Aldous Huxley. Kaip atsivėrė suvokimo durys. Vartiklis

Kaip atsivėrė suvokimo durys

1953 m. gegužės 5 d. vakare trijų juostų gatvės ties Saulėlydžio bulvaru „suvirpėjo ties antgamtiškumo riba“, o namai šalia Holivudo esančiose kalvose „spindėjo tarsi Naujosios Jeruzalės dalis“. Aldous Huxley prieš 8 val. nurijo 0,4 g meskalino, kurio jam parūpino psichiatras H. Osmond'as^*).

Atsitiko, ko jis nesitikėjo. Meskalino poveikis buvo aprašomas kaip nepaliaujamos daugiaspalvės vizijos: geometrinių formų, animuotos architektūros, kraštovaizdžių su didvyriais. Tačiau A. Huxley, kurio regėjimas buvo prastas, poveikis buvo kitoks – pakito jį supanti tikrovė. Vaza su gėlėmis ėmė švytėti ir kvėpuoti. Knygos skleidė „gyvąją šviesą“. Bambuko kėdė žadėjo įžvalgą į visų daiktų prigimtį. Ir keisčiausia, kelnių laikiklis slėpė „grynosios būties paslaptį“.

Osmond'as, neseniai pradėjęs tirti haliucinogenų naudojimą šizofrenijos gydymui, ryte nervingai stebėjo, kaip tirpsta sidabriškai balti milteliai. Bijodamas, kad pagarsės kaip žmogus, „padaręs Huxley bepročiu“, jis norėjo per pusę sumažinti dozę, bet vėliau persigalvojo. 11 val. davęs meskaliną Huxley, jis stebėjo jo reakciją į muziką, iliustracijas ir daiktus aplink. Gana greitai jis nusiramino.

Peyotas, mažas panašus į pastarnoką kaktusas be spyglių, auga į pietus nuo Rio Grande, skiriančio pietų Teksasą nuo šiaurinės Meksikos. Jo "dieviškąsias savybes", kuria žinojo actekai, 1560 m. pirmąkart paminėjo frankų misionierius Bernardino de Sahagun'as: "Jo valgęs ar gėręs regi vizijas – bauginančias ar linksminančias… Jis stimuliuoja ir pakelia kovinę dvasią ir nuveja baimę, alkį ir troškulį… Leidžia spėti ateitį ir pranašauti, pavyzdžiui, koks bus oras ar kas buvo vagis". Katalikų bažnyčios pasmerktas kaip burtų priemonė, jis niekada nebuvo įteisintas.

Vakarų mokslas susidomėjo peyotu po 1880 m. (tuo metu ir jaunasis Froidas "atrado" kitą Naujojo pasaulio "magišką medžiagą", kokainą). Amerikos etnologijos biuro agentas James Mooney komančių ir Kiowa rezervatuose stebėjo naujai užgimusius Vaiduoklių šokių ritualus. Peyoto pavyzdžiai buvo nusiųsti chemikams. 1888 m. Berlyno toksikologas Louis Lewin'o paskelbė iš jų išskyręs anhalonino alkaloidą, o jo tėvynainis išgrynino 4 alkaloidus. Išbandęs su savimi, nustatė, kad stipriausias yra meskalinas (pradžioje įvardintas "mezcalin").

Don Bachardy piešinys, 1962

Tolimesnis jo tyrimas vyko dviem skirtingais etapais. Pirmiausia su juo eksperimentavo tokie garsūs gydytojai kaip Weir Mitchell'as. Jo įkvėptas anglų psichologas Havelock Ellis išbandė meskaliną 1897 m., kuriam „vizijų orgija“ atsivėrė ne tik kaip neužmirštama įžvalga, bet ir neįvertinama mokomoji įtaka". 1919 m. meskaliną susintetinus, tyrimai dar suintesyvėjo ir atskleidė bendrus vizijų elementus: papuošalus, voratinklius, krumpliaračius, gėles, snaiges ir pan., kuriuos kūrė regėjimo požievinė smegenų sritis.

Prasidėjo antras etapas, kai meskalinas buvo nagrinėjamas kaip „modeliuojamos psichozės“ (beprotystės imitavimo, kurio istorija siekia 1840 m., kai prancūzų psichiatras J.Moreau tam tikslui tyrė hašišą) priemonė. 3-io dešimtm. Pabaigoje Heiderbergo psichiatrinėje meskalino tyrimams vadovavo Kurt Beringer'is.

1932 m. kurdamas „Puikųjį naująjį pasaulį“, A. Huxley pirmąkart sužinojo apie meskaliną. Intelektualų potraukį narkotikams pradėtas minėti Europos medicininėje spaudoje. Bet vėliau beveik 20-čiai metų meskalinas buvo beveik užmirštas. 1953 m., prisiminęs, kas apie jį skaitė Louis Lewin „Phantastica“, Huxley spėjo, kad preparatas gali būti kelias į kitus pasaulius, aprašytus William Law, Jacob Boehme ir kitų filosofų.

„Suvokimo duris“ A. Huxley parašė per du mėnesius. Juodraštis buvo duotas žmonai Maria, kuri stebėjo jo eksperimentus. Jos pasiūlymu Aldous mėlyni džinsai buvo pakeisti solidesnėmis pilkos flanelės kelnėmis. Kartu Huxley meskalino sulfatą pakeitė patrauklesne „piliule“. Išleista 1954 m. vasarį, "nedidelės apimties knyga" (tik 20 tūkst. žodžių) iškart tapo bestseleriu. Bet Thomas Mann'o laiške, adresuotam Idai Herz, ją pavadino „neatsakinga knyga“. Tuo tarpu, Huxley tęsė bandymus. 1955 m. jis du kartus išbandė meskaliną – kartu su pacifistu G. Heard'u ir Al Hubbard'u, kurie jo dėmesį atkreipė į socialinius meskalino aspektus. Vizijų pasaulį jis aprašo esė "Dangus ir pragaras" (1956), kurios pagrindinis motyvas, kad psichologijos paribio zonos yra šiuolaikinio mokslo sritis. Likusius 7 m. Huxley toliau bandė psichodelinius preparatus, jų sąrašą papildęs LSD ir psilocybinu. Nuo kitų, jo patyrimų pateikimas skyrėsi apmąstymu ir interpretacijomis.

^*) Chamfris Osmondas (Humphry Fortescue Osmond, 1917-2004) – anglų psichiatras, išgarsėjęs psichodelinių (jis ir įvedė šį terminą) priemonių tyrinėjimu. Taip pat nagrinėjo socialinės aplinkos psichologinius aspektus, atskiru ateju, kaip jie veikia gerbūvį ar reabilitaciją psichiatrinos institucijose.
Psichodeliniais preparatais susidomėjo po karo dirbdamas Londono Šv. Jurgio psichiatrinėj ligonije, kai išgirdo, kad Bazelyje A. Hofmanas sukūrė LSD. Jis domėjosi ir Amerikos indėnų apeigose, kuriose naudojamas pejotas (daugiau žr. >>>>>). Su kolega Smičiu nustatė, kad meskalinas veikia panašiai kaip šizofrenija, o jo molekulinė struktūra primena adrenaliną ir noradrenalino neuromedoatorių. Tai leido padaryti išvadą, kad šizofreniją sukeliacheminis disbalansas smegenyse.

1956 m. pabaigoje JAV laikraštyje pasirodė straipsnis, kad pietų Meksikoje indėnai religinių apeigų metu indėnai valgo haliucinacijas sukeliančius grybus. Actekų kalba nahuatlių gentyje tuos grybus vadino "teonanactl", kas verčiama kaip šventas grybas. Tuo metu be meskalino turinčio kaktuso dar nebuvo žinoma jokių kitų natūralių haliucinogenų.

Tų grybų tyrimo istorija yra pateikta V.P. ir R.G. Wasson. Mushrooms, Russia and History, 1957. Pirmieji raštiški paliudijimai apie juos randami 16 a. ispanų kronikininkų ir gamtininkų užrašuose. Tarp jų vertingiausias yra pranciškonų tėvo Bernardino de Sahagun'o, paminėjusio šv.grybus keliose „Historia General de tas Cosas de Nueva Espana“ (apie 1529-1590) vietose: