Aldous Huxley. Suvokimo durys. Vartiklis

Aldous Huxley. Suvokimo durys

Skiriama M.

Jei suvokimo durys būtų išvalytos, visa žmogui pasireikštų tuo, kuo yra - begalybe, V. Bleikas

Įvadas

Dėl besaikio kvaišalų vartojimo esu netekęs pusės savo proto. Ozzy Osbourne¹⁾

Jau praėjo per 60 m. nuo A. Hakslio „Suvokimų durų“ paskelbimo (pirmąkart Didžiojoje Britanijoje 1954 m.). Ir nesvarbu kokie jo trūkumai – jis parodė, kaip Kitas pasaulis atrodo iš mūsų pasaulio ir netgi kaip mūsiškis atrodo iš To pasaulio. Jis suprato, kas tas pasaulis yra mistinis. Iš tikro, Hakslis į tą pasaulį žvelgė mažo berniuko akimis; jam jisai buvo pilnas stebuklų ir žavesio pasaulis. Tai pasaulis be žodžių, tai esaties pasaulis, toks, koks yra – kuriam suaugusieji tampa akli ir kurti. Jie ima gyventi savo susikurtuose minčių, troškimų, vilčių, baimių ir nusivylimų pasauliuose, iš kurių jau neberanda išėjimo, durų sienoje. Iš savo [dvasios] skurdumo, jie ieško netikro užsimiršimo alkoholyje, narkotikuose ir malonumuose. Kai kurie vis tiek ieško durų, nors jiems ir sako, kad jų nėra.

A. Hakslis buvo absoliučiai teisus aprašydamas mūsų pasaulio absurdiškumą, aroganciją ir kvailumą. Šiame kūrinyje rasite ir prieštaravimų, tačiau jie nesumenkina jo vertės. Taip pat paskaitykite Kaip atsivėrė suvokimo durys...

Tekste [ ... ] pažymėta papildoma pastaba; tiesiog išskirtas tekstas - svarbesnė mintis.

Pradžia | Antra dalis | Trečia dalis

1886-iais vokiečių farmakologas Louis Lewis²⁾ išleido pirmą sisteminį kaktuso tyrinėjimą, kurioje jam davė savo pavardę. Anhalonium lewinii buvo naujas dalykas mokslui. Tačiau pirmykštėms religijoms ir Meksikos bei Amerikos pietvakarių indėnams jis jau buvo žinomas nuo neatmenamų laikų. Pasak vieno iš pirmųjų ispanų keliautojų į Naująjį pasaulį, „jie valgo šaknį, kurią vadina pejotu ir šlovina, tarsi būtų dievybė“.

Kodėl jie galėjo jį garbinti kaip dievybę paaiškėjo po tokių iškilių psichologų, kaip [E.] Jaensch³⁾, Havelock Ellis⁴⁾ ir Weir Mitchell'o⁵⁾ bandymų su meskalinu, aktyviąja pejoto medžiaga. Chemikai ne tik išskyrė alkaloidą, bet ir išmoko jį susintetinti, tad jo tiekimas daugiau nepriklauso nuo negausaus ir nepastovaus dykumų kaktuso derliaus. Psichiatrai meskaliną išbandė su savimi, tikėdamiesi, kad taip, iš pirmųjų rankų, geriau suvoks pacientų psichinius procesus. Deja, dirbdami su mažu subjektų kiekiu ir siaurose aplinkybių ribose, psichologai stebėjo ir suklasifikavo tik kai kuriuos, pačius ryškiausius narkotiko poveikius. Neurologai ir fiziologai atrado tam tikrą jo poveikį centrinei nervų sistemai. Ir bent vienas profesionalus filosofas išbandė meskaliną, kad įmintų tokius ir neišspręstus klausimus, kaip mąstymo vieta gamtoje ar ryšis tarp smegenų ir sąmonės.

Tokia tad buvo padėtis, kol, prieš 2 ar 3 m., nebuvo nustatytas naujas ir nepaprastai reikšmingas faktas^*). Iš tikrųjų, jis buvo prieš kiekvieno akis jau kelis dešimtmečius, bet niekas, kaip būna, jo nepastebėjo, kol jaunam anglų psichiatrui, dabar dirbančiam Kanadoje, krito į akis nepaprastas meskalino ir adrenalino cheminės sudėties panašumas. Tolimesni tyrimai parodė, kad lisergino rūgšties⁶⁾, nepaprastai stipraus iš skalsių išgaunamo haliucinogeno, biocheminė struktūra susijusi su jomis. Dar vėliau nustatyta, kad adrenochromas⁷⁾, adrenalino skilimo produktas, gali sukelti simptomus, panašius į meskalino. Bet, matyt, adrenochromas savaime atsiranda žmogaus kūne... Kitais žodžiais, kiekvienas mūsų gali gaminti chemikalą, kurio nedidelės dozės gali sukelti gilius sąmonės pokyčius. Neabejotinai kai kurie tų pakitimų yra panašūs į 20 a. marą, šizofreniją. Ar psichinį sutrikimą sukelia cheminis sutrikimas? Ir ar cheminį sutrikimą, savo ruožtu, sukelia psichinis sutrikimas paveikiantis antinksčius? Būtų skubota ir per anksti tai tvirtinti. Daugiausia, ką galime pasakyti, kad Aldous Huxley. Suvokimo durys pateikta kažkokia prima facie priežastis. Kaip bebūtų, rakto sistemingai ieškoma, sekliai – biochemikai, psichiatrai ir psichologai – seka pėdomis.

Eilės nepaprastai sėkmingų aplinkybių dėka 1953 m. pavasarį tame kelyje pasimaišiau aš. Vienas tų seklių su reikalais atvyko į Kaliforniją. Nepaisant 70-ies meskalino tyrinėjimo metų, jis vis dar teturėjo jo labai nedaug ir jis norėjo jo pasipildyti. Aš atsidūriau greta ir norėjau – net troškau tapti jūrų kiaulyte. Tad taip ir nutiko: vieną gražų gegužės rytą [Tai buvo 1953 m. gegužės 6 d.] nurijau keturias dešimtąsias gramo meskalino, ištirpinto pusėje stiklinės vandens ir ėmiau laukti rezultatų.

Mes gyvename kartu, veikiame ir reaguojame vienas į kitą, tačiau visada ir visomis aplinkybėmis mes – liekame vieni patys su savimi. Į areną kankiniai išeina ranka rankon, o nukryžiuoja juos kiekvieną atskirai. Apsikabinę įsimylėjėliai bando sulydyti savo izoliuotas ekstazes į vieną transcendentaliją, tačiau veltui. Savo prigimtimi kiekviena įsikūnijusi dvasia pasmerkta kentėti ir mėgautis vienatvėje.

Jutimai, jausmai, praregėjimai, kaprizai – visi jie asmeniški ir niekaip neperteikiami, jei atmesime simbolius ir antrinius šaltinius. Mes galim rinkti informaciją apie patirtis, tačiau niekada pačias patirtis. Nuo šeimos iki tautos kiekviena žmonių grupė - tai bendruomenė visatos salelėje.

Dauguma visatos salelių gana panašios, kad leistų suformuoti supratimą ar net abipusę empatiją arba „įsijautimą“. Taip, prisimindami savas skriaudas ir pažeminimus, mes galime užjausti kitus,patekusius į panašias situacijas, galime „būti“ jų vietoje (visad, aišku, pikvikiška⁸⁾ prasme). Tačiau kai kuriais atvejais sąveika tarp salelių nepilna arba jos visai nėra. Protas tūno savo vietoje, o išprotėjusių arba ypatingai apdovanotų apgyvendintos vietos tiek skiriasi nuo tų, kuriose gyvena įprasti vyrai ir moterys, kad yra labai mažai ar visai nėra jokios bendros atminties, galinčios būti pagrindu supratimui arba draugiškam jausmui. Žodžiai ištariami, tačiau jie negali nuskaidrinti. Daiktai ir įvykiai, kurie susiję su simboliais, priklauso abipusiškai nesuderinamoms patirties karalystėms.

Matyti save taip kaip kiti mato mus – labiausiai išganinga dovana. Vargu ar mažiau svarbus sugebėjimas matyti kitus kaip jie patys save mato. O kas, jei jie priklauso kitai rūšiai ir gyvena iš esmės kitokioje visatoje? [Tai klausimas, aptariamas esė ‘Ką reiškia būti šikšnosparniu‘]

Pvz., kaip gali sveiko proto žmogus sužinoti kaip iš tikro jaučiamasi esant bepročiu? Arba, neturint galimybės vėl gimti aiškiaregiu, mediumu ar muzikos genijumi, kaip galime kada nors aplankyti pasaulius, kurie Bleikui, Svedenborgui ar Johanui Sebastianui Bachui buvo gimtaisiais namais. Ir kaip gali žmogus, pasiekęs kraštutines ektomorfijos ir cerebrotonijos ribas, būti žmogaus, esančio endomorfijos ir viskerotonijos ribose, vietoje, arba, jei nesilaikysime tam tikrų griežtai apibrėžtų sričių, jausti kaip asmuo esantis mezomorfijos ir somatotonijos⁹⁾ ribose? Aršiam bihevioristui tokie klausimai, manau, neturi jokios prasmės. Tačiau tiems, kas teoriškai tiki, kad praktikoje, kiek jiems žinoma, t.y., kad patirtis turi tiek išorinę, tiek vidinę puses, jiems iškelti klausimai realūs ir netgi rūstūs, kai kurie visai neišsprendžiami o kiti – tik išskirtinėmis aplinkybėmis ir ne kiekvienam prieinamais metodais. [ Bet kuris gali išspręsti visus klausimus – ir kuo mažiau apkrautas žinojimu, tuo lengviau. Kiekvienas gali taip išmintingu, nors dažniausiai per kančias ir kentėjimus ]. Tad praktiškai visiškai apibrėžta, kad aš niekad nesužinosiu, ką reiškia būti seru Džonu Falstafu¹⁰⁾ arba Džo Liuisu¹¹⁾. Kita vertus, man visad atrodė įmanoma, kad, pvz., hipnozės ar savihipnozės, sistemingos meditacijos arba pavartojus atitinkamą narkotiką aš galėčiau pakeisti įprastinį savo sąmonės režimą taip, kad galėčiau iš vidaus sužinoti ką kalbėjo ir aiškiaregys, ir mediumas ir netgi mistikas.

Iš to, ką anksčiau skaičiau apie meskalino poveikį, iš anksto susidariau įsitikinimą, kad šis narkotikas leis man bent kelioms valandoms panirti į tą vidinį pasaulį, kurį aprašė Bleikas ir AE [Hakslio draugas A.E. Housman¹²⁾]. Tačiau to, ko tikėjausi, nenutiko. Aš maniau, kad gulėsiu užsimerkęs, regėsiu daugiaspalves geometrijas, atgijusią architektūrą, gausiai papuoštą brangenybėmis ir nepaaiškinamai žavią, peizažus su herojiškais veikėjais, simbolines dramas, nenutrūkstamai trūkčiojančias ties visiško ir galutinio apreiškimo riba. Tačiau aš, akivaizdu, neatsižvelgiau į savo mentalinės sandaros idiosinkrazijas¹³⁾, į savo temperamento, pasiruošimo ir įpročių faktus.

Kiek save pamenu, visad (kaip ir dabar) sunkiai sukeldavau vizualius vaizdus. Žodžiai – net prasme prisodrinti poetų žodžiai – man smegenyse nesukelia vaizdinių. Jokio hipnoziniai regėjimai nepasitinka mane ties sapno slenksčiu. Kai ką nors prisimenu, prisiminimas nekyla man kaip ryškus regimas įvykis ar objektas. Valios pastangomis galiu sukelti nelabai ryškų to, kas nutiko vakar, vaizdą, kaip atrodė Lungarnas¹⁴⁾ iki sunaikinant tiltus ar Beisvoterio kelias¹⁵⁾, kai autobusai tebuvo žali, mažyčiai, ir buvo velkami senų kuinų 3,5 mylios per valandą greičiu.

Tačiau tokiuose vaizduose mažai substancijos ir visiškai nėra nuosavo nepriklausomo gyvenimo. Jie susiję su tikrais suvokiamais objektais lygiai taip pat kaip Homero šešėliai¹⁶⁾ su kūniškais žmonėmis, kuriuos atėjo aplankyti. Tik man smarkiai pakilus temperatūrai mano mentaliniai vaizdai iš tikro atgyja. Tiems, kurių vizualizacijos savybė stipri, mano vidinis pasaulis gali atrodyti keistai nuobodus, ribotas ir neįdomus. Toks buvo pasaulis - skurdus, tačiau mano – kuris, tikėjausi, transformuosis į kažką visiškai į jį nepanašų.

Toji iš tikro įvykusi permaina pasaulyje jokia prasme nebuvo revoliucine. Praėjus pusvalandžiui po tabletės išgėrimo pastebėjau lėtą aukso spalvos liepsnų šokį. Po kiek laiko pasirodė raudoni paviršiai, kurie pūtėsi ir plėtėsi nuo ryškių energijos mazgų, vibravusių pagal savo nuolat kintančius kontūrus. Kitais kartais, užsimerkęs, mačiau pilkų struktūrų kompleksą, kurio viduje atsirasdavo blyškiai žydros sferos, tampančios stangriomis ir, kai atsirasdavo, be garso sliuogė aukštyn, dingdamos iš akiračio. Tačiau niekad ten nebuvo nei veidų, nei formų, nei žmonių, nei gyvūnų. Nemačiau jokių kraštovaizdžių, jokių plačių erdvių, jokio stebuklingo pastatų kitimo ar augimo, nieko, net iš tolo primenančio dramą arba reginį. Tas kitas pasaulis, į kurį mane įsileido meskalinas, nebuvo vaizdinių pasauliu; jis egzistavo tame, kame galėjau matyti atsimerkęs. Didžioji permaina įvyko objektyvaus fakto karalystėje. Tai, kas nutiko su mano objektyviąja visata, buvo santykinai nereikšminga. [ Būtent, nes jo subjektyvi visata privertė pasikeisti išorinį pasaulį. Meskalinas sustabdo mąstymą, uždraudžia ego ir priverčia pažvelgti į išorinį pasaulį be išankstinio nusistatymo ]

Tabletę išgėriau 11-ą. Po pusantros valandos sėdėjau savo kabinete, įdėmiai žvelgdamas į nedidelę stiklinę vazą. Vazoje tebuvo trys gėlės: pilnai pražydusi rožė „Portugalijos gražuolė“, perliškai rausva, tik su nežymia užuomina į karštesnį, ugninį atspalvį prie kiekvieno žiedlapio pagrindo; stambus purpuriškai gelsvas gvazdikas ir blyškiai lelijinis prie savo nulaužto stiebo pagrindo, įžūliai hieraldinis vilkdalgis. Ši atsitiktinė ir laikina puokštė griovė visas gero skonio taisykles. Tą rytą per pusryčius mane pribloškė gyvas jo spalvų disonansas. Regėjau tai, ką matė Adomas savo sutvėrimo rytą – akimirka po akimirkos – apnuogintos būties stebuklą. [ Ir ką regi visi maži vaikai – žavų pasaulį ]

„Patinka?“ – kažkas paklausė (toje eksperimento dalyje visi pokalbiai buvo įrašomi diktofonu ir aš vėliau galėjau atnaujinti savo atmintį tuo, kas tada buvo sakoma).
„Nei patinka, nei nepatinka, - atsakiau. – Tai tiesiog yra.“

Istigkeit - atrodo, šį žodį mėgo naudoti Meister Eckhartas. „Esa-mybė“. Platono filosofijos Būtis – išskyrus tai, kad atrodo, jog Platonas padarė milžinišką, gtoteskišką klaidą atskirdamas Būtį nuo tapsmo ir sutapatindamas ją su matematine Idėjos abstrakcija. Vargšelis, jis niekad taip ir nesugebėjo išvysti puokštės gėlių, švytinčių savo vidine šviesa ir vos vos nevirpančių nuo reikšmingumo, kuriuo įkrovė jas; taip ir nesugebėjo priimti, kad ir rožė, ir vilkdalgis, ir gvazdikas taip stipriai žymėjo, - buvo nei daugiau, nei mažiau tuo, kuo jie buvo, - trumpalaikiškumą, kurs vis tik buvo amžinu gyvenimu, nenutrūkstama žūtimi, kuri kartu buvo ir gryna Būtis, smulkučių unikalių dalelių sąsaja, kurioje kažkokiu neišreiškiamu ir vis tik savaime akivaizdžiu paradoksu turėjo matytis visos egzistencijos dieviškas šaltinis.

Aš tebežvelgiau į gėles; ir jų gyvoje šviesoje aš, pasirodė, pastebėjau kvėpavimo atitikmenį – tačiau kvėpavimo be grįžimo į pradinį tašką, be pasikartojančių atoslūgių, vien tik nenutrūkstamą srautą nuo grožio prie dar labiau pakylėto grožio, nuo gilios iki dar gilesnės reikšmės.

Man į galvą atėjo tokie žodžiai, kaip Palaima ir Atsimainymas ir tai buvo, žinoma, tuo, ką jie reiškė be kitų reikšmių. Mano žvilgsnis klydinėjo nuo rožės prie gvazdiko, ir nuo jų nežymaus pūkuotų įkaitimo prie glotnių ametisto ritinėlių, kokiais buvo vilkdalgis. Nuostabi vizija, Sat Chit Ananda¹⁸⁾, Amžinybė-Žinojimas-Palaima – pirmąkart supratau, ne verbaliniame lygmenyje, ne užuomazgose ar iš tolo, o tiksliai ir pilnai, kam skirti tie nepaprasti žodžiai. O tada prisiminiau frazę, perskaitytą vienoje Suzuki¹⁹⁾ esė: „Kas yra Budos dharmos kūnas?“ (Budos dharmos kūnas yra kitas būdas išreikšti Protą, Esamybę [ t.y. daikto priėmimas jo nevertinant ], Tuštumą, Dievą [kaip nuasmenintą absoliutą]. Klausimą dzen vienuolyne užduoda nuoširdus ir pasimetęs naujokas. Ir su akimirksniniu Brolių Marksų²⁰⁾ pasakymu ne į temą, Mokytojas drebia: „Tvora sodo gale“. „O žmogus, kuris suvokia tą tiesą? – abejodamas paklausia naujokas. – Ar galiu paklausti, kas jis?“ Graučo²¹⁾ šeria jam per pečius lazda ir atsako: „Liūtas aukso kailiu“.

Kai tai skaičiau, man tai buvo kažkokiais neaiškiai apmąstytais niekais. Dabar tai tapo aišku tarsi diena ir akivaizdu kaip Euklidas. Žinoma, Budos dharma – tai tvora sodo gale. Tuo pat metu – ir lygiai taip pat akivaizdu – ji yra šios gėlės, visa, į ką aš, ar, greičiau, palaimintas ne-Aš, akimirkai išlaisvintas iš mane dusinančių gniaužtų, teiksiuos pažvelgti.

Pvz., knygas, kurios sustatytos į lentynas palei kabineto sienas. Kaip ir gėlės, jos spindėjo dar ryškesnėmis spalvomis, turėjo dar gilesnes prasmes, kai žvelgiau į jas. Raudonos knygos – tarsi rubinai; smaragdinės knygos, baltu nefritu įrištos knygos; agato, akvamarino, geltono topazo knygos; žydro akmens spalvos knygos, kurių spalva tokia intensyvi, kad savaime svarbi – atrodė, kad jos štai paliks lentynas, kad dar įkyriau priverstų joms skirti dėmesį.

„Kaip dėl erdvinių santykių?“ – paklausė tyrinėtojas, kol žvelgiau į knygas.

Į tai buvo sunku atsakyti. Taip, perspektyva atrodė gana keistai, ir kambario sienos, rodės, jau nesikirto stačiais kampais. Tačiau tie faktai, iš tikro, nebuvo svarbūs. Iš tikro, tai svarbiu faktu buvo tai, kad erdviniai santykiai nustojo ką nors reikšti, o mano protas suvokė pasaulį kitomis nei erdvinės kategorijomis. Įprastai akis užsiima tokiais klausimais kaip Kur?, Kaip toli?, Kokiu atžvilgiu su kuo nors yra?
Meskalino poveikyje klausimai, į kuriuos atsakinėja akis, kitokie. Vieta ir atstumas liovėsi dominti. Protas viską suvokia egzistavimo intensyvumo, prasmės gilumo, santykių derinyje sąvokomis. Mačiau knygas, tačiau man visai nerūpėjo jų išsidėstymas erdvėje. Pastebėjau, įsispaudė prote – tas faktas, kad jos spindėjo gyva šviesa ir kad kai kurių jų spindesys buvo stipresnis nei kitų. Tame kontekste neturėjo prasmės ir trys matavimai. Aišku, nebuvo tai, kad erdvės kategorijos išnyko. Kai atsistojau ir pasivaikščiojau, tai aptikau, kad galiu tai daryti gana normaliai, nesipainiodamas tarp daiktų. Erdvė liko ta pačia, tačiau ji prarado savo viršenybę. Protas pirmiausia buvo užsiėmęs ne matais ir vietomis, o būtimi ir prasme.

Ir kartu su erdvės nereikšmingumu atėjo dar didesnis nereikšmingumas laikui.

„Jo, atrodo, labai daug,“ – štai viskas, ką sugebėjau atsakyti, kai tyrinėtojas manęs paklausė, ką jaučiu laiko atžvilgiu.

Daug, tačiau kiek tiksliai – visiškai nesvarbu. Aš, aišku, galėjau pažiūrėti į laikrodį, tačiau aš žinojau, kad mano laikrodis randasi kitoje visatoje. Tikrovėje, iki tol ir tuo metu, aš suvokiau arba neapibrėžtą trukmę, arba nesibaigiančią esatį, sudarytas iš vienos, nuolat kintančios, apokalipsės.

Nuo knygų tyrinėtojas mano dėmesį perkėlė į baldus. Nedidelis staliukas rašomajai mašinėlei stovėjo kambario viduryje; už jo, mano žvilgsnio kampu, buvo pinta kėdė, o už kėdės – rašomasis stalas. Trys šie daiktai sudarė keistą horizontalių, vertikalių ir diagonalių raizginį – tuo labiau įdomų, kad jo nebuvo įmanoma perteikti erdvinių santykių terminais. Staliukas ir rašomasis stalas susijungė į kompoziciją, primenančią kažką iš Brako²²⁾ ar Chuano Griso²³⁾, - natiurmortą, atpažįstamai suderinamą su objektyviu pasauliu, tačiau perteiktu be gilumo, be jokių pretenzijų į fotografinį realizmą. Į baldus žvelgiau ne kaip naudotojas, kuris turi sėdėti ant kėdžių, rašyti prie stalo ar staliuko, ir ne kaip fotografas ar mokslinis registratorius, o kaip grynas estetas, kurio vieninteliu rūpesčiu yra formos ir jų santykiai paveikslo erdvės akiratyje.

Tačiau kol žiūrėjau, šį grynai estetinį kubisto požiūrį pakeitė tai, ką galiu apibūdinti tik kaip sakralinį tikrovės regėjimą. Vėl buvau ten, kur buvau, kai žvelgiau į gėles – vėl pasaulyje, kur visa spindėjo Vidine šviesa ir buvo begaliniu savo reikšmingumu. Pvz., šios kėdės kojos – koks stebuklingas jų cilindriškumas, koks antgamtiškas jų poliruotas glotnumas! Aš sugaišau kelias minutes – o gal kelis šimtmečius? – ne tiesiog įsižiūrėdamas į tas bambukines kėdės kojas, o iš tikro, būdamas jomis, arba, greičiau jau, būdamas pats savimi jose; arba, jei dar tiksliau, (nes „Aš“ šiuo atveju į tai nebuvau įtrauktas, - kaip, tam tikra prasme, ir „jos“) būdamas savuoju ne-Aš tame ne-Aš, kuris buvo kėde.

Pradžia | Antra dalis | Trečia dalis | (bus daugiau...)

Pastabos:

^*) Žr. H. Osmond, J. Smythies. Schizophrenia: A New Approach// J. of Mental Science, vol.98, Apr. 1952; H. Osmond. On being mad// Saskatchewan Psychiatric Services J.. Vol 1, No 2, 1952 J. Smythies. The Mescaline Phenomena// British J. for the Phil. of Science, vol.3, Feb. 1953; A. Hoffer, H. Osmond, J. Smythies. Schizophrenia: A New Approach// J. of Mental Science, Vol. 100, No. 418, Jan. 1954

¹⁾ Ozis Osbornas (John Michael Osbourne, g. 1948 m.) – roko muzikantas, „sunkiojo metalo“ pradininkas, iki 1978 m. buvęs grupės „Black Sabbath“ vokalistu (iš jos pašalintas dėl girtavimo), vėliau pradėjęs solo karjerą, o dabar MTV kuria realybės šou „The Osbournes“.

²⁾ Liuisas Levinas (Louis Lewin, 1850-1929) - vokiečių gydytojas farmakologas, toksikologas, pramoninės toksikologijos pradininkas. Svarbios jo knygos: „Die Nebenwirkungen der Arzneimittellehre“ (1881) apie šalutinius vaistų poveikius ir „Phantastica“ (1924), pradėjusi etnobotaniką.
1887 m. gavo pirmuosius pejoto pavyzdžius iš Teksaso gydytojo Dž. Brigso ir vėliau paskelbė pirmąją metodišką jo analizę, kaktusą pavadinęs savo vardu Anhalonium lewinii („Uber Anhalonium Lewinii und andere Cacteen“, 1894).

⁴⁾ Erichas Jaenčas (Erich Rudolf Ferdinand Jaensch, 1883-1940) – Vroclave gimęs vokiečių psichologas ir filosofas. Buvo nacionsocializmo šalininkas ir buvo atsakingas už akademinio gyvenimo pertvarką naciams paėmus valdžią. Tuo metu susidomėjo parapsichologija – pažymėtina to meto jo pratarmė H. Benderio knygai apie išorinį suvokimą (1936). Po karo H. Benderis tapo žymiausiu vokiškai kalbantis parapsichologijos šalininkas, įsteigęs institutą Freiburge.
Jis įvedė terminą eidetinis regėjimas (iki 1909 m.) apie nepaprastai ryškius išorinio pasaulio vaizdinius kai jų jau nėra akiratyje. Juos gali gali sukelti ir haliucinogeninės priemonės.

⁴⁾ Chevlokas Elis (Henry Havelock Ellis, 1859-1939) – anglų gydytojas seksologas, rašytojas, pirmasis anglas paskelbęs apie meskalino poveikį (žr. Mescal: A New Artificial Paradise// Ann. Kept. Smithsonian Inst., 1897; A Note on Mescal Intoxication// The Lancet, 1897).
Didžiausias jo veikalas – 7-tomiai „Lyties psichologijos tyrinėjimai“ (1897-1928). Buvo vedęs, tačiau pats prisipažino, kad vedybos buvo fiktyvios, nes iki 60 m. amžiaus kentė nuo impotencijos. 1896 m. Vokietijoje paskelbė kartu su Dž. Saimondsu parašytą knygą „Seksualinė inversija“, pateikianti visus tuo metu žinomus faktus homoseksualius santykius tarp gyvūnų, primityviose tautoje, Antikos ir Elio laikais. Anglijoje knyga tapo teismų subjektu (tai buvo laikai, kai O. Vaildas kalėjo už homoseksualumą).

⁵⁾ Sailas Mitčelas (Silas Weir Mitchell, 1820-1914) – neurologas ir rašytojas, vienas pirmųjų amerikiečių rašiusių apie meskaliną (žr. Remarks on the Effects of Anhalonium Lewinii, the Mescal Button// Brit. Med. J., 2, 1896). Daugiau žr. >>>>>

⁶⁾ Lisergino rūgštis - grupės iš skalsių šarminės hidrolizės būdu gaunamų alkoloidų sudedamoji dalis. Ją 1954 m. susintetino R. Vudvordas. D-lisergino rūgšties dietilamidas (LSD) yra stiprus psichodelikas, pradžioje naudotas gydant kai kuriuos psichinius negalavimus, tačiau 7-e dešimtm. Daugelyje šalių, jam paplitus „į gatves“, uždraustas.

⁷⁾ Adrenochromas - purpurinės spalvos kristalai, vienas adrenalino oksidacijos produktų, kurio cheminė formulė C₉H₉NO₃. Priklauso dizleptikų grupei. Nors pavadinime ir minimas, ši medžiaga nieko bendra neturi su chromu.
6-7 dešimtm. atlikti bandymai atseit rodė psichodelinį poveikį, o A. Hoferis ir H. Osmondas spėjo, kad jis gali įtakoti šizofreniją ir kitas psichines ligas – ir siūlė šizifreniją gydyti didelėmis vitaminų C ir B3 dozėmis, nes šie mažina adrenochromo kiekį smegenyse. Tačiau tai nebuvo moksliškai patvirtinta ir dabar nemanoma, kad adrenochromas turi kokį nors psichodelinį poveikį.

⁸⁾ „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“ (1836) – pirmasis Č. Dikenso romanas apie keliaujančių po Angliją ir stebinčių „žmogiškąją prigimtį“ klubą. Jame jumoristiškai perteikė esminius 19 a. vidurio Anglijos aspektus ir personažus.

⁹⁾ Somatotipai - 20 a. 5-e dešimtm. amerikiečių psichologo V. Šeldono sukurta kategorizacija žmonių kūno proporcijoms ir ypatybėms (somatos - kūnas). Išskiriami trys kūno sandaros tipai: ektomorfinis, mezomorfinis ir endomorfinis. Ektomorfija - smulkus kūno sudėjimas, grubiai apibūdinamas kaip išsivystęs iš embriono ektodermos. Cerebrotonija temperamentas protiniams aspektams dominuojant socialiniams ir fiziniams pasireiškiantis jausmingumu, introversija ir drovumu. Samotonija - fizinių veiksnių dominavimas socialiniams ir protiniams, agresyvumas, fizinės veiklos, jėgos pomėgis. Endomorfija - apvalainas stambus kūnas su polingiu į nutukimą. Viskerotonija - temperamentas dominuojant socialiniams aspektams pasireiškiant linksmumui, tolerancijai, malonumų ieškojimu ir maisto pomėgiu. Mezomorfija - stiprus, atletiškas ir masyvus kūno sudėjimas kaip rutulio stūmikų ar kūjo metikų.

¹⁰⁾ Džonas Falstafas (Sir John Falstaff) – Šekspyro 4-ių pjesių komiškas veikėjas, storas, geranoriškas, bet bailokas girtuoklis riteris, besigiriantis savo nebūtais žygdarbiais. „Henriche V“ jo mirtis panaši į Sokrato.

¹¹⁾ Džo Liuisas (Joe Louis, 1914-1981) – amerikiečių sunkiasvoris profesionalų boksininkas, pasaulio čempionas, pramintas „Ruduoju bombarduotoju“. Kovojo ringe 1934-1951 m.; 1936, 1938, 1939, 1941 m. pripažintas „metų boksininku“.

¹²⁾ Edvardas Housmanas (Alfred Edward Housman, 1859-1936) - anglų mokslininkas ir poetas, žinomas eilėraščių rinkiniu „Šropšyro vaikinas“ (1896).

¹³⁾ Idiosinkrazija (iš gr. „savitas, ypatingas, neįprastas“) - nespecifinė (paprastai, liguista)kai kuriems žmonėms kylanti žmogaus reakcija į tam tikrus dirgiklius. Nuo alergijos skiriasi tuo ją sukelia nespecifiniai dirgikliai, o taip pat, kad gali kilti nuo pirmo kontakto su dirgikliu (maistu, vaistais, kvapo ir kt.). Ją gali išprovokuoti fiziniai veiksniai (saulė, sušalimas, trauma...). Terminas dar naudojamas lingvistikoje, ekonomikoje (rizika dėl specifinių aplinkybių).

¹⁴⁾ Lungarnas - keliai palei Arno upę miestuose, per kuriuos ji teka (tarp jų Piza ir Florencija).

¹⁵⁾ Beisvoterio kelias (Bayswater Road) – pagrindinis kelias Londono šiaurinėje Haidparto dalyje. Čia atseit gyveno Dž. Galsworthy išgalvota Forsaitų šeima.

¹⁶⁾ Homero šešėliai. Vaiduokliai pasirodo Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ kaip „garai, šnabždantys ir verkantys žemėje“. Jie mažai sąveikauja su gyvųjų pasauliu. „Iliadoje“ (23.63) miegančiam Achilui pasirodo draugo Patroklo šmėkla, priekaištaujantis, kad netinkamai jį palaidojo, todėl tasai negali patekti į mirusiųjų pasaulį. „Odisėjoje“ požemių Hade mirusieji atrodo kaip „šešėliai“.

¹⁷⁾ Belle Portugaise - 1903 m. išvesta laipiojančių rožių veislė.

¹⁸⁾ Sat Čit Ananda (Satchitananda - iš „būtis“, „sąmonė“, „palaima“) - terminas, naudojamas Brahmano beasmenės prigimties arba asmeninės Išvaros arba Bhagavano prigimties apibūdinimui. Švairiose induistų mokyklose naudojamas kaip vienuolio vardas. Vedantoje satčitananda naudojama kaip trijų Brachmano aspektų sinonimas.

¹⁹⁾ Saisecu Suzuki (Daisetsu Teitaro Suzuki, 1870-1966) – japonų filosofas, psichologas, budizmo ir šin religijos tyrinėtojas, vienas dzen budizmo populiarintojų, Nobelio taikos premijos laureatas (1963).

²⁰⁾ Broliai Marksai (Brothers Marx) - žydų kilmės populiarūs JAV komikai, broliai, garsėjantys „absurdo komedijomis“ – su muštynėmis, antausiais, flirtu, „tortų mėtymu“.

²¹⁾ Graučo Marksas (Julius Henry Marx kaip Groucho Marx, 1890-1977) – amerikiečių aktorius komikas, vienas „Brolių Marksų“.

²²⁾ Žoržas Brakas (Georges Braque, 1882-1963) – prancūzų tapytojas, grafikas, dekoratorius, kubizmo ir modernizmo atstovas. 1909-14 m. bendradarbiavo su Pikasu. 1917 m. susidraugavo su Ch. Grisu. 1931 m. Ž. Brakas pirmąkart pradėjo graviruoti ir vaizduoti mitologines scenas. Karo metu ir po karo daugiausiai tapė natiurmortus ir vidaus interjero scenas, o taip pat kūrė litografijas, skulptūras. 5-o dešimtm. pabaigoje kūrė paukščių vaizdus, studijos vaizdus, peizažus, jūrinius peizažus.

²³⁾ Chuanas Grisas (Jose Victoriano (Carmelo Carlos) Gonzalez-Perez, 1887-1927) - ispanų tapytojas kubistas. 1922 m. Ch. Grisas kūrė baleto scenos dekoracijas ir kostiumus S. Diagilevo trupės pasirodymams, tarp 1924 ir 1925 m. paskelbė savo dailės teorijas. Didžąją jo kūrybinio palikimo dalį sudaro „sintetinio kubizmo“ natiurmortai.

Alisa ir musmirės
Kvaišinantys augalai
Trumpa peyoto istorija
Teofilis Gotjė. Hašišas
Pranašiškas Aldous Huxley
Soma, gėrimas iš musmirės?
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Apie čerauninkes ir raganas
Andy Warhol: portretas su datomis
Don Campbell. Mozarto muzikos galia
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Aldous Huxley. Kaip atsivėrė suvokimo durys
Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Kastaneda. Dono Chuano mokymas
SUN RA: muzika iš atviro kosmoso
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Jim Morrison, Amerikos poetas
Poetinė geometrija
Fantastikos puslapis
Tylos kalba
Vartiklis