Ž. P. Sartras. Šleikštulys
(Pradžia, ištrauka; | Antras fragmentas |
Trečias fragmentas
| Ketvirtas fragmentas
| ...
| Priešpaskutinis
| Pabaiga )
|
Bebrui
Tas berniukas ničnieko nereiškia kolektyve, jis tik paprasčiausias individas,
L.-F. Celine, Bažnyčia
|
Lapelis be datos
Geriausia būtų užrašinėti įvykius diena iš dienos. Rašyti dienoraštį, kad būtų aišku kaip
ant delno. Nepraleisti niuansų, smulkmenų, net jeigu iš pažiūros jos visai nereikšmingos, o
svarbiausia surūšiuoti. Turiu nusakyti, kaip man atrodo šis paveikslas, gatvė, žmonės, mano
tabako pakelis, nes visa tai pasikeitė. Reikia tiksliai nustatyti tos permainos mastą ir pobūdį.
Pavyzdžiui. Čia kartoninis įdėklas, kur įstatytas mano rašalo buteliukas.Reikėtų
pabandyti nupasakoti, kaip jį matydavau anksčiau, ir kaip dabar. Ką gi, tai stačiakampis
gretasienis, aiškiai įžiūrimas ant nesąmonė, neturiu ką pasakyti. Štai ko ir derėtų vengti
įsivaizduoti keistenybes ten, kur jų nėra. Manau, rašyti dienoraštį pavojinga: viską perdedi, į
viską giliniesi, iškraipai tiesą. Kita vertus, kiekvieną akimirką kad ir apžiūrinėdamas rašalo
įdėklą ar kokį kitą daiktą, - galiu vėl patirti tą patį įspūdį kaip užvakar. Turiu nuolatos būti
pasirengęs, kitaip jis vėl prasprūs man pro pirštus. Nereikia nieko, tik stropiai ir kuo išsamiau užrašinėti viską, kas nutinka.
Savaime suprantama, nebegaliu nieko aiškaus parašyti apie tai, kas atsitiko šeštadienį ir
užvakar, praėjo per daug laiko; bet galiu pasakyti, kad nei šeštadienį, nei užvakar nenutiko
nieko tokio, kas paprastai vadinama įvykiu. Šeštadienį berniūkščiai žaidė, mėtė akmenėlius,
panorau ir aš nusviesti akmenuką į jūrą. Tą akimirką stabtelėjau, paleidau jį iš rankos ir
nuėjau. Tikriausiai atrodžiau it paklaikęs, nes berniūkščiai man už nugaros prunkštelėjo.
Iš šono žiūrint, nieko daugiau nenutiko. Tai, kas įvyko mano sieloje, nepaliko aiškių
pėdsakų. Kažką išvydau ir pasibjaurėjau, net nepamenu, ar žiūrėjau į jūrą, ar į akmenėlį.
Akmenukas buvo plokščias, vienas šonas visiškai sausas, kitas šlapias ir purvinas. Laikiau
jį už kraštelių, plačiai išskėtęs pirštus, kad neišsitepčiau.
Užvakarykščiai potyriai daug sudėtingesni. Be to, pasitaikė net keletas sutapimų, keletas
man nesuprantamų qui pro quo. Tačiau neketinu mėgautis visa tai išklodamas
popieriuje. Aš tiesiog išsigandau ar pajutau kažką panašaus į baimę. Jei nors žinočiau, ko
pabūgau, jau būtų didelis žingsnis į priekį.
Tiesa, nė nemanau laikyti savęs pamišėliu, aš netgi kuo puikiausiai suvokiu, jog nesu
beprotis: pasikeitė tik daiktai. Bent jau norėčiau, kad tikrai taip ir būtų.
Pusė vienuoliktos
Vis dėlto mane, ko gero, buvo ištikęs nesmarkus pamišimo priepuolis; praėjo be
pėdsakų. Keisti anos savaitės išgyvenimai šiandien kelia juoką: daugiau nieko panašaus
nepatiriu. Šįvakar pasaulyje jaučiuosi patogiai, kaip namie. Čia mano kambarys su langu į
šiaurės rytus. Apačioje Luošųjų gatvė ir naujosios geležinkelio stoties statybos aikštelė. Pro
langą matau rausvas Geležinkeliečių užeigos šviesas Viktoro Nuaro bulvaro kampe.
