jos žodžiais, 
užsimerkusi, ji beveik mato mane. Anksčiau buvo tiesiog tamsa, o dabar tave matau. 
Ji įsitikinusi, kad aš simpatiškas, kad mano šiltas pasitikintis žvilgsnis. Svarbiausia akys. 
Kartais taip norisi tave pabučiuoti. Atsakau: Tai būtų kaip tik. Po ištisų dviejų 
minučių ateina atsakymas: Norisi, kad apkabintum stipriai-stipriai ir bučiuotum ilgai 
ilgai Taip, atsakau. Noriu lūpomis prisiglausti prie tavo lūpų. Akių ir lūpų. Noriu 
jausti tave šalia. Jausti tavo kūną. Ji: O paskui? Kraujas tvinksi ausyse, virpančiais 
pirštais renku toliau: Noriu išrengti tave. Noriu išvysti tavo kūną. Tu graži. Noriu, kad tavo 
krūtinė glaustųsi prie mano. Tu mane bučiuosi, aš delnais prilaikysiu tau nugarą ir 
pakaušį., Toliau, prašo Betė. Kartu eisime į dušą, rašau. Tavo švelnios 
rankos glostys mano drėgną krūtinę, kol man pakils, tačiau aš neįeisiu į tave. Dar anksti. Iš 
pradžių mes vienas kitą prausim. Švelniai ir atsargiai. Ir štai mane vedi prie lovos ir aš 
daugiau negaliu susilaikyti. Aš griūnu ant tavęs, stipriai stipriai prisispaudžiu ir jaučiu, kaip 
minkštai įeinu bei jaučiu, kaip tau malonu. Guli po manimi ir žvelgi iš apačios. Kokia žavi! 
Tiesiog skruzdėlytės laksto pakaušiu, nugara, kojomis, Man pradeda trūkčioti 
kvėpavimas, kai tai murmu po nosimi. Dar, rašo Betė. Toliau. Ir aš rašau toliau. 
Rašau, kaip vartomės erdvioje minkštoje lovoje ir glaudžiamės vienas prie kito, kol ją imu. 
Girdžiu, kaip ji dejuoji ir įeinu vis giliau, vis stipriau. Negaliu tau atsispirti, rašau. Dabar 
tu viršuje. Štai kiek pasilenki, kad pabučiuotum mane. Tavosios krūtys iš lengvo supasi ir 
liečia mane. Kokios nuostabios! Oooo, daugiau neištversiu
 Stačiose vakarų priemiesčio kalvose naujutėlis asfaltas nupoliruotas šalčio. Einu 
rankas sukišęs į striukės kišenes, jausdamas, kaip veidas ledėja nuo šalčio. Mašinų beveik 
nėra. Suledėjusiuose pėdsakuose žaidžia saulė. Kirsdamas aikštelė anapus uždaryto 
prekybos centro einu pas ją  adresu. Kurį davė informacinis centras. Ieškomas numeris kabo 
ant mažo pašto skyriaus su grotuotais langais sienos ir iškabintu darbo grafiku švenčių 
dienomis. Antrasis aukštas gyvenamasis. Viduriniame lange blankiai spindi Kalėdų žvaigždė. 
Atveriu kalto metalo vartelius ir, atsidūręs tuščiame kieme, einu prie durų ir paspaudžiu 
skambutį. Niekas neatidaro; tenka spausti vėl ir vėl. Prieangio šone stovi aprūdijusi betono 
maišyklė iki pusės užpildyta sušalusiais purvais. Ratai giliai įgrimzdę. Jau pradėjau abejoti, ar 
tą adresą man davė, kai sugirgždėjo varteliai. Iš už kampo pasirodė moteris su vaikišku 
vežimėliu. Vos manęs neužkliudžiusi. Sustojo. Siauras veidukas, bespalviai plaukai liūdnai 
krenta ant ausų.
 Sveiki, tariau.
Sveikas.
