Keliautojo autostopu gidas po galaktiką  

Apie autorių

Duglas Adamsas (Douglas Noel Adams, 1952-2001) – anglų rašytojas, eseistas, dramaturgas, satyrikas, muzikas. „Keliautojo autostopu gidas“ gimė 1978 m. kaip BBC radijo komedija, - prieš išsivystant į penkių knygų „trilogiją“ (paskutinė – „Daugiausia nekenksminga“, 1992). Taip pat parašė seriją knygų apie Dirką Džentlį, humoristinį etimologijos žodyną „Liff reikšmė“ (1983, su Dž. Loidu; 1990 m. išplėsta versija), BBS dokumentikos serialą „Paskutinis šansas pamatyti“ (1990, su M. Carwardine) spie keliones pas nykstančias gyvūnų rūšis, komediją „Privatus Čingis chano gyvenimas“ (1975, su G. Čelmenu), tris istorijas TV serialui „Daktaras Kas“ ir kt.
Iškėlė kompiuterinio žaidimo „Starship Titanic“ idėją. Buvo aplinkos apsaugos aktyvistas, savo požiūrį į religiją apibūdino „radikalus ateistas“, buvo technologinių naujovių entuziastas. Pomirtinis esė (daugiausia apie technologijas) ir kitos medžiagos rinkinys „Abejonių lašiša“ išėjo 2002 m.

Autoriaus paaiškinimai: Kai kurios nenaudingos pastabos

Pristatymas

Apie kūrinį taip pat skaitykite Ar pametėsit į visatos pakraštį

Vieną gražią dieną virš Žemės pakimba milžiniškų geltonų erdvėlaivių flotilė ir nieko neįtariantiems žemiečiams praneša, kad nuošali jų planeta bus sunaikinta, nes trukdo... tiesti naują hipererdvinį greitkelį. Nuo kosminio ateivių naikinimo spindulių išsigelbsti tik Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Trilijana, Galaktikos prezidento Zafodo Biblbrokso mergina. Lydimi maniakinės depresijos apimto roboto Marvino jie leidžiasi į filosofiškai paradoksalią ir kosmiškai juokingą kelionę po Galaktiką. „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ žaižaruoja beribe fantazija, balansuojančia ties rimtos filosofijos ir gryniausio absurdo riba. Iš humoristinio mokslinės fantastikos radijo šou gimusi knyga sužavėjo milijonus skaitytojų, kurie dievina subtilų anglų humorą, šmaikščius „Monty Python“ kalambūrus ir groteskiškai optimistišką K. Voneguto stilių.

Šio tūkstantmečio pradžioje BBC redakcijos sudarytame geriausių visų laikų ir žanrų 200 knygų sąraše D. Adamso kūrinys užėmė garbingą ketvirtą vietą, aplenkęs tokius mokslinės fantastikos ir antiutopijos šedevrus kaip G. Orwello „1984“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir H. Wellso „Pasaulių karas“. Pagal šį bestselerį, kurio parduota beveik 20 mln. egzempliorių, sukurtas televizijos serialas, kompiuterinis žaidimas, grupės „Radiohead“ daina „Paranoid android“ (1997), G. Jenningso filmas „Galaktikos gidas“ (2005) ir knygos fanų klubus visame pasaulyje vienijanti... rankšluosčių kolekcija.

Įžanga

Toli toli, jokiame žvaigždėlapy nepažymėtame, nemadingame galaktikos užkampyje, vakarinėje spiralinėje atšakoje kybo nereikšminga geltona saulutė. Aplink ją, nutolusi maždaug 92 mln. mylių atstumu, sukasi visiškai nieko neverta melsvai žalia planetėlė, kurios gyvybės forma, kilusi iš beždžionių, tokia stebėtinai primityvi, kad iki šiol tebemano, neva skaitmeniniai laikrodžiai – kažin koks didelis daiktas. Šioje planetoje egzistuoja, tikriau, egzistavo, viena problema, - ir štai kokia: dauguma joje gyvenančių žmonių paprastai jautėsi nelaimingi. Šią problemą bandyta spręsti kuo įvairiausiai, tačiau kone visi sprendimai buvo susiję su žalių popierėlių judėjimu – o tai keista, nes apskritai juk nelaimingais jautėsi ne popierėliai.

Taigi, problema liko neišspręsta, gausybė žmonių buvo bjaurūs, o didžiuma – išvis apgailėtini, net ir tie su skaitmeniniais laikrodžiais.

Daug kas pamažu priėjo prie nuomonės, kad smarkiai apsišovė apskritai išlipę iš medžių. O kai kas sakė, kad net medžiai buvo prasta mintis ir kad išvis nereikėjo lipt lauk iš vandenynų.