Ką tik atvažiavo traukinys iš Paryžiaus. Išėję iš senosios stoties atvykėliai pasklinda po
gatves. Girdžiu žingsnius ir balsus. Nemažai žmonių laukia paskutinio tramvajaus. Tikriausiai
stovi susispietę į liūdną būrelį aplink žibintą, tiesiai po mano langu. Ką gi, jiems teks palūkėti
dar keletą minučių: tramvajus atvažiuos ne anksčiau kaip be penkioliktos 11. Kad tik šiąnakt
neatsibelstų keliaujantys prekeiviai: baisiai noriu migo, pastaruoju metu labai neišsimiegu.
Viena, tik viena gera naktis, ir visos paikystės išgaruotų.
Be penkiolikos 11: nebėra ko baimintis, jie jau būtų čionai. Nebent šiandien pono Rueno
diena. Jis atvažiuoja kiekvieną savaitę, antrame aukšte jam rezervuotas antras kambarys, -
tas, kur yra bidė. Ruenas dar gali pasirodyti: prieš eidamas gulti dažnai išlenkia bokalą alaus
Geležinkelečių užeigoje. Beje, jis gana netriukšmingas. Toks mažučiukas ir labai
švarus, su juodais žvilgančiais ūsais ir peruku. Štai ir jis.
Net širdis suplastėjo, kai išgirdau raminantį jo žingsnių aidą laiptuose: ko bijoti gyvenant
tokiame punktualiame pasaulyje? Regis, pasveikau.
Štai ir septintas tramvajus "Skerdyklos-Didieji baseinai". Atrieda garsiai džergždamas
geležimis. Netrukus vėl leidžiasi į kelią. Pilnas lagaminų ir miegančių vaikų, jis tolsta Didžiųjų
baseinų, gamyklų link, į tamsius rytus. Tai priešpaskutinis tramvajus; paskutinysis pravažiuos už valandos.
Einu gulti. Aš pasveikau ir nebeketinu kaip maža mergytė kasdien rašyti savo įspūdžių į gražų naują sąsiuvinį.
Rašyti dienoraštį galėtų būti įdomu vieninteliu atveju, jeigu
[Šioje vietoje lapelio be datos tekstas nutrūksta.]
DIENORAŠTIS
1932 m. sausio 25 d., pirmadienis
Man kažkas atsitiko, tuo daugiau neabejoju. Atsėlino tarsi kokia liga, - nė nepanašu į
kasdienį tikrumą ar akivaizdžią duotybę. Pamažu klastingai įleido šaknis; aš pasijutau
keistokai, truputį sutrikęs, ir tiek. Paskui ji sustingo, nuščiuvo, ir aš įtikėjau, kad nieko tokio, kad be reikalo nerimavau. O dabar ima keroti.
Manau, istoriko profesija nenuteikia gilintis į psichologiją. Savo srityje mes susiduriame tik
su paprastais, vientisais jausmais, kurie įvardijami tokiais bendrais žodžiais, kaip Ambicija ar
Interesas. Tačiau jeigu bent kiek save pažinčiau, dabar pats metas būtų tuo pasinaudoti.
Pavyzdžiui, mano rankos įgavo kažką naujo, pradėjo kitaip imti pypkę, šakutę. O gal
šakutė dabar kitaip guli rankoje, aš nežinau. Prieš valandėlę, eidamas į savo kambarį, staiga
sustojau, nes pajutau liečiąs šaltą daiktą, kuris patraukė dėmesį kažin kokiu savitumu.