 Ar jūs Betė? Iš anksto sugalvojau, kaip pradėsiu pokalbį, tačiau viskas ne tai, niekas 
netinka. Vietoje to kalbu kas papuola, kad noriu išsiųsti laišką.
 Laišką? Perklausia ji. Tai iš anos pusės. Ten sienoje toks plyšys  laiškams.
 Jos balsas monotoniškas, skruostai rausvoki. Išvaizda pavargusio žmogaus. Po 
ratukais girgžda žvyras  ji vežimėlį stumia tolyn, pro mane. Kažkurią akimirką pajaučiu jos kvapą  švarų ir neišsiskiriantį.
 Ar nepadėsite įnešti? Ji paklausia. Vienai sunkoka.
 Linkteliu.
 Abudu užkeliame vežimėlį į prieangį ir toliau, į tamsoką praėjimą, Ten ji pasilenkia, kad atsegtų lopšį -
ir man tenka prisispausti prie sienos, kad jai netrukdyčiau. Ir tada vėl pajuntu jos kvapą. Tarsi niekuo nekvepia, tačiau žinau, kad tas kvapas jos.
 O žinai, kas aš? klausiu.
 Ji vos pasisuka ir krato galvą, tebesiterliodama su vežimėliu.
 Tai juk aš, tariu.
 Pagal reakciją matau, kad ji nesupranta, apie ką aš kalbu, - ir daugiau netariu nė žodžio.
 Ji pakelia sunkų lopšį. Kelias akimirkas stovim ir žvelgiam vienas į kitą, o po to ji 
paklausia  gal aš noriu išgerti kolos ar dar ko nors.
 Aš linkteliu.
 Būtų neblogai, tarsteliu.
 Nuo tos šypsenos jos vaizdas tampa visai nelaimingas. Ji tempia lopšį aukštyn laiptais, 
aš velkuosi iš paskos. Jos kojos kreivos. Tarsi ploni keliai ieško atramos vienas į kitą.
  Butukas švarus, baldai iš pažiūros nauji. Betė lopšį nuneša į kambarį trumpo koridoriaus 
gale. Kol ji jame, nusivelku striukę ir nusiaunu batus. Pro langą matosi centras, bokšteliai 
gelsta popietės žiemos saulės spinduliuose. Atsisėdu ant sofos, atsiremiu į minkštas 
pagalvėles. Ant staliuko kampe  neįmantriai papuošta eglutė. Kaip Betės kvapas, ateina 
mintis į galvą. Viskas švaru ir paprasta.
 Užmigo, grįžusi praneša Betė. Ji beveik visą laiką miega. Visai mažytė.
Tai mergaitė, sakau.
 Ji linkteli.
 O koks vardas?
 Elizabetė, atsako ji. Tačiau ją vadinu Bete.
 Ji iš virtuvės atnešė kolos ir ledukų, supylė į taures. Sėdim tylėdami, reikia, mąstau, 
kažką sakyti, bet nežinau ką, ir kuo ilgiau galvoju, tuo labiau skauda širdį. Kai pagaliau iš savęs išspaudžiu žodžius, balsas kiek dreba.
Ir seniai čia gyveni? klausiu.
 Ji linkteli spoksodama į erdvę ir nagu krapštydama fotelio atkaltės odą.
 Patogu - nereikia toli eiti norint išsiųsti laišką, sakau ir šypsausi.
 Taip, sako ji.
 Ir vaizdas iš čia neblogas, priduriu.
 Taip, sako. Labai gražu. Pamatytum čia dangų naujametinę naktį.
 Tikriausiai nuostabu, sakau.
 Ji linkteli, nagais skrebendama atkaltę. Plonų pirštų krumpliai rausvoki, patinę, matau 
pailgą iki baltumo nugremžtą dėmę po jos pirštais. Stengiuos į ten nežiūrėti.
 Taip visada ir gyvenai viena? klausiu.
 Taip, atsako. Mergaitė ir aš.
 Aaa, sakau. Mergaitė.
