|
Jaroslavas Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
Apie autorių
Jaroslavas Verovas - bendras rašytojų Glebo Gusakovo ir Aleksandro Christovo iš Donecko
pseudonimas. Pasirašomi mokslinės ir jumoristinės fantastikos, filosofinės mistikos, psichologinės prozos.
Geras mistikos ir fantastinės satyros derinys romanas Ponas Čičikovas (2005).
Suskambo telefonas. Aiškiai tarpmiestinis. Tą vėlyvą pavakario metą, o ir tarpmiestiniu, galėjo skambinti tik mielas draugelis Gliebuška.
- Alio, - pakėliau ragelį. Garsai ragelyje buvo keisti. Lyg banginių dainavimai, kuriuos girdėjau per TV
laidą Gyvūnų pasaulyje arba Žan-Mišelio koncerte Zoologijos sodas.
- Tarpgalaktinių ryšių tarnyba, - per pašalinius garsus prasiskverbė malonus moteriškas balsas. - Ftuandhu
Bdhuabdhught, Mažasis Magelano debesis, 4 kosmokreditai už ryšio vienetą. Ar apmokėsite?
- Kas? - nustebau.
- Aš žmonių kaba sakau, Ftuandhu Bdhuabdhught. O toliau patys aiškinkitės, - atsakė moteriškas balsas. - Mane tedomina ar apmokėsite?
- G-gerai, - sutikau.
- Puiku. Abonentas kalba senąja Bhundhirai kalba, sinchroninis vertimas kainuoja 450 kosmokreditų už ryšio
vienetą. Apmokėsite vertimą ar įrašyti į lokalią laikmeną?
- 450? - suma man visiškai nepatiko. - O kiek tai... na, tarkim, doleriais?
- Kursą į lokalius piniginius vienetus galite sužinoti artimiausiame Tarpgalaktinės finansų tarnybos filiale. -
Mane domina mokėsite ar ne? - į malonų moterišką balsą įsipynė suirzimo gaidelė.
Senosios Bhundhirai kalbos nemokėjau, kosmokreditų neturėjau, o apie Tarpgalaktinė finansų tarnybą nebuvo jokio supratimo, todėl tariau:
- Taip.
- Jungiu.
Ragelyje kažkas trakštelėjo, sugirgždėjo, o tada gyvenimo sklidinas balsas sušuko man tiesiai į ausį:
- Na ką,
suknisti
žemiečiai, prisikasėte?
- Ką? - nesupratau. - Čia tu, Glebai?
- Koks tau Glebas? - vėl sklidinas gyvenimo džiaugsmo balsas nuaidėjo ragelyje, Tavęs gi, gryna ,, žmonių
kalba klausiu ką, prisikasėte?
- Tu, žmogau, apibrėžk, kad reiškia prisikasti, nurodyk savo gyvenimo džiaugsmo šaltinį, o svarbiausia baik rėkti! Aš tave puikiausiai girdžiu.
Na ką padarysi nekenčiu kvailų pokštų, Kurį laiką pašnekovas tylėjo. Matyt mano suirzimo vertimas
kiek sutrikdė vertėjus. Kosminiai garsai ragelyje irgi aptilo, tačiau tai nurašiau Tarpgalaktinių ryšių tarnybos naudai.
Pagaliau atsklido atsakymas:
- Tai tu nieko nežinai? Uch-uch-hu! - šįkart nuskambėjo pavargęs balsas. - bet šiaip tai niekas manęs ir
neįpareigojo supažindinti jus su įvykiais. Tačiau kažkas jumyse, žemiečiuose, yra tokio, kas man patinka.
Štai todėl ir nusprendžiau perspėti apie artėjantį įsiveržimą.
- Įsiveržimą? - suabejojau vertimo tikslumu.
- Būtent, įsiveržimą! - griežtai pareiškė. - Po trijų
jūsiškių žemiškų parų... jungtinė Bhundraniardhi-
Fčarutyndrilijos kosminių kovinių kreiserių eskadra prisišvartuos jūsų planetos orbitoje ir ugnies banga viską
nušluos nuo planetoido paviršiaus! Na kaip gera naujiena?
- O kodėl būtent mus? Ką, daugiau kitų tokie nelikę? - kai ne visai įsikertu, imu painioti linksnius.
- Na ne, kitų tokie irgi netrūksta, - vertėjas, matyt, mano painiojimąsi palaikė vietos dialekto ypatybe. - Tiesiog jūs arčiau būti.
- Ir visada jūs taip kai jūsų nuotaika ne kokia, tam, kuris pirmas po ranka pasipainios, tam ir vošim? - prikišau.
Jis kiek patylėjo:
- O iš kur traukei, kad mūsų nuotaika ne kokia?
- O tada dėl kokios tokios rimtos priežasties jūsų jungtinė eskadra nusprendė su mumis atsiskaityti? - ėmiau
jausti dirvą po kojomis. - Juk mes r į kosmosą dorai dar neišlindome.
- Bet juk lendate! - vėl džiugiai šūktelėjo jis. - Štai mes ir parodysime, kas ten šeimininkas.
- O nebandėte to paties pasakyti tarakonams? Irgi jungtinės eskadros pagalba?
- Cha, Thjuarrakanniai! - prislėgtai sumurmėjo. - Tai jie paprastu reisiniu keltuvu visą mūsų jungtinę eskadrą į
miesto kanalizaciją nuleis. O ir skristi iki jų jokio... gazolio
neužteks.
Užjaučiu Tarpgalaktinės tarnybos vertėjus. Pabandyk rasti mūsų varganoje kalboje raketų kuro
atitikmenį. Tiesa, dar yra tokia štuka kaip fantastika, tačiau gazolio joje kažkaip neprisimenu.
- O iki mūsų, taigi, užteks? - klausiu.
- Užteks.
- Gerai, - atsidusau, - tu man geriau pasakyk ko mes jums taip neįtikom?
- Tuo, kad jums visai
nusispjaut
į visa tai.
- O kaip mums ne nusispjauti, kai mes apie visa tai supratimo neturim?!
- Dabar žinote, - atkirto jis.
- Aha, - iš tikro, tai aš nieko nesupratau. - Na štai dabar mums tikrai į visa tai nusispjauti.
- Taigi, - jis perėjo prie iškilmingo tono, - dabar žinote. Ką ruošiatės...
- Tiesiog dabar? - ka-kodėl pasitikslinau.
- Nedelsiant... betarpiškai.
- Pora valandų pasėdėsiu prie programos, o tada eisiu gulti...
- O-ho-ho!! - pertraukė jis mane. - Prie gynybos programos ar
visuotinės
jūsų planetoido
evakuacijos? Žinok, žemieti, tai , beprasmiška! Mūsų kreiseriai galinti ir
greitaeigiai. Mes...
- Prie buhalterinės apskaitos programos maisto parduotuvei Maxi-paxi, - tariau.
Jis nutilo. Su malonumu pastebėjau, kad pauzės mūsų pokalbyje darosi vis ilgesnės.
- O kaip mūsų įsiveržimas? - pagaliau atsiliepė.
- Na eikite velniop su jūsų įsiveržimu! - išsprūdo.
Nediplomatiškai, žinoma, tačiau iš dūšios. Užkniso, niekšas.
- Ką gi, kaltinkite save,
kosmoso parazitai! Shiantarabhpoč-khaju-i-i-hju-fjugh!
Ragelyje spragtelėjo, ir štai jau malonus moteriškas balsas praneša:
- Pokalbį nutraukė abonentas. Beje, Vertimo tarnyba atsiprašo adekvatus paskutinės frazeologemos
vertimas neįmanomas dėl ekstremalaus emocinio turinio. Dar kartą atleiskite.
- Na gerai, ką jau... - sumurmėjau. Kažkodėl, kai manęs atsiprašinėja, jaučiuosi tarsi kaltas.
Matyt, išvedžiau jį iš kantrybės. Ką gi, pats užsirovė. Nereikėjo girtis.
>Laukiau visas dvi savaites jokia eskadra prie Žemės nepasirodė, jokia ugnies banga mūsų nuo planetoido
paviršiaus nešlavė, o ir šiaip nieko įdomesnio nevyko. Na nebent tai, kad mūsų institute visus pervedė ant
pusės etato. Ir dar. Mėnesio gale gavau kvitą. Jame buvo keistas žodis tarpmiestinis. Ir suma 7 centai už 23 min. pokalbio.