Atverčiau delną, pasižiūrėjau: ogi laikau durų rankeną. Kai šįryt bibliotekoje Savamokslis
[Ožje P
, kuris dažnai bus minimas šiame dienoraštyje. Jis buvo teismo antstolio
raštininkas. Rokantenas su juo susipažino 1930 metais Buvilio bibliotekoje] priėjo
pasisveikinti, atpažinau jį tik po dešimties sekundžių. Aš regėjau nepažįstamą veidą, beje,
vargiai panašų į veidą. Pasivaideno, kad spaudžiu ne ranką, o riebią baltą kirmėlę. Tučtuojau ją paleidau, ir ranka glebiai nusviro.
Gatvėje taip pat sklando daugybė bjaurių garsų.
Taigi, per pastarąsias savaites kažkas pasikeitė. Bet kas? Ta permaina abstrakti, niekuo
nepagrįsta. Gal tai aš pasikeičiau? Jeigu ne aš, vadinasi, pasikeitė šis kambarys, miestas, gamta; reikia nuspręsti kas.
Manau, kad pasikeičiau aš: tai lengviausias sprendimas. Kartu ir pats nemaloniausias.
Bet turiu pripažinti, jog tie staigūs pokyčiai įvyko manyje. Bėda ta, jog labai retai mąstau; todėl
viduje nejučia prisikaupia daugybė smulkių permainėlių, o paskui vieną gražią dieną kyla
revoliucija. Štai kodėl mano gyvenimas pasidarė toks nesklandus, prieštaringas. Pavyzdžiui,
kai išvažiavau iš Prancūzijos, daug kas sakė, jog man taip šovė į galvą. Kai po šešerių metų
netikėtai grįžau, žmonės irgi būtų galėję kalbėti, kad man tiesiog šovė į galvą grįžti. Vėl matau
save su Mersjė kabinete pas aną prancūzų valdininką, kuris pernai atsistatydino po Petru
bylos. Mersjė ruošėsi vykti į archeologinę ekspediciją Bengalijoje. Visada troškau nuvažiuoti į
Bengaliją, tad jis primygtinai kvietė keliauti kartu. Dabar negaliu suprasti, kodėl. Manau,, jis
nelabai pasitikėjo Portaliu ir vylėsi, jog padėsiu jį prižiūrėti. Nebuvo jokios priežasties
atsisakyti. Ir net jei būčiau numanęs apie Mersjė gudrybę akylai stebėti Portalį, tai turėjo tik
dar labiau paskatinti entuziastingai priimti pasiūlymą. Bet aš sėdėjau kaip stabo ištiktas,
neįstengdamas nė žodžio ištarti. Spoksojau į khmerišką skulptūrėlę ant žalios staltiesėlės prie
telefono aparato. Jaučiausi lyg pilnas limfos arba drungno pieno. Mersjė su angeliška
kantrybe, kurioje slypėjo ir šiek tiek susierzinimo, kartojo:
- Ar sutinkate? Man reikia oficialaus galutinio sprendimo. Žinau, kad galiausiai atsakysite "taip", todėl verčiau sutikite dabar pat.
Jo rusvai juoda barzda labai iškvėpinta. Kaskart jam krustelėjus galvą, dvelktelėdavo
kvepalais. ir staiga aš pabudau iš šešerius metus trukusio miego.
Skulptūrėlė man pasirodė atgrasi ir idiotiška, pajutau, jog viskas baisiai įkyrėjo. Niekaip
negalėjau suprasti, kodėl esu Indokinijoje. Ką čia veikiu? Kodėl kalbuosi su šiais žmonėmis?
Kodėl esu taip keistai apsirengęs? Mano aistra užgeso. Keletą metų ji buvo mane užvaldžiusi
ir darė su manimi ką tinkama; dabar jaučiausi tuščias. Tačiau tai dar ne blogiausia: priešais
mane šmėkščiojo didžiulė blanki idėja. Nežinau kokia, bet kėlė tokį pasibjaurėjimą, kad
negalėjau į ją net pažvelgti. Be to dar, Mersjė barzdos aromatas lindo į nosį.
Pasipurčiau netverdamas pykčiu ir sausai jam atsakiau:
- Dėkoju, bet manau, kad jau pakankamai prisikeliavau: dabar turiu grįžti į Prancūziją.
Už poros dienų išplaukiau laivu į Marselį.
Jei neapsirinku, jei pasipylