|
Si Džei. Iš Jūreivio Sindbado dienoraščio
(atsitikimas)
Pradžia, skaitykite tęsinį
Nusipirkom mes su žmona namą, manau vykusiai. Senolis, kuris jį mums pardavė, nuleido kainą
daugiau nei per pusę, bet iškėlė sąlygą, kad liks gyventi vienam mažam kambarėly iki gyvenimo galo,
mums netrukdys ir kad tik mes jo netrukdytume. Jis atrodė labai senas, veidas nerodė jokio suktumo, todėl mes ilgai negalvoję sutikom.
|
Ir iš tikro, jis mums netrukdė, nei kai šėlo mūsų vaikai, nei kai jie užeidavo pas jį į svečius. Jis
nesiskundė, greičiau atvirkščiai, buvo patenkintas tuo šurmuliu. Dažnai anksti ryte jis išeidavo žvejoti
ir grįžęs rodydavo jiems sugautas žuveles, maitino katiną. Mūsų bendravimas su juo tilpdavo į
pasilabinimus. Tai mums tiko, jam, atrodo, taip pat.
Taip prabėgo penkeri metai. Niekas mūsų santykiuose nesikeitė, vaikai augo, keista buvo viena,
kad per tą laiką niekas pas jį nebuvo atvažiavęs, ar užėję kokie nors giminės ar artimieji. Jis dėl to,
atrodo, ir nesikrimto. Bet šį rudenį jis mirė. Tris dienas nieko nesulaukę, mes viską sutvarkėm,
palaidojom jį ir kalbėdami su žmona apie žmonių nežmoniškumą, giliai širdyje džiaugėmės tokia
pabaiga visas namas mūsų.
Praėjus kuriam laikui, mes nutarėm apžiūrėti ir kažkaip susitvarkyti velionio kambarėlį. Ten,
išskyrus kelias drapanas, kelis nereikšmingus dokumentus nieko nebuvo. Stalo stalčiuje radom tik
knygą tuščiais lapais ir odiniais, senais, jau aptriušusiais viršeliais. Turbūt senolio, kieno dar. Tiesa,
vienas lapas buvo prirašytas. Jo nuorašą ir įdedu jums:
Jūreivio Sindbado dienoraštis
1891
1918 lapkritis
1939 vasara
1941
1953
1972 metai
1980 metai
Tyla. Kamanė zyziuodama įskrido pro langą.
1989 liepa
2004
|
P.Kleidonas. Kai plaukiojo...
|
Tai būtų lyg ir viskas, bet po paskutiniais 2004 m. buvo dviejų eilučių įrašas nepažįstamais
rašmenimis. Žmona pasakė, jog tai panašu į graikiškas raides, kažką pasakė apie išliekamąją vertę, ji,
matote, mokytoja, ir pasiuntė mane į Vilnių. Ten vienas garbus žmogus pagirdė mane arbata ir išvertė,
tad tuos rašmenis ir vertimą pridedu. Tai, pasirodo, buvo parašyta senovės graikų kalba:
Burės, vėjas, jūra ir saulė
Klajūno svajonė ramiai numirti
Bet kalbėdama apie išliekamąją vertę ji, kažkodėl, nucenzūravo paskutinį įrašą, du ketureilius,
kurių aš neišdrįstu išmesti dėl tos pačios išliekamosios vertės. Tad pridedu ir juos:
2004 rugsėjis
Bum, bum, bum, bum, bum,
Bum, bum, bum, bum, bum, bum, bum
Dvylika.
Mano kukurūzai,
Mano kukurūzai
Šiemet prinokt nesuspėjo.
Tai lyg ir viskas.
Po velnių, labai patiko rašyti, todėl papasakosiu dar vieną istoriją, kuri įvyko apie 1990-1991
metus.
ISTORIJA APIE NEBESALDŽIAS BARANKAS
Kaip jau minėjau, tai atsitiko apie 1990-1991 metus. Tuo metu aš dirbau miške, sodinau, pjoviau,
žodžiu, visi miško darbai. Ir po šiai dienai jaučiu didelį malonumą ir dėkingumą prisimindamas tai.
Visa brigada dvasinių disidentų ar šiaip nepritapusių toje visuomenėje išvažiuodavom į mišką, niekas
ten nekvaršino galvos, dirbom sau, maudėmės jūroje, rinkom gintarą, žvejojom, gėrėm, žodžiu, gerai
leidom laiką. Be to, tai po ilgų ieškojimų buvo vienintelė vieta, kur mane priėmė dirbti. Mat
vengdamas tarnybos sovietinėje kariuomenėje truputį persistengiau ir po kelių mėnesių praleistų
psichoneurologiniame dispanseryje atsirado išvada gili depresija, buvau giliai depresuotas, o tai
suteikė man straipsnį 7B ir įrašą kariniame biliete karinei tarnybai nėra tinkamas. Bet čia iškilo
sunkumų su darbu. Visur reikalavo karinio bilieto, o tokį jį pamatę, darbdaviai tuo metu su manim
reikalų turėti nenorėjo. Todėl, po kelių mėnesių vaikščiojimo, labai apsidžiaugiau, kad mane priėmė į
darbą miške, vienoje girininkijoje. Ir todėl po šiai dienai jaučiu didelį dėkingumą jos administracijai.
Ten dirbo iš tiesų neeiliniai žmonės, bet dabar ne apie tai, o apie barankas ir kaip jos virto
nebesaldžiomis.
Gal atsimenat, tuo metu buvo galima nusipirkti tokių didelių barankų. Jos buvo parduodamos po
vieną, po 5 kapeikas, kiekvienoje maisto prekių parduotuvėje. Barankos su kefyru man buvo
didžiausias delikatesas. Nežinau, ar tai trūko man kokių medžiagų, ar kas kita, bet valgiau šį patiekalą
kiekvieną dieną su didžiausiu malonumu, ir ne todėl, kad man trūko maisto ar galėjau sau leisti tik šitą,
ne, palyginus su kitais, manau, tada turėjau viską: servelatus, džinsus, nešiojamą grotuvą Panasonic",
importines cigaretes, mėgau restoranus ir kavines, ne, tiesiog man barankos su kefyru buvo labai
skanu. Todėl labai gerai pajutau barankų skonio permainas. Jos tapo nebe tokios, nebe tokios skanios
man, ėmė trūkti saldumo jose, gal ir druskos kiek. Tiek to, pagalvojau, ką darysi, ir toliau jas valgiau
užsigerdamas kefyru, nors malonumo tiek nebegaudavau. Turiu pasakyti, kad tuo metu aš gyvenau pas
uošvius. Mano uošvis buvo labai paprastas ir nuoširdus žmogus. Tuo metu jis, kaip ir visi, statėsi sodo
namelį, o savaitgaliais, ūkio reikalams, išsivirdavo naminės, 5-6 litrus. Žodžiu, visi sukosi kaip
mokėjo. Naminė, reikia pasakyti, buvo tikrai neprasta. Ne kartą ir ne du teko jos ragauti ir vaišinti
kitus. Bet vėlgi, dabar ne apie tai.
Tuo metu turėjau draugą, Rolandą. Labai buvo pasiutęs vaikinas. Laikas nuo laiko jis pas mane
apsilankydavo. Sėdėdavom sau gurkšnodami alų, rūkėme žolę, kurios jis atnešdavo, plepėdavome,
kūrėme visokius beprotiškus verslo planus, kaip užsidirbti pirmą milijoną - laukinis kapitalizmas ir
kova už būvį jau buvo prasidėję. Nežinau kaip, bet jis įsidarbino šalia esančiame duonos kombinate.
