Darius Jurevičius

Naujos eilės Dar gyvi Turėjau didelį kalną Jis mano kambary Daro pratimus Aš Baltijos jūrą Mano puodelyje Kvepia arbata Aš meilę Patranka Gedimino pily Ir nuotrauką seną Visi dar gyvi Banga ir smėlis Smėlis atėmė - Ranka grąžins Jūros ranka Skęstanti pavyde Grąžins pasaką Švelnią krūtį Kaip vaiką Namo Šauks Tuoktis TraukinysRatas Šlapias PaltasLietpaltisSkėtis Kiauras LabaigerasRėtis beveik kaip MuzikaLangas ir Sūris Susigūžęs Ežys - Sudraskė žemę O išvagojo Valstietis Pramiegojęs saulę Nukrito Pavasaris ir Išlindo pro eketę Žvejys Prapliupo juoktis Stop Pamatė mergaitę Tuoktis tik Tuoktis Apie mūzą Mūza ten kur Vakaras lyg migla Sėda į sielos taksi Ten kur puokštė natiurmorte pražysta Smūgiu į kaktą Ten kur susipeša moterys Nebūtinai kontrolierės Su atraitotomis rankovėmis Ir ne prie jūros Raudonos jų krūtys oro balionais iškyla Prie mūzos skrenda lyg paukščiai Ir suka lizdus Prie mūzos raitosi gėlės ir sklendžia Voratinkliai

Sesės ir reguliuotoja Supynusios kasą didelę kaip Nidos kopą sesės čiuožia žemyn kūlversčiais su pilnom burnom smėlio ir juokiasi iš kišenių byra sėklos ir iš karto pradeda želti žolės kaip varputys O viena ant kalno stovi ir eismą reguliuoja Šiaurys vėjas rėkia Dar nestiprus Lietaus neprognozuoju pragiedruliai ką kaimas toks iš Baltušio knygos patikslina Penkiabriaunė kaip moteris Nukrenta žvaigždė tau į delną žvaigždė (kam?) susilieti su tavo sapnais ir ne taip svarbu ar penkiabriaunė ar moteris kino aktorė kampus suskaičiuosi ryte kai tavo kūnas sups prisidengusias lelijas nuo įžūlių akis išsiurbiančių lyg taurų gėrimą vilkų O dabar susuk į spindulių kamuolį ir numezk kepurę su snapu kaip toj dainoj apie žuvelį ir dar gražesnę skaistesnio veido ir žvilgsnio kad visas pasaulis paraustų Mūsų dainos Mūsų dainos lekia per žemę persiduoda iš kišenės į kišenę dar per burnos kvapą per lūpas perskeltas lūpas per kraują musų dainos kas jas dainuoja jaučiasi suaugę susižiedavę su kalnais medžiais ir žolėm Ir atsigulti į jas taip smagu ir dainuoti Jie visi jie sėdi suspaudę kojas neaišku kodėl visi jie žvelgia į tolį moja tik protingos akys išduoda kvailybę matj rodina rodnaja slepiasi šypsnys iš rusų paveldėtas atvirumas puola į glėbį paskui duoda į snukį gėlele saulele motinėle rauda gražų daiktą sugadina kaip raudoni kazokai kaip kūdikiai kaip šunims ausis nurovę pirdaliai Įkvėpimas didelė dėžė pilna rutuliukų ir žinojimas neišvengiamai pasklis aplink kai nieko nėra kai gaubia tamsa kiekvienas įkvėpimas sukels vibraciją jau galima pradėti vienas įkvėpimas du du rutuliai lekia žeidžia kitus trys keturi penki ir griūna miestai namai nuo kvėpavimo dažnio tu nieko nesupranti ir bandai pasislėpti kampe ir tūkstantąjį kartą verki Pūkis pūkelis pakilo ir skrido vaidino baleto šokėją sukdamasi ant pirštų galų be žemės traukos tik nuo saulės ir vėjo lietaus ir sausros nuo laimės apsvaigusi niūniavo dainelę lia lia lia lia plaukdama vis tolyn gražėjo ir lūpos jos kojos laikysena nendrės pūkelio neliko liko tik svoris ir vėjas vien jai vien jai vien jai vienjaivienjai vien jai

---

Sofija Maidanskaja. Eilės
Prisiminimai iš brandžios vaikystės
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Juozas Tysliava. Verkiau, kaip vaikas
Veronika Tutenko. Neo dekvatumas
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Skaitinių, poezijos ir fantastikos puslapis
Vartiklis