O paskui vieną ketvirtadienį, praėjus 2000 metų nuo tos dienos, kai tokį žmogų prikalė prie medžio už tai, kad jis skelbė, esą kaip būtų smagu, jei žmonės dėl įvairovės būtų vieni kitiems geri, kažkokia mergina, vieniša sau sėdinti mažoje Rikmansvorto1) kavinukėje, staiga suvokė, kas gi visa šį laiką buvo negerai, ir jai galiausiai paaiškėjo, kaip pasaulį paversti gera ir laiminga vieta. Jau šįkart ji neapsirikusi, turį suveikti, ir nieko už nieką nebereikėsią kalti prie medžio. Keliautojo autostopu gidas po galaktiką

Deja, nespėjus jai nubėgti prie telefono ir kam nors apie tai pranešti, įvyko baisiai kvaila katastrofa ir merginos sprendimas pražuvo amžiams.

Tačiau ši istorija ne apie ją, Ji – apie tą baisiai kvailą katastrofą ir kai kuriuos jos padarinius.

Taip pat ši istorija apie knygą pavadinimu „Keliautoju autostopu gidas po galaktiką“, - nežemišką, niekad Žemėje neišleistą leidinį, kurio joks Žemės žmogus iki tos siaubingos katastrofos nebuvo nei matęs, nei girdėjęs.

Ir vis dėlto ši knyga absoliučiai nuostabi.

Tiesą sakant, tikriausiai tai buvo pati nuostabiausia knyga, kada nors išleista Mažųjų Grįžulo ratų didžių leidyklų – apie kurias joks Žemės žmogus taip pat niekada nebuvo girdėjęs.

Tai ne tik absoliučiai nuostabi knyga, bet ir labai sėkminga – populiaresnė nei „Dangiškosios namų slaugos vienatomis“, geriau parduodama už „Dar 50 dalykų, kuriuos galima nuveikti esant nesvarumo būklėje“, kontraversiškesnė nei Oolono Kolufido filosofinių pliūpsnių trilogija „Kur Dievas suklydo?“, „Dar šiek tiek Dievo klaidų“ ir „Kas išvis tas Dievo asmuo?“.

Daugumoje labiau atsipalaidavusių išorinio rytinio galaktikos pakraščio „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ jau išstūmė didžiąją „Galaktikos enciklopediją“, kaip visuotinai priimtą žinių bei išminties šaltinį, ir nors „Gide“ esama daugelio spragų bei apokrifinės medžiagos, už senąjį, labiau pėstiesiems skirtą veikalą jis pranašesnis dėl dviejų svarbių priežasčių.

Pirmiausia, „Gidas“ šiek tiek pigesnis. Antra, ant jo viršelio didelėmis aiškiomis raidėmis parašyta „NEPANIKUOK“.

Ogi istorija apie šį baisų, kvailą ketvirtadienį, istorija apie jo neįprastus padarinius, istorija apie tai, kaip tie padariniai neišpainiojamai susipynę su šia knyga, prasideda labai paprastai.

Ji prasideda nuo namo.

[ ... ]

3 skyrius

Šį ypatingą ketvirtadienį, aukštai iškilęs virš planetos paviršiaus, per jonosferą tyliai sklendė kažkoks daiktas. Tiesą sakant, tai buvo keli kažkokie daiktai, keletas tuzinų milžiniškų, griozdiškų plokštės pavidalo kažkokių daiktų, Vogonų erdvėlaivis didžiulių tarsi įstaigų pastatai, tylių lyg paukščiai. Jie sklendė lengvai, šildydamiesi elektromagnetiniuose Saulės spinduliuose, grupuodamiesi, rengdamiesi.

Planeta apačioje kone nepriekaištingai nekreipė į juos dėmesio, o jiems tą akimirką kaip tik to ir reikėjo. Kažkokių milžiniškų geltonų daiktų nepastebėjo Gunhile2), nė nepyptelėjus radarams jie praskriejo virš Kanaveralo iškyšulio, pražiūrėjo juos ir Vrumeros3), ir Džodrel Banko4) observatorijos, o gaila – juk kaip tik tokių daiktų ir buvo dairomasi daugelį metų.

Juos užregistravo tik vienas nedidukas juodas prietaisėlis, vadinamas Sub-Eta Sens-O-Matiku – jis patyliukais mirkčiojo tamsoje pats sau vienas, jaukiai prisiglaudęs odinėje kuprinėje, kurią Fordas Prefektas iš papratimo nešiojosi ant peties. Tiesą sakant, jos turinys buvo įdomus ir būtų išvertęs iš koto bet kurį Žemės fiziką – kaip tik todėl Fordas ir slėpė šį turinį, sugrūdęs ant jo porą pjesių scenarijų užlankstytais kampais – jas dėdavosi repetuojąs. Be Sub-Eta Sens-O-Matiko ir scenarijų, ten ar buvo Elektroninis Nykštys – trumpa stora juoda lazdelė, glotni, matinė, o iš vieno jos galo kyšojo pora plokščių jungiklių ir buvo matyti ciferblatai. Taip pat Fordas nešiojosi prietaisą, kuris priminė didoką elektroninį kalkuliatorių. Šis daiktas turėjo kokį šimtą mažyčių plokščių jungiklių ir maždaug 4 colių dydžio ekraną, kuriame prireikus galėjo pasirodyti bet kuris iš milijonų „puslapių“. Prietaisėlis atrodė beprotiškai sudėtingas – ir tai viena priežasčių, kodėl ant patogaus plastikinio jo dėklo didelėmis lengvai įskaitomomis raidėmis buvo išspausdinta NEPANIKUOK. Dar viena priežastis buvo ta, kad iš tikrųjų šis prietaisas tarnavo kaip nuostabiausioji iš visų knygų, kada nors išleistų Mažųjų Grįžulo ratų didžiųjų leidyklų. O priežastis, dėl kurios ji buvo išleista mikrosubmezoninio elektroninio bloko pavidalu, buvo ta, kad jei ši knyga būtų išspausdinta kaip įprastas leidinys, tarpžvaigždiniam autostopininkui prireiktų keleto neparankiai didelių pastatų jai laikyti.

Po šiais daiktais Fordo Prefekto kuprinėje dar gulėjo keli tušinukai, užrašinė ir didokas vonios rankšluostis iš „Marks&Spencer“ 5).

„Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ apie rankšluosčius sako štai ką:

Rankšluostis, teigiama, - kone pats naudingiausias dalykas, kokį tik gali turėti tarpžvaigždinis autostopininkas. Jis turi didelę praktinę vertę – į jį galima šiltai įsisupti, kai keliaujate per šaltuosius Džaglano Betos mėnulius, galite jį pasitiesti nuostabiuose marmurinio smėlio Santragino paplūdimiuose ir atsigulę alsuoti svaigiaisiais jūros garais, užsikloję juo miegokite po žvaigždėmis, kurios taip raudonai švyti Kakrafuno dykumose, pasidarykite iš jo burę mažam plausteliui, kai plaukiate lėta, apsunkusia Drugio upe, sudrėkinkite ir panaudokite kaip ginklą kautynėse vienas prieš vieną, apsivyniokite galvą, kad apsisaugotumėte nuo nuodingo šuto ar pasislėptumėte nuo Traalo Rajūno Žvėriavabalio žvilgsnio (tai neįtikėtinai kvailas gyvis; jam atrodo, kad jei nematote jo, tai ir jis nemato jūsų, - bukas kaip krūmas, bet baisiai rajus), o patekę į bėdą mojuokite rankšluosčiu, kad perduotumėte nelaimės signalą, na, ir, suprantama, galite juo nusišluostyti, jei jis dar pakankamai švarus.

Tačiau dar svarbiau milžiniška rankšluosčio psichologinė vertė. Kažkodėl, jei kaušas (kaušas – tai ne autostopininkas) pamato, kad autostopininkas nešasi rankšluostį, automatiškai padaro išvadą, jog šis taip pat turi dantų šepetėlį, nosinę, muilą, sausainių pakelį, gertuvę, kompasą, žvaigždėlapį, špagato ritinėlį, purškalą nuo uodų, lietpaltį ir skėtį, skafandrą ir taip toliau, ir panašiai. Maža to, kaušas autostopininkui visada mielai paskolins bet kurį iš minėtųjų ar tuziną kitų daiktų, kuriuos autostopininkas neva netyčia „pametė“. Žvelgiant kaušo akimis, bet kas, gebantis skersai išilgai išmaišyti galaktiką, išsiversti be patogumų, glaustis lindynėse, kautis su baisiais netikėtumais, įveikti sunkumus ir vis dar žinoti, kur yra jo rankšluostis, - tai, be abejonių, žmogus, su kuriuo reikia skaitytis.

Ir čia Autostopininkų slenge radosi štai kad ir tokios frazės: „Ei, stumi tą šoklį Fordą Prefektą? Va čia tai šmirius, kuris tikrai žino, kur jo rankšluostis“ (Stumti – tai žinoti, pažinti, susitikti, lytiškai santykiauti; šoklys – iš tikrųjų žinantis, ko nori, vyrutis; šmirius – iš tikrųjų stebėtinai žinantis, ko nori, vyrutis).

Tyliai pūpsodamas ant rankšluosčio Fordo Prefekto kuprinėje, Sub-Eta Sens-O-Matikas ėmė mirksėti greičiau. Aukštai virš planetos paviršiaus kažkokie didžiuliai geltoni daiktai pradėjo skleistis tarsi vėduoklė. Džodrel Banko observatorijoje kažkas tarė sau, kad metas atsikvėpti ir išgerti puodelį gardžios kavos.

[ ... ]

27 skyrius

Slartibartfasto kabinetas buvo panašus į biblioteką po sprogimo. Peržengęs slenkstį seniokas paniuro.
- Tai nelaimė, - sumurmėjo jis, - susprogo diodas pagalbiniame kompiuteryje. Kai pabandėme atgaivinti mūsų valytojus, aptikome, kad jie negyvi jau beveik 100 tūkstančius metų. Norėčiau žinoti, kam teks surinkti lavonus. Tau geriau prisėsti kur nors ten. Tuoj tave prijungsiu.

Jis parodė Artūrui krėslą. Jis atrodė taip, tarsi būtų pagamintas iš stegozauro stuburo.
- Jis pagamintas iš stegozauro stuburo, - paaiškino seniokas, žvalgydamasis po pasklindančias popieriaus šūsnis ir iš po jų ištraukdamas nutrūkusių laidų galus ir pasakė, Artūrui paduodamas keletą įvairiaspalvių laidų: - Še, laikyk!

Tuo momentu, kai Artūras juos paėmė, per jį perskrido paukštis. Jis kabojo ore, visiškai nematomas, net pats sau. Po juo buvo graži medžiais apsodinta aikštė, o aplink, kiek užmato akys, stūksojo balti erdvūs pastatai, lengvi, tačiau kiek apšiurę – su įtrūkimais ir dėmėmis nuo darganų. Beje, šiandien buvo giedra, švietė saulė, lengvas vėjas šoko medžių lapijoje, o keistas įspūdis, kad iš visų tų pastatų sklido lygus tylus gausmas, susidarė, matyt, dėl to, kad aikštę ir visas aplinkines gatves buvo užpildę džiugiai įsiaudrinusios minios. Kažkur grojo orkestras, ryškios vėliavos plevėsavo vėjyje, ir oras buvo užpildytas šventiška nuotaika.

Artūras jautėsi vienišas – ore virš visų, vien bekūnis vardas, tačiau anksčiau, nei jis spėjo pagalvoti apie tai, virš aikštės nuaidėjo balsas, paprašęs visų dėmesio.

Šventiškai papuoštoje tribūnoje prieš pastatą, neabejotinai svarbiausią iš visų, pasirodė žmogus ir kreipėsi į minią. Jo balsas buvo aiškiai girdimas visuose aikštės kampeliuose.
- Ei jūs, laukiantys Giliaminčio papėdėje! – sušuko jis. – Gerbiami Vrumfundelio ir Madžiktizo, Didžiausių ir Įdomiausių orakulų per visą Visatos istoriją, palikuonys... Laukimo laikas baigėsi!

Minia pratrūko laukiniais šūksniais. Į orą pakilo vėliavos, plakatai ir rankinių sirenų garsai. Siauresnės gatvės atrodė kaip ant nugaros apvirtusios tūkstantkojės, mėšlungiškai mosuojančios galūnėmis ore.
- Septynis su puse milijonus metų mes laukėme šios Didžiojo Nušvitimo dienos! - tęsė šaunus oratorius. – Atsakymo dienos!

Minia džiūgavo ekstazėje.
- Niekada daugiau negalvosime prabusdami ryte: „Kas aš? Koks mano gyvenimo tikslas? Ar tikrai turi reikšmę mąstant Visatos mąstais, jei nesikelsiu ir neisiu į darbą?“ Nes šiandien mes, pagaliau, pagaliau išgirsim ir visiems laikams žinosim tikslų ir aiškų atsakymą į visus Gyvenimo, Visatos ir Visa ko klausimus.

Vėl nuaidėjo šūksnių sprogimas, o Artūras pajuto, kaip sklendžia žemyn oru link vieno iš didingų langų pirmame pastato priešais tribūną aukšte. Akimirką, kol jis lėkė pro langą, jį apėmė panika, tačiau iškart dingo; ir jis suprato, kad perėjo tiesiai per stiklą net nepajutęs to. Niekas kambaryje neatkreipė dėmesio į jo keistą atvykimą. Tame nebuvo nieko nuostabaus, nes jo ten jau nebuvo. Jis pradėjo suprasti, kad visa, kas vyksta – tik 128-ių takelių įrašo atgaminimas tiesiai po žiūrovo skrybėle prieš jo akis ir ausis.

Kambarys atrodė beveik taip pat, kaip jį apibūdino Slartibartfastas. 7,5 mln. metų jį kuo kruopščiausiai tvarkė kartą per šimtą ar panašiai metų. Ultraraudonmedžio stalo kraštai kiek nusitrynė, kilimas, matyt, šiek tiek išbluko, tačiau didysis monitorius buvo iškilęs spindinčios sienos aureolėje ant oda aptrauktos kojelės ir spindėjo taip, tarsi būtų pagamintas tik vakar.