 Gurkšteliu kolos. Šiltoka, burbuliukai kutena gleivinę. Burnoje darosi lipnu.
 Nauji metai, sakai. Jau netrukus.
 Ji negirdi. Sėdi spoksodama į langą pavargusiomis akimis. O pirštai drasko ir drasko 
atkaltę  matyt be jokio jos dalyvavimo. Staiga ji taria:
 Verkia.
 Įsiklausau, tačiau nieko negirdžiu.
 Nieko negirdžiu, sakau.
 Ne, sako. Verkia, verkia.
 Atsistoja ir nueina į vaiko kambarį. Jos ilgai nėra; ir aplink visiška tyla. Po kažkiek laiko 
atsistoju ir einu paskui ją. Pro praviras duris matau  ji stovi prie žalios medinės lovytės su 
šonais. Tokia liesutė, tik dabar pastebiu  iš palaidinukės, kabančios ant plokščios krūtinės, 
kyšo neįtikėtinai plonas kaklas. Už jos tuščias vežimėlio lopšys. Į mane Betė nekreipia jokio 
dėmesio, ji iš viso nieko nemato. Mažame kambarėlyje karštoka ir to nepaisant lovytėje pūpso 
pūkinė antklodė. Ant virvutės tarp šonų siūbuoja plastmasinis vėžliukas.
 Užmigo? klausiu pašnibždomis.
 Ji neatsako.
 Pasilenkiu virš lovytės ir atsargiai į šoną patraukiu antklodę. Pagalvėlė tuščia. Lovytėje nieko nėra.
 Ji serga, ištaria Betė man už nugaros. Jai čia per šalta.
 Tai viskas, ką ji pasako. Ir išeina iš vaiko kambario. Girdžiu, kaip lengvi žingsniai tolsta 
koridoriumi, tada spragteli užraktas. O aš vis dar stoviu nejudėdamas ir negaliu atitraukti akių 
nuo lovytės. Pagaliau pajudėjęs iš vietos, visame kūne pajuntu sunkumą. Čia nepakeliamai karšta.
Giliai atsidusęs išeinu į koridorių. Sustoju prie užrakintų vonios durų su metaline figūrėle  gnomas, besišlapinantis į puoduką.
 Elizabete, sakau.
 Ji neatsako.
 Ei, sakau.
 Ji neatsako, tačiau girdisi, kad ji tenai. Atsargiai pasibeldžiu.
 Ei?
 Einu per parką  kojos giliai klimpsta į ką tik iškritusį sniegą. Tikriausiai snigo visą 
naktį. Ant šaligatvių pusnys ir pėstieji priversti eiti važiuojamąja dalimi. Mašinos, burgzdamos, 
pajuda iš vietos sankryžoje prie šviesoforo. Aplink telefono būdelę supustė didelę pusnį, tad 
durys atsidaro ne iš karto.
Ką grįžai? klausia motina.
 Taip, sakau.
 Ir nutylu. O tada papasakoju viską. Kad niekur nevažiavau, kad čia prasitryniau per 
šventes, tame tarpe ir Kalėdas.
 Vienas. Be Kristinos.
 Oooo? perklausia motina.
 Aha, atitariu.
 Abu tylim.
 Nusprendėm skirtis, sakau.
 Ką tu, sako. Ką tu, sūneli, mielasis.
 Ir tada pradedu raudoti. Stoviu toje ankštoje būdelėje, žvelgiu į mašinas, stovinčias ryto 
kamštyje, ir jaučiu, kaip ašaros šąla man ant skruostų. Pridengęs ragelį kūkčioju.
 Sūneli, sako motina.
 Na nieko, sakau. Prasilaušim.
 Tikrai?
 Seniokas su lazdele pereina gatvę ir prieina prie būdelės. Rausvi pirštai barbena į stiklą.
 Gal kada užsuksi namo? Klausia motina.
 Atsidūstu ir linkteliu.
 |   | 
 |