Dirbo sunkiai, trimis pamainomis, bet nuo to, mačiau, jo nuotaika nepablogėjo. Atvirkščiai, akyse
matėsi kūrybinės ugnelės. Jis man pasakojo, jog dabar yra tešlaminkys, o į mano klausimą, kas tai
galėtų būti, jis ramiai atsakė: Žinai, gamykloje yra tokie dideli katilai. Tai va. Aš darau tešlą, supilu į
tuos didžiulius katilus kelis maišus miltų, kelis maišus cukraus, pavarau vandens, paspaudžiu tokią
pizdiuliną ir didžiulės lopetos viską maišo. Aš esu tešlaminkys". Man viskas dašuto tik po kurio laiko,
kai grįžęs vieną vėlų vakarą namo, aptikau Rolandą su bulviniu maišu cukraus, įnirtingai besiderantį
su mano uošviu dėl kainos. Pasirodo, jis tos gamyklos ceche prakirto sienoje skylę ir kiekvieną naktinę
pamainą išvilkdavo po maišą cukraus, su tuo maišu ropšdavosi per tvorą ir realizuodavo aplinkiniams
smulkaus verslo aktyvistams.
Dašuto jau už stalo, kai mes tvarkėm jo kruvinu prakaitu uždirbtus butelius, su grybukais iš miško
ir bulvikėm, kai aš jo paklausiau: Tai ką tu ten kepi?" Barankas, - svajingai pratarė jis, -
barankas".
Viešpatėliau, kaip patiko rašyti, todėl dar viena istorija, apie šlepetes, tai dabar jas viešai nešioja
visa Lietuva, visas pasaulis po miestą, į pliažą, į kaimą, į sodą ir t.t., o tada, tada tai buvo tikras
iššūkis, nors, manau, dabar būtų tai pat.
ISTORIJA APIE ŠLEPETES, KAIP JAS PRADĖJO VIEŠAI NEŠIOTI VISA LIETUVA
Tai atsitiko dar anksčiau, negu istorija su barankomis. Gerokai anksčiau. Kokie dešimt metų.
Buvo gal 1980, o gal ir 1979 metai. Gal prisimena truputį vyresni žmonės tą laikmetį: partinius
suvažiavimus su krenkščiančiais vadais, Maskvos olimpiadas, visokius BAM-us ir socialistinio darbo
didvyrius. Buvau paauglys, bet jau bepradedąs po truputį jausti save.
Algis. Kaip nepapasakoti apie jį, apie pirmąjį savo guru, iš kurio aš perėmiau stovėseną viso
pasaulio akivaizdoje, kuri išliko ir po šiai dienai, gal tik dabar truputį paslėpta.
Pamačiau aš jį... va, mane jau pradeda imti juokas, prie perėjimo per gatvę, mūsų namai buvo
vienoje sankryžoje... mane pribloškė jo atsaini ir išdidi povyza. Tai buvo aukšto ūgio vaikinas,
poilgiais plaukais, ant nosies pakabintais akiniais su storais plastmasiniais rėmeliais ir pakeltu į viršų
smakru. Jis mūvėjo plyta nutrintus Lewis džinsus, marškiniai laisvai kabėjo ant jų, rankoje laikė sietką
(rezginėlę) su tuščiu trilitriniu stiklainiu, matyt ėjo alaus. Bet labiausiai mane pribloškė plikas jo kojos
didysis pirštas, laisvai kyšantis pro nušiurusias šlepetes. Mašinom pravažiavus, jis į nieką
nekreipdamas dėmesio nuplaukė savo tikslo link.
Žmonės jo tarsi nematydavo, sukdavo akis į šalį, nežinau, gal gėdinosi to, ko neišdrįsdavo daryti
patys būti laisvi. Jį užkabindavo tik pagyvenusios partietės ir smulkūs banditėliai, kurie negali
pakęsti laisvės, bet prieš vienas jis drąsiai kasydavosi savo užpakalį, o kitiems jis tiesiog gurindavo
nosis, nors ir jam pačiam kliūdavo. Tai buvo tikras autoritetas ir ne tik man. Po kiek laiko dažnai
lankydavausi jų namuose, mokėmės vienoje mokykloje, vienoje klasėje su jo jaunesne seserimi. Jo
kambarys buvo pilnas knygų, nuo grindų iki lubų, buvo diskų, ne plokštelių, diskų kolekcija, ir dar
masė geriausios vakarietiškos muzikos, nuo Bitlų, Zepelinų, džiazo iki klasikos. Taip, mano
bręstančiai sielai tai buvo gyvasis vanduo, aukso ir deimantų kasyklos. Aš jau nekalbu apie Hamletą,
azerbaidžanietį, kuris išgyveno pas jį metus, su plyta anašos po lova, praktiškai neišeidamas iš
kambario. Oooo, laukinės dienos ir naktys...
Bet aš ne apie tai. Tai va, Algis suįžūlėjo tiek, kad su tais džinsais, ant kurių papildomai uždėjo
kelias dešimtis lopų, besiplaikstančiais marškiniais ir nudregtom šlepetėm, su įžūliai kyšančiu pliku
didžiuoju pirštu, ėmė eiti ne tik į kitą pusę gatvės alaus, bet ir į miestą bibliotekas, kavines,
senamiestį, žodžiu visur. Ir ką gi, miesto elitas įvertino visus tokių šlepečių privalumus ir pradėjo
elgtis taip pat. Mieste jau galėjai išvysti kaip ir nušiurusių šlepečių pasekėjų, ištisą jų būrį. Jis rinkosi
miesto centre ant lentų (suolai) prie upės, rūkė, dūko, šnekučiavosi, ėjo gerti kavos, o Valstybės
saugumo struktūroms neliko nieko kito, kaip tik sekti ir fotografuoti paslapčia", iš priešais esančio
milicininkų bendrabučio kambarių. Kas dar labiau populiarino šį kojų apavą. Jis išpopuliarėjo tiek, kad
po kurio laiko jį perėmė aukštuomenė, po to čia įsisuko verslo žmonės ir po kurio laiko, ir po šiai
dienai jau visi nešioja šį apavą laisvai ir visur. Iš ne tik mūsų valstybėje, bet mačiau jau ir visame
pasaulyje. Tiesa, tos elito šliurės aukštuomenėje ir verslo pasaulyje transformavosi į tapkes pliažui
Adidas", Nice", o visame likusiajame į Aididas" ir t.t.
Taip, dabar elitas praktiškai išnyko. Liko tik aukštuomenė ir visi likusieji. Bet manau neilgam.
Kapitalizmas ir smulkioji buržuazija padarys savo. Jis atsiras vėl kokioje nors sankryžoje, gal Vilniuje,
naujajame Gedimino prospekte, besikasantis užpakalį, su nudrengtomis šlepetėmis ir įžūliai iš jų
kyšančiu pliku didžiuoju kojos pirštu.
Nenoriu pasakyti, kad tada buvo geriau, visai ne, anas laikmetis sugniuždė daugelį asmenybių,
tikrai turėjusių ką pasakyti ir muzikoje, ir literatūroje, ir mene. Kas prasigėrė, kas mirė nuo narkotikų,
kas šiaip degradavo. Visa tai mačiau, visa tai palietė ir mane. Todėl dabar truputį papasakosiu apie
savo antrą guru, iš kurio aš perėmiau neblėstantį džiugesį ir optimizmą, kokios aplinkybės aplink
bebūtų. Noriu papasakoti apie Žilviną.
ŽILVINAS
Jis išmokė mane laisvai naudotis taksi transportu. Kurį laiką mes su juo gan artimai bendravom.
Jis lankydavosi pas mane, aš pas jį. Jo tautybė buvo karaimas. Rytietiškų veido bruožų, tamsaus
gymio, kai šypsodavosi, jo akys įgaudavo vos matomą suktumą, kas pasiutusiai ėmė reikštis vėliau ir
kas sukūrė neįtikėtinas situacijas jam, kuriose jis jautėsi kaip žuvis vandenyje ir kurios atskleidė tą
neblėstantį jo optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, bet kurios taip pat keldavo begalę rūpesčių. Jo protas
tikrai, tikrai buvo neeilinis. Papasakosiu vieną atsitikimą, kurį mačiau savo akimis ir kuris visa tai,
mano galva, įrodo. Kažkaip vienu tarpu Lietuvoje buvo toks metas, kai mūsų šalį kažkodėl buvo
užplūdę visokie hipnotizuotojai, iliuzionistai, kurie vedė savo programas didžiausiose miestų salėse ir
surinkdavo neįtikėtiną kiekį publikos. Aš taip pat buvau viename tokiame pasirodyme, kaip žiūrovas,
įdomu buvo. Tai va, vedantysis ilgai pasakojo apie didžiules žmonių neišnaudotas galias, apie
neišnaudotus 90% proto pajėgumų, apie Rytus, okultiką, lamas, budas ir Himalajus.
Po to jis į sceną pakvietė savanorius. Aš likau sėdėti salėje, ir didžiai savo nuostabai, be kokių trijų
dešimčių savanorių, scenoje pamačiau Žilviną. Džimis, mes jį taip vadinom, taip pat buvo tarp jų.
Vedantysis pasakė, kad dabar juos visus užhipnotizuos ir tada atsiskleis jų likę smegenų 90%, jie
galėsią daryti viską ir absoliučiai viskas bus jiems pasiekiama. Prasidėjo skaičiavimas, po skaičiaus 10
visi lyg įėjo į transo būseną. Vedantysis ėmė eiti prie kiekvieno iš esančių scenoje ir prašyti atlikti jo
sugalvotą veiksmą. Vienai moteriai liepė nusirengti, tai to nepanorus daryti, gražino ją atgal į salę.
Panašiai į salę sugrįžo visi, scenoje liko vien tik Žilvinas. Jis darė viską, ko tik vedantysis neprašė,
galiausiai vedantysis pasakė jam, kad jis žmogbeždžionė ar kažką panašaus, ir Žilvinas ėmė ūbauti
kaip beždžionės ir šokinėti lyg ant keturių kojų. Vedantysis konstatavo žiūrovams, jog tokio gilaus
transo jis dar nematė ir po kurio laiko skaičiuodamas nuo dešimt atgal su žodžiu nulis išvedė jį iš tos
būsenos.
Bet ne tai sukrėtė mane, visai ne tai. Dabar vedantysis tarė Žilvinui. Tu - neeilinis žmogus, dabar
tavo protas visiškai atviras, jis pajėgus įvykdyti patį didžiausią tavo norą, jei ne dabar, tai šiame
gyvenime tikrai, sakyk. O dabar klausykit, ką atsakė Džimis, nežinau, pasistengsiu kiek galima tiksliau
atgaminti jo žodžius. Po šių vedančiojo žodžių visų pirma, ką pamačiau, tai beprotiška, gudria,
triumfuojančia liepsna nusidažiusias Džimio rytietiškas akis, po to, ką išgirdau, nepatikėjau savo
ausimis, ir dabar man ta akimirka yra tikrasis Žilvinas, nors vėliau buvo visko. Tad klausykit, jo
žodžiai: Noriu dar šiame gyvenime, nepriklausomai nuo to, kas man nutiktų, nepriklausomai nuo to,
kur aš atsidurčiau, nepriklausomai nuo to, kas aš būčiau, pasiekti Nirvaną". Čia jis triumfuodamas
išsišiepė iki ausų, vienas pats likęs scenoje, prieš visus žiūrovus, nors manau, tik nedaugelis suprato jo
užmačias. Aš sėdėjau salėje ir tikrai, tikrai buvau sukrėstas. Ar suprantat? Dar dabar atgamindamas tai,
kas įvyko toje scenoje, jaudinuos. Tai va, čia aš apie jo protą. Po to mes dar bendravome keletą metų,
bet aš jam nepasakiau, kad aš viską mačiau ir kad viską supratau, o gal ir sakiau, bet buvo tokios
aplinkybės, jog mes apie tai nebeįsikalbėjome. Nors dabar manau, jog toje srityje ir žodžių nebėra,
nieko nebėra, manau, tik triumfas, nenutrūkstantis jo srautas.
Per tuos keliolika po to sekusių metų aš, mes, jis išgyvenome begalę nuotykių, buvome papuolę į
įvairiausias situacijas, kuriose, kaip jau minėjau, Džimis jautėsi kaip žuvis vandenyje.
Vieną žiemos vakarą mes su Žilvinu sėdėjome kažkokioje kavinėje ir įnirtingai taršėme bulvikes
su muštinukais, gausiai užsigerdami įvairiausiais gėrimais. Grojo muzika, šokom su merginom, žodžiu
po truputį svaigom. Gal todėl ir gimė tas grandiozinis planas tą vakarą, o gal ir nuo tų atlaisvintų
Žilvino 90% protinių galių. Žodžiu, mes nutarėm varyti į Vidurinę Aziją, pakabinti merginą, pas kurią
tėvas lėktuvo pilotas ir nuvaryti lėktuvą į Turkiją ar į Vakarus, o po to, aišku, varyti į Indiją, siekti
savo didžiausių gyvenimo tikslų. O gal pirma į Indiją, be lėktuvo, per Pamyro kalnus, jau nebe labai ir
beprisimenu. Bet, kaip patys matot, planas buvo tikrai grandiozinis, o aš tokius planus, kaip įsitikau
savo gyvenime, tik ir palaikau, visa siela. Nieko mes daugiau lyg ir nebeplanavom, o tik kitą rytą,
išgėrę alaus, nusipirkome bilietus traukiniu Kaliningradas-Maskva, Maskva-Taškentas ir išvažiavom.
Maskvoje buvo persėdimas, reikėjo laukti, todėl nuėjome į miesto kavinę. Atrodėme pakankamai
įspūdingai tiems laikams, ypač kartu. Traukinyje aš aptikau, jog po kavinės lyg ir vilkiu ne savo paltą,
maniškis buvo lyg ir aukščiau kelių, turbūt rūbininkė suklydo, bet ką dabar darysi. Dabar buvau ilgu
paltu, ilgais iki pusės nugaros baltais plaukais, šalia Džimis, visiška priešingybė juodi kaip pas varną
taip pat ilgi plaukai, įkypos azijietiškos akys, tamsus gymis. Nenuostabu, jog mus palaikė kažkokias
užsieniečiais, įleido į kavinę be eilės, pasodino prie gero stalo, visko prinešė, mes tai nuomonei ir
netrukdėm. Manau daugelis iš Pabaltijiečių tuo naudojosi, net tempėsi. O kai prie stalo prisėdo du
vietiniai studentai ir išgirdę mūsų lietuvių kalbą ėmė lieti apie brigadinės rangos privalumus jų šalyje,
aš jau galėjau sąžiningai kvatoti visu balsu.
Į stotį grįžome pačiu laiku. Po pusvalandžio traukinys turėjo išvykti. Kupė susipažinome su
gruzinu, grįžtančiu iš komandiruotės. Jis pavaišino mus gruzinišku rinktiniu konjaku. Po to esu
ragavęs daug konjakų, ir pačių geriausių, bet to konjako skonį vis dar prisimenu, švelnus, su nuostabiu
vos, vos juntamu razinų skoniu.
Gerai nebepamenu, ar laikas bėgo greitai ar lėtai, prisimenu tik Taškento traukinių stotį. Žiema.