Du griežtu stiliumi apsirengę operatoriai sėdėjo priešais pultą ir laukė. Vienas jų tarė:
- Atsakymo laikas beveik atėjo.

Artūras nustebo pamatęs, kaip netikėtai tiesiai ore greta prakalbusio pasirodė užrašas. Kelis kartus šmėkštelėjo žodis „Lūnkveilas“ ir dingo. Nespėjus Artūrui į jį įsižiūrėti, prakalbo kitas žmogus, ir virš jo galvos pasirodė žodis „Kvuudtas“.
- Prieš 75 tūkstančius kartų mūsų protėviai į kompiuterį įdėjo šią programą, - pradėjo jis, - ir po viso šio laiko mes būsime pirmieji, išgirsiantys kompiuterio balsą.
- Ar tau nebaisu, Kvuudtai, - paklausė pirmasis, ir Artūras staiga suprato, kad užrašai buvo jų vardai.
- Mes išgirsim, - tęsė Kvuudtas, - atsakymą į Svarbiausią Gyvenimo, ...
- Visatos! – pasigavo Lūnkveilas.
- Ir Visa ko klausimą, - užbaigė jiedu choru.

Lūnkveilas gestu nutraukė pokalbį:
- Šššš.... Man atrodo, kad Giliamintis pasirengęs kažką pasakyti!

Akimirką tvyrojo tyla, kupina įtempto laukimo. Lemputės pulte atgijo, sumirksėjo, tarsi pasitikrindamos save, ir, pagaliau, sustingo. Iš garsiakalbio pasklido žemas tylus gausmas:
- Labas rytas, - pagaliau ištarė Giliamintis.
- Eeee, labas rytas, Gilaminti, - nervingai atsiliepė Lūnkveilas, - ar gali mums pasakyti, ... eee.. tai yra ...
- Atsakymą jums? – valdingai jį nutraukė Giliamintis. – Taip, galiu.

Abu operatorius purtė nervinis drebulys. Tūkstantmečiai laukimo nepraėjo veltui.
- Jis iš tikro yra? – iškvėpė Kvuudtas.
- Jis iš tikro yra, - patvirtino Giliamintis.
- Svarbiausias atsakymas? Į Svarbiausią Gyvenimo, Visatos ir Visa ko klausimą?
- Taip.

Abejus apmokė ir specialiai ruošė šiai akimirkai, visas jų gyvenimas buvo pasiruošimu jai, jie dar gimstant buvo pasirinkti, kad taptų Atsakymo liudininkais, ir vis tik jie negalėjo susilaikyti nuo džiaugsmingų šūkčiojimų. Jie plekšnojo vienas kitam per petį ir džiūgavo tarsi vaikai:
- Ir tu pasirengęs jį pateikti mums? – nusiraminęs paklausė Lūnkveilas.
- Pasirengęs.
- Dabar?
- Dabar.

Abu operatoriai aplaižė išdžiūvusias lūpas.
- Nors aš nemanau, - pridūrė kompiuteris, - kad jis jums patiks.
- Nesvarbu! – pareiškė Kvuudtas. – Mes privalo žinoti jį! Iškart dabar!
- Dabar? – perklausė Giliamintis.
- Taip! Dabar!
- Puiku, - pasakė kompiuteris ir vėl nutilo. Kvuudtas ir Lūnkveilas virpėjo. Įtampa darėsi nepakeliama. – Aš rimtai, atsakymas jums nepatiks.
- Sakyk!
- Puiku, - sutiko kompiuteris. – Atsakymas į Svarbiausią ...
- Na!!!
- Gyvenimo, Visatos ir Visa ko klausimą... – tęsė kompiuteris.
- Na!
- Yra… - ištarė Giliamintis ir padarė daugiareikšmę pauzę.
- Na...!!!!!
- Keturiasdešimt du, - užbaigė Giliamintis su nepakartojama ramybe ir didžiadvasiškumu.

28 skyrius

Prieš kam nors prabylant, praėjo daug, labai daug laiko. Akies kampeliu Kvuudtas matė įtampą aikštėje laukiančių veiduose.
- Mus suplėšys į skutelius, juk taip? – sušnabždėjo jis.
- Toks dar darbelis, - užjaučiančiai tarstelėjo Giliamintis.
- Keturiasdešimt du! – suspiegė Lūnkveilas. – Ir tai viskas, kuo gali atsiskaityti už 7,5 mln. metus?!
- Aš viską kruopščiai patikrinau, - atsakiau kompiuteris, – ir visai atsakingai pareiškiu, kad tai ir yra Atsakymas. Man atrodo, kad būčiau su jumis visiškai sąžiningu, visa tai dėl to, kad jūs patys nežinojote, apie ką Klausimas.
- Bet juk tai Didysis klausimas! Svarbiausias Gyvenimo, Visatos ir Visa ko klausimas! – vos ne kaukė Lūnkveilas.
- Taip, - ištarė Giliamintis kenčiančiojo, iš krikščioniškos meilės žmonėms apšviečiančio visišką kvailį, balsu. – Ir koks tas klausimas?

Lėta tyla prislėgė ir sukaustė Lūnkveilą ir Kvuudtą. Jie sužiuro į kompiuterį, o tada lėtai pervedė žvilgsnį vienas į kitą:
- Na, žinai... tai Visa... na ... ir Visa ko... – neužtikrintai pradėjo Kvuudtas.
- Būtent! – pareiškė Giliamintis. – Taigi, kai tik sugebėsite užduoti Klausimą, suprasite, ką reiškia Atsakymas.
- Košmaras, - sumurmėjo Kvuudtas, į šalį nustumdamas bloknotą ir nusišluostydamas nevalingą ašarėlę.
- Bet palauk, - sukruto Lūnkveilas, - o negalėtum būti toks malonus ir pasakyti mums klausimą? - Svarbiausią klausimą?
- Taip.
- Gyvenimo, Visatos ir Viso to?
- Taip.

Giliamintis pamąstė minutėlę:
- Kietai, - ištarė jis.
- Tačiau tu gali tai padaryti?! – prisikabino Lūnkveilas.

Giliamintis pamąstė dar vieną ilgą minutę. O tada galiausiai tarė:
- Ne, - pareiškė tvirtai.

Abu sudribo krėsluose.
- Tačiau aš jums pasakysiu, kas gali, - nuramino Giliamintis. Abu su viltimi sužiuro aukštyn.
- Kas?
- Sakyk!

Artūras staiga pajuto, kaip jo nesančia oda nubėgo skruzdėlytės – jis lėtai, tačiau nenumaldomai plaukė į priekį, prie monitoriaus. Jis suprato, kad tokiu būdu operatorius didina įtampą.

- Ne apie ką kitą aš kalbu, kaip apie tą, kuris ateis po manęs, - paskelbė Giliamintis ir jo balsas vėl įgavo atpažįstamas pranašiškas natas. – Apie kompiuterį, kurio net apytikrių charakteristikų man neduota žinoti; ir vis tik aš jį jums sukursiu. Apie kompiuterį, gebantį išskaičiuoti Svarbiausią klausimą, tokio begalinio sudėtingumo kompiuterį, kad pati organinė gyvybė taps vienu jo komponentų. Jūs patys įgausite kitokią išvaizdą, įeisite į jį ir valdysite jo programą – 10 mln. metų! Taip! Aš sukursiu jį jums. Ir net duosiu jam pavadinimą. Ir vadins jį … Žeme!

Kvuudtui atvipo žandikaulis:
- Koks nuobodus pavadinimas, - ištarė jis ir jo kūnu staiga nubėgo juodi įbrėžimai. Lūnkveilas irgi netikėtai pasidengė juodomis dėmėmis. Monitorius pakrypo ir įtrūko, sienos sujudo ir griuvo, o kambarys šastelėjo aukštyn, link lubų... Slartibartfastas stovėjo priešais Artūrą rankoje laikydamas laidus.

- Pabaiga kiek sugadinta, - paaiškino jis.

33 skyrius

Artūras Dentas sėdėjo maždaug už kilometro nuo laukymės ir buvo perdaug užsiėmęs, kad išgirstų, kad Fordas Prefektas grįžo iš susirinkimo. Jis buvo užsiėmęs labai keistu reikalu, o būtent: jis ant didelio plokščio akmens nubraižė kvadratą ir jį sudalino į 169 langelius, 13x13. Tada jis pririnko krūvą mažų akmenėlių ir ant kiekvieno išbraižė po raidę. Aplink didelį akmenį sėdėjo grupelė čiabuvių, kuriuos Artūras Dentas bandė supažindinti su patrauklia idėja, slypinčia tuose akmenėliuose.

Toli pasistūmėti jam nepavyko. Čiabuviai bandė akmenėlių skonį, bandė juos užkasti žemėje ar tiesiog sviesti į ežerą. Galiausiai Artūrui pavyko įtikinti vieną iš jų, kad akmenėlius reikia dėlioti ant didžiojo akmens, ir tai jau buvo dideliu pasiekimu lyginant su vakarykščiu užsiėmimu. Atrodė, kad šių sutvėrimų spartų dvasios nuopuolį palydi toks pat spartus jų mąstymo sugebėjimų sumažėjimas.

Bandydamas jiems paaiškinti, ko iš jų norima, Artūras kelis akmenėlius padėjo pats ir dabar bandė įtikinti juos pridėti naujų akmenėlių. Nieko nepavyko. Fordas prisėdo po medžiu ir tylomis stebėjo.

- Na ne, - aiškino Artūras čiabuviui, kuris ką tik sumaišė visus akmenėlius ant lentos mirtino nuobodulio priepuolyje. – „F“ vertė yra 10 taškų ir ji yra geltoname langelyje, o tai reiškia, kad jos 10 taškų dauginasi iš 3, o tai reiškia … na, aš tau paaiškinau taisykles… ne, padėk, prašau šį akmenėlį ... na, gerai, pradėkime iš pradžių. Ir pasistenk susikaupti.

Fordas atsirėmė ant rankos:
- Ką tu darai, Artūrai, - tyliai paklausė.

Artūras išsigandęs pašoko. Jis staiga suprato, kad iš šalies jo užsiėmimas atrodo kiek kvailokai. Nors vaikystėje tas žaidimas jam visada atrodė burtais. Tiesa, tada viskas buvo kitaip. O tiksliau, bus kitaip.

- Bandau išmokyti urvinius žaisti „Eruditą“, - paaiškino jis.
- Jie ne urviniai, - ištarė Fordas.
- Jie panašūs į urvinius.

Fordas nepradėjo ginčytis:
- Tegu.
- Uždavinys ne pagal jų jėgas, - pavargęs pasiskundė Artūras. – Vienintelis žodis, kurį jei žino, tai urrgh, be to jie jame nežino ne vienos raidės. - Jis atsiduso ir vėl atsisėdo.
- Ir kas, pagal tave, turi iš to gautis? – paklausė Fordas.
- Turime priversti juos vystytis! Lavinti protą! – pratrūko Artūras. Jis tikėjosi, kad pavargęs atodūsis ir pykčio protrūkis persvers pojūtį to, kad jis užsiėmė visiškais niekais. Jo viltys nepasiteisino. [ ... ]

[ ... ] Jiedu liūdni žvelgė į niūrų čiabuvį, kuris be tikslo perdėliojo akmenėlius. [ … ] Nelaiminga būtybė gailiai sumykė ir pastukseno į akmenį. [ ... ] - Ughh ughh urrghh, - sumurmėjo čiabuvis ir vėl pastukseno į akmenį. [ ... ] - Ir ko jis beldžia į tą akmenį? – paklausė Artūras.
- Gal jis nori, kad su juo pažaistum „Eruditą“? – spėjo Fordas. - Žiūrėk, jis rodo į raides. [ ... ]

Čiabuvis vėl pastukseno į akmenį. Jie pažvelgė jam per petį. Jų akys iššoko iš orbitų. Tarp kvadrate išmėtytų akmenėlių 16-ka buvo tvarkingai išdėstyti į eilutę. Jie sudarė du žodžius. Štai tie žodžiai: KETURIASDEŠIMT DU.

- Grrrrugh guh guh, - paaiškino čiabuvis. Jis piktai nubraukė raides nuo akmens, atsistojo ir prisijungė prie savo gentainio, buvusio netoliese.

Fordas ir Artūras spoksojo į jį, Tada sužiuro vienas į kitą.
- Ten tikrai buvo užrašyta tai, kas man pasirodė? – klausinėjo jie vienas kito.
- Taip, - atsakinėjo jie vienas kitam.
- Keturiasdešimt du, - pasakė Artūras.
- Keturiasdešimt du, - pasakė Fordas.

[ ... ]

- Tu žinai, ką tai reiškia, - pasiteiravo Fordas.
- Ne visai.
- „Keturiasdešimt du“ – tai skaičius, kurį Giliamintis pateikė kaip Svarbiausią atsakymą.
- Na taip.
- O Žemė – kompiuteris, kurį sukūrė Giliamintis, kad išskaičiuotų Klausimą Svarbiausiam atsakymui.
- Atrodo, kad taip.
- O organinė gyvybė – jo matricos dalis.
- Jei taip laikai...

[ … ]

Jo smegenys pamažu persijungė į antrą greitį:
- Fordai, - staiga ištarė jis. – Klausyk, jei Klausimas užrašytas mano biosrovėse, tačiau negaliu jo atgaminti sąmoningai, vadinasi, jis kažkur pasąmonėje?
- Tikriausiai taip.
- Tada yra būdas ištraukti jį iš ten.
- Nejaugi?
- Taip. Reikia panaudoti atsitiktinumo elementą, kuris veiks mano pasąmonę.
- Kokiu būdu?
- Na, pavyzdžiui, išdėlioti akmenėlius „Eruditui“ nežiūrint, pvz., išsirinkti juos užrištomis akimis.

Fordas pašoko ant kojų:
- Nuostabu! – tarė jis. Jis iš kuprinės ištraukė rankšluostį ir, užrišęs jame kelis mazgus, pavertė visai pakenčiamu maišu.
- Visiški kliedesiai, - pasakė jis, - absoliutūs niekai. Tačiau mes pabandysime, nors tai visiška nesąmonė. Na, greičiau!

Saulė paslaugiai pasislėpė už debesėlio. Ant žemės nukrito keli lietaus lašeliai. Jie surinko visas likusias raides ir sumetė į maišą. Maišą sukratė.

- Puiku, - pasakė Fordas. – Dabar užsimerk. Trauk, na greičiau greičiau greičiau!

Artūras užsimerkė, įkišo ranką į maišą su akmenėliais, dar kartą juos sumaišė dėl visa ko, ir ištraukė saują akmenėlių. Juos padavė Fordui. Fordas juos išdėliojo ant akmens ta tvarka, kokia juos gavo.

[ ... ]

- [ … ] Kas gausis sudauginus šešis ir “D”, “E”, “V”, “Y”, “N”, “I”, “S”... šešis ir devynis?...
Jis sustojo:
- Duok toliau!
- Viskas, - pasakė Artūras. – Maiše daugiau nėra.

Jis nusiminęs sužiuro į Fordą. Jis dar pasirausė rankšluostyje, tačiau ten daugiau nebuvo jokios raidės:
- Tai nori pasakyta, kad tai jis ir yra?
- Tikriausiai.
- Šešiskart devyni. Keturiasdešimt du.
- Būtent. Ir tai viskas.

Paaiškinimai:

Autoriaus paaiškinimai: Kai kurios nenaudingos pastabos

1) Rikmansvortas (Rickmansworth) – mažas miestelis Anglijos Hertfordširo grafystės pietvakariuose, apie 20 km į šiaurės vakarus nuo Londono centro. Pasiekiamas Londono metro. Pavadintas saksonišku žemvaldžio Ryckmer vardu. Apie 24 tūkst. gyv.

2) Gunhilo komunikacinis centras (Goonhilly Satellite Earth Station) - nuo 1962 m. naudojamas stambus radijo komunikacijų centras Anglijoje, Kornvalyje. Jame naudojama per 25 palydovinės antenos iš 60-ies įrengtų. Buvo svarbus transliuojant renginius (M. Ali kovas, Olimpines žaidynes, „Apollo-11” nusileidimą ir kt.). 2011 m. nuspręsta atnaujinti centrą pritaikant ryšių su kosminiais aparatais palaikymui.

3) Vumeros kompleksas (RAAF Woomera Range Complex) – karinis ir civilinis kosminių tyrimų ir karinių bandymų centras Pietų Australijoje, 450 km į šiaurės vakarus nuo Adelaidės. „Vumera“ aborigenų dharugų kalba reiškia medinį ieties mėtymo įrenginį.
7-o dešimtm. pradžioje dalyvavo „Mercury“ ir Gemini“ programose. Taip pat naudojamas raketų paleidimams. 2011 m. pareikšta, kad dalis komplekso teritorijos turi būti prieinama kalnakasybai.

4) Džodrel Banko observatorija (Jodrell Bank Observatory; 1966-99 m. Nuffield Radio Astronomy Laboratories) – 1945 m. įsteigta britų observatorija su daugeliu radijo teleskopų (vakarų Anglijoje, Česyro grafystėje). Buvo svarbi tiriant meteorus, kvazarus,  pulsarus, mazerius ir gravitacines linzes, o taip pat stebint zondus kosminės eros pradžioje. 2008 m. STFC ketino sumažinti finansavimą, gręsiantį observatorijos uždarymui.

5) Marks&Spencer - 1884 m. įkurtas britų tarptautinis mažmeninės prekybos tinklas, kurio pagrindinė būstinė yra Vestminsteryje. Jis specializuojasi aprangos, namų apyvokos daiktų ir prabangių maisto produktų pardavime. 2008 m. pradėjo pardavinėti „brendinius“ maisto produktus, tokius kaip „Kellogg“ dribsnius.

Skaitiniai
Teofilis Gotjė. Hašišas
V. Šojinka. Interpretatoriai
S. Lemas. Trumpas sujungimas
Ar pametėsit į visatos pakraštį
Jim Morrison - Amerikos poetas
Ženklo savarankiškumo doktrina
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
Andy Warhol: portretas su datomis
D. Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
A. Huxley. Kaip atsivėrė suvokimo durys
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
M. Velbekas. Elementariosios dalelės
Kastaneda. Dono Chuano mokymas
SUN RA: muzika iš atviro kosmoso
E. Keretas. Pakeltas saugiklis
Džeko Keruako “Kelyje”
Poetinė geometrija
Borchesas. Alefas
Fantastikos skiltis
Vartiklis