Matyt, visai prastai ten su tais kosmokreditais. Tačiau svarbiausia, kam tasai iš Mageano debesies skambino? Gal supainiojo numerį?
Buvo jau gana vėlu, kai suskambo durų skambutis. Kažkur apie 11-ą vakaro. Tuo metu jau buvau
patogiai įsitaisęs prie monitoriaus: kairiau klaviatūros arbatos puodelis, dešiniau indelis su mėgstama
svarainių uogiene ir krūvelė sausainių. Kolonėlėse - Enigma, ekrane - StarQuake užsklanda, bendrai imant pasiruošęs atsipalaiduoti.
Norėjau nusiplauti, tačiau buvo ne iki to. Skambutis pasikartojo įkyrus, bjauriai reiklus. Kaimynė iš
apačios, velniai ją nešioja. Daugiau nėra kam. Aš juos neseniai užpyliau, o kas jie ką tik rimtą remontą buvo
pasidarę. Na, ne specialiai, tiesiog išėjau į darbą, o vamzdis trūko. Vamzdžių name nekeitė nuo jo pradžios.
Tie kaimynai jau savaitę man ramybės neduoda. Grasina teismu. Na-na... O kad dienomis trūkinėja namie tik vakarais tebūnu.
Na tiek to, teks atidaryti. Ach, jei jau... Įsispyriau į šlepetes, nuėjau prie durų. Atidarau. O ten ne jokia
tren kaimynė, o du vyrukai. Vienas aukštas, liesas, o ir veidas sulysęs ir kaulėtas, siauras tarsi kirvis. Kitas
normalaus ūgio, tačiau kažkoks mongoliškas, - buriatas, tarsi, o gal kalmukas. Ne, ne plėšikai, tai iškart
sumečiau. Pirma, apsirengę gerai, ko gero, net brangiai apsirengę, ne mūsų purvams-purvynėms už lango.
Antra, žvelgia kažkaip ypatingai. Tarsi kažko paklausė ir laukia, ką atsakysiu, tačiau ir tai dar ne viskas. Jų
akyse kažkas. Šiaip, taip į mane tik vaikų gydytojas žiūrėjo, kai buvau visai mažas.
- Kas jūs? - klausiu, nes niekas daugiau į galvą nešauna.
- Mes, - atsako aukštasis. - Tarpgalaktinė inspekcija. Ar turite skundų?
- A-a... Šiaip tai kaimynės tikėjausi... - kažkodėl burbtelėjau. - Tai yra ne, skundų neturiu.
- Elektros neatjungia? Vandenį karštą, šaltą?
Tik galvą papurčiau.
- Kokie dar skundai?
- Nėra.
- Vadinasi, viskas pas jus tvarkoje? - prakalbo nei tai buriatas, nei tai kalmukas.
Kažkodėl tikėjausi, kad jo balsas bus kakiu nors ypatingu. Na, bent jau su akcentu.
- Galima sakyti, kad viskas, - sumišau, bandydamas suprasti, ko jie laukia.
- Tada pasirašykite, - ir iš lagaminėlio ištraukia kažkokį blanką. Įsileidau juos, aišku, į prieangį. Pažiūriu į
blanką ne popierius, o plastikas. Viršutiniame kampe įspausta: Karantino zona Nr.5. Ir daugiau nieko.
- Aš, - sakau, - tuščių blankų nepasirašinėju.
Čia jie pirmą kartą sustingo. Lyg manekenai. Minutę taip stovėjo, o ir aš kaip durnius stovėjau, akimis mirksėjau. O tada jie taip staiga atgijo:
- Tūkstantis atsiprašymų! Leiskite! - aukštasis išplėšė plastiką man iš rankų, pakvėpavo tarsi į veidrodį,
patrynė į rankovę ir ištiesė atgal. Matau pasirodė mano fizionomija, kaip personalo anketoje, tik tarsi
holografija, o taip pat pavardė, vardas, tėvavardis išryškėjo. O taip pat užrašas - pretenzijų gyvybinio proceso sąlygoms neturiu.
Nėra ką daryti, paėmiau tušinuką, kurį ištiesė kalmukas, ir pasirašiau. O ką? Kodėl nepasirašyti, jei tikrai tokių pretenzijų neturiu?
Nepažįstamieji išsišiepė taip mielai, kaip ne tik gydytojas, bet ir darželio auklėtoja nesišypsojo.
- Oi dėkui, - pradėjo sakyti, - tai toks nuostabus faktas, kad savanoriškai bendradarbiaujate su
Inspekcija, kad net neįsivaizduojate. O dabar pereikime prie rimtesnio reikalo.
Suvokiau, kad noriu paprieštarauti, tačiau nesuspėjau. Tas, aukštesnis, jau klausia:
- Papasakokite mums, tik atvirai, kas tikrovėje nutiko su jungtine Bhundraniardhi-Fčarutyndrilijos eskadra?
Tada prisiminiau tą skambutį iš Mažojo Magelano debesies, trijų mėnesių senumo, tarp kitko.
- O kas tokia? - sakau ir jaučiu, kad pradedu linksnius painioti. - jokių anokių eskadros nežinau.
- Liaukitės! - plačiai nusišypsojo buriatas. - Jūsų pokalbį su Ftuandhu Bdhuabdhught mes atsekėme ir
perėmėme. Eskadra dingo. Mus domina kokiu būdu, kokiu ginklu jūs taip be pėdsakų sunaikinote visą kovinių kreiserių armadą?
O aukštasis pasisuko į skaitliuką, pažiūrėjo rodmenis, nagu pabarškino per stiklą, vyptelėjo ir tiesiai į
vonią. Girdžiu kraną atsuko užsuko. Vandenį unitaze nuleido.
- Aš nežinau...
- Ką gi, jūsų teisė, jūsų teisė, - palinkčiojo galva kalmukas.
Matau nuliūdo žmogelis. O ką` aš galiu padaryti? Pats dvi savaites ant adatų sėdėjau laukdamas trenktų ateivių puolimo.
Aukštasis išėjo iš vonios ir į virtuvę, žvalgosi po šaldytuvą. Aš vis tik nusprendžiau pasipiktinti, bet vėl
nepavyko, nes jei vėl sustingo manau, 30-iai sekundžių. Tada aukštasis šaldytuvą uždarė, atsistojo taip
iškilmingai ir sako užjaučiančiai:
- Supažindinu jus, kad ekonominės sankcijos jūsų planetai-agresoriui įsigalios po 10 standartinių vienetų.
Va čia aš tai tikrai įsiutau. Na, galvoju...
- Čia už ką taip? Kas agresorius? Tai juk šitie jūsų Bdhu.... tfu! Jie patys grasino ugnies banga nuo planetoido nušluoti!
- tačiau jie neišdrįso! - šūktelėjo buriatas. - Gėda turi būti jums už tokius jūsų žodžius. Gėda! Jūs gyvenate-
džiaugiatės, o jie?
- Na o kodėl turi atsakyti visa planeta?
- Juk jūs jos atstovas!
- Kodėl? - neatlyžau.
- Kaip tai kodėl? Jums gi skambino? Jūs kalbėjotės? Vadinasi, atstovaujate savo civilizaciją.
Taip, matyt šiems nieko neįrodysi. Jiems telefoninis pokalbis dokumentas. Logiškai išeina. Šitas jų
suknistas Ftuandhu Bdhuabdhught, tikriausiai, stambi žuvis. Kam papuola, neskambins. Tad pokalbis buvo?
Buvo. Eskadra dingo? Dingo, velniai ją griebtų. Ne, nieko neįrodysi.
- O kas per sankcijos? - klausiu.
- Patys gerai žinote, - nustemba jie, tarsi aš tai iš tikro puikiai žinočiau. - Šimtui tūkstančiai standartų atjungia
gravitaciją ir dešimčiai tūkstančių ekranuoja jūsų šviesulį, o energija tuo laiku eina kitų civilizacijų naudai.
- Nieko, ir gravi-slėptuvėse galima gyventi, - užtikrino kalmukas kaltu tenorėliu. - Ir prie alternatyvių energijos
šaltinių pripranta. Ne iš karto, tiesa, ir ne visi, bet pripranta gi! Patikėkite, jūs ne pirmieji! O jei dar ne toji jūsų magijos dvikova!
- Magijos ką?
- Na baikite vaipytis! - nepatenkintas šūktelėjo aukštasis. - Pokalbio pabaigoje su oponentu pradėjote magijos dvikovą, iš ištardamas Beviltiškumo užkeikimą!
O broleli! Čia tai ką aną velniop pasiunčiau?
- Piktinanti ir prieš bet kokias taisykles! - prisijungė buriatas. - Pirma, - užlenkė nykštį, - netikėtai, be jo
kvietimo dvikovai. Tavo išprovokuotas priešininkas atsakė Nepalankių aplinkybių susiklostymo užkeikimu. O
antra, - u-lenkė nykštį ant kairės rankos, - magijos dvikovos vyksta tik specialiai tam sukurtose Visatose.
Ką man sakyti? Kad nežinojau apie magijos dvikovą? Bet juk, kaip sako mano draugas ir bendradarbis
inžinierius-fizikas Gliebuška, net iš bendriausių samprotavimų aišku, kad chaminti telefonu nepadoru.
- Ir štai, - negailestingai užbaigė aukštasis, - Bhundraniardhi civilizacija dingsta, matyt, į ten, kur pasiuntėte. O pas jus jokių Nepalankių aplinkybių.
Man nušvito.
- Palaukite kaip taip jokių? Juk prieš savaitę kaimynę užpyliau! Vamzdis sprogo, patvino! Jie mane į teismą padavė!
Abu svečiai vėl sustingo! Ilgai stovėjo, kaip tikri statulos. Aš, kad man ne taip baisu būtų, galėjau net rankomis juos paliesti. Atsipeikėjo, ačiū dievui.
- O kas jums gresia teisme? - paklausė aukštasis.
Na mane ir ėmė nešti:
- Viskuo gresia. Kaimynai gali ir stambią sumą atsiteisti, o pas mane pinigų piššš, gali net į kalėjimą įkišti ar
butą atimti! O tai dar blogiau už kalėjimą, geriau jau iškart sodina!
Ką ten aš panašiai kalbėjau neprisimenu. Tik pamenu, kad jie linkčiojo net su užuojauta ir žiūrėjo vis
palankiau ir palankiau. O kai aš išsikvėpiau, tarė:
- Štai koks jūs , pasirodo, nelaimingas individas! Tai kam tada blanką pasirašėte? Jūsų pareiškimą anuliuojame.
Vėl išsitraukė plastikinį blanką, aukštėlis kvėptelėjo, patrynė rankove ir tarė:
- Pasirašykite. Dabar jūsų byla eis į Arbitražą.
- Ir kas? - klausiu.
- Tai jau kaip pavyks, - atsako jis neaiškiai. - Dabar, jei jau skirs sankcijas, tai be perspėjimo, tačiau, bet kuriuo atveju, ne anksčiau nei po 30-ies standartų.
>Taigi, pasirašiau aš, ir išėjo jie pagaliau. Ar ilgai laukti 30 jų standartų, paklausti pasikuklinau. Nejauku
tapo, kad civilizacijos užkampyje tūnom. Nesinorėjo prisipažinti, tad dabar ir kankinuosi.
Ir bendrai, jau trečią dieną pas kaimynę remontą darau. Savo noru. Juk jei ne ji...
Papildomi skaitiniai:
P. Michnenko. Etiketas
Žemė: pirmasis kraujas
Anatolijus Šalinas. Futurija
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
A. Klarkas. Informacijos nutekėjimas
Konstantinas Čikunovas. Laikrodis
Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Aleksandras Chlebnikovas. Neįkainojama dovana
R. Kjukendelas. Garbės žodis, mes nieko bloga nepadarėme
Chodžiakbaras Šaichovas. Deimanto spindesys
Voldemaras Baalis. Eksperimentas
Naujasis kolonizavimo protokolas
S. Lemas. Mokomasis skrydis
Andrejus Anisimovas. Arka
F. Braunas. Atsakymas
Ar mąsto žmogus?
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis
|
|
|