Buvo pažliugę. Kieme vietiniai kepė vištienos šašlykus. Atsimenu, kad nusipirkom. Džiaugėmės
atvykę. Bet nuo tų vištienos šašlykų ko nesusivėmiau. Tai buvo vienintelis nepriimtinas mano
organizmui patiekalas Vidurinėje Azijoje. Nevalgiau dar pomidorų, bet jų nevalgiau dar nuo mažens,
mane nuo jų pykino, tik gerokai subrendęs po truputį įpratinau save juos valgyti, maišydamas su
agurkiukais, svogūniukais, krapukais, petražolėm. Kartu sudėjus visą praleistą laiką Vidurinėje
Azijoje, gautųsi apie vieneri metai. Nežinau, kaip kitiems, bet man, nuoširdžiai sakau, Rytuose
jaučiuosi kaip namie. Ir ne dėl to, jog ten gyvenau. Tiesiog aš ten taip jaučiuosi, kas be galo keista man
pačiam. Man be galo priimtina jų susidarytas sau patogumas. Tarkim, eini gatve ir užsimanai pavalgyti
ar išgerti arbatos, ar šiaip tiesiog pavargai. Užeini į čaichaną, tokia vietinė arbatinė, o ten padarytos,
dažniausiai pavėsyje, ant pakylos tokios gulyklos su čiužiniais, nusiauni batus ir priguli, čia pačiame
mieste, atneša ar atsineši arbatos ir gulinėji sau ją gurkšnodamas. Nuostabu. Bet apie ką aš čia. Aha.
Toliau. Toliau mes susiradome tokį viešbutį turistams, kuriame ir įsikūrėme. Pradėjom zonduoti
Taškentą. Ėmė stipriai šalti. Tad vėl susiradome barą, ar kavinę, o gal tai buvo restoranas, jau
nebepamenu. Galiu tik tiek pasakyti, čia Žilvino galios klestėte klestėjo. Po poros apsilankymų toje
kavinėje ar restorane, mus jau vaišino nemokamai patys padavėjai. Atnešdavo pilnus grafinus
šampano, bet tik su ledo gabaliukais, nes taip Džimis pageidavo, padavėjai, barmenai jau rinkosi
importines mašinas, kurias jiems prižadėjo jis parūpinti, jau jas lyg ir vairavo, o mes vis ėjom ir ėjom,
diena iš dienos, muzikantai grojo Žilvino pagrindinę dainą, Už tuos, kurie jūroj", visos merginos
veržėsi su mumis pašokti... Žilvino protas siautėjo toliau, mane ir save jis visiems pristatinėjo kaip
laivų statyklos savininkus, įdomiausia, jog visi net neabejojo tuo. Galiausiai, po geros savaitės puotų,
susiradę naujų pažįstamų, pasišalinom. Džimis, šaltu veidu, išdalino visiems norintiems savo namų
adresą Lietuvoje ir liepė atvažiuoti. Priminsiu, tai buvo ne šie laikai, tai buvo apie 1983 metus, kaip
prisimenat, mes vis dar buvom už geležinės uždangos ir gyvenome vienoje valstybėje. Pinigai ėjo į
pabaigą, iš vieno viešbučio teko persikelt į kitą, pigesnį. Čia sustodavo pernakvoti vietiniai tolimų
reisų vairuotojai. Tą patį vakarą jau puotavome su jais. Rytuose šis žodis labai tinka. Žmonės ten
nepaprastai vaišingi, o jeigu jie dar jaučia tau palankumą, tai jau nebereikia daryti nieko tave tiesiog
maitina iš rankų, kaip tai atsitiko man, tereikia tik išsižioti. Taip atsitiko jau po kelių dienų, kai vienam
vairuotojui pakvietus mus į svečius, mes po kelių dienų ir atsibastėme į miestelį apie 500 kilometrų
nuo Taškento, kurį supo kalnai. Ten prabuvome apie savaitę, susidraugavome su vietine bendruomene,
kuri surengė, vėlgi sakau, puotą. Buvome kviečiami pasilikti net visam laikui, jie siūlė savo pagalbą
atidarant gintaro dirbiniais prekiaujančią parduotuvėlę, čia mes lyg ir nemelavom, sakėm, jog esam
klajojantys menininkai, dabar pasakyčiau, postmodernistai. Netgi iš vietinio valdžios atstovo buvom
gavę užsakymą, padaryti vietinės kultūros rūmų salės interjerą, net buvom padarę maketą. Iškirpome iš
kažkokios knygos didėliausią Lenino bareljefo atvaizdą ir prikabinome prie būsimos scenos uždangos.
O ką, gerai atrodė, įtikinamai, tiko ir stilius, ir spalva tiko. Bet užsibūti... Žilvinas jau tempė mane
atgal į Taškentą. Tiesą pasakius, dariausi pasyvus, Žilvino energija supo mane iš visų pusių. Vaidinti
svetimus vaidmenis, tokį jų kiekį... Mes ėmėme tolti vienas nuo kito. Grįžus į Taškentą, Žilvinas greit
vėl surado naują būstą. Tai buvo Taškento pedagoginio instituto bendrabučiai, pas vietinius studentus.
Čia mes buvom nuo ekspedicijos atsilikę alpinistai, kurie važiavo šturmuoti Komunizmo viršukalnės.
Ir kai pas mus pradėjo ateidinėti studentai su prašymu įtraukti juos į tą ekspediciją, pasakiau sau stop.
Atšilo. Prasidėjo pavasaris, paskui vasara. Žilvinas jau vienas vystė savo veiklą ir, galima sakyti,
beveik nenustebau, kai jis įstojo į vieną Taškento aukštąją mokyklą, į aktorinio meistriškumo ir
režisūros specialybės antrą kursą. Čia jis įkrito į tokią veiklą, kad aš jo beveik nebemačiau.
Įsibėgėjo vasara. Prasidėjo stiprūs karščiai. Aš, kaip ir visi vietiniai, nusiskutau savo galvą plikai.
Kartais užsidėdavau tiubeteiką. Mieste jau prie manęs prieidavo žmonės ir klausdavo uzbekiškai kelio.
Ir kai vieną kartą prie manęs priėjo būrys žmonių ir pradėjo prašyti autografų, suglumęs ir nieko
nesuprasdamas pasakiau sau, viskas, važiuoju namo. Kai jų paklausiau kuo jie mane laiką, šie
nusijuokė, paplekšnojo per petį ir pasakė, kad mano pokštas geras ir aš labai kuklus, kaip visai
Uzbekijai žinomos vaikų laidos vedėjas.
Kitą dieną už tris rublius nusipirkau bilietą į traukinį Taškentas-Maskva. Traukinyje užsidėjau
kareiviškus aptrintus marškinius. Atrodžiau, kaip ką tik atlikęs tarnybą dembelis. Sakiau sau, jog tai
paskutinis mano vaidmuo. Teisinausi sau tuo, jog taip ramiau, nesikabinės milicija ir šiaip visokie
tikrintojai. Bet aš klydau, labai klydau.
Grįžau. Praėjo ruduo, žiema, atėjo pavasaris ir šaukimas į karinę tarnybą. Mane išvežė iš karinio
komisariato į psichoneurologinį dispanserį, kur netikėtai teko labai nudžiugti taip sutapo, jog jame
sutikau pusę Klaipėdos elito. Kas ten vyko? Gal atsimenat ,,Skrydį virš gegutės lizdo", kažkas
panašaus, kažkas panašaus. Bet apie tai gal vėliau.
Pabaigai apie Žilviną pasakysiu tik tiek, kad mes vis dėlto suradome merginą, lėktuvo piloto
dukrą, net buvome pas juos svečiuose, tai buvo puikūs, vaišingi rusai, visi apsirijome ant garų virtais
koldūniukais ir degtine, kažkurį vėlų vakarą net parlydėjau ją namo, ji jautė man didžiulę simpatiją,
todėl ta plano dalis buvo priskirta man, ir aš mačiau, galiu su ja daryti ką noriu, netgi ji to laukė, bet aš
tik pabučiavau ją į žandą ir atsisveikinau. Ji buvo negraži, negraži. Neaprašinėsiu to negražumo. O
man, estetui ir gurmanui, išjautrintos sielos žmogui, kuris gali tiesiog apalpti nuo tobulų moters kūno
linijų, tai buvo neįveikiama, tiesiog neįveikiama. Taip žlugo mūsų grandiozinis planas.
Tęsinys >>>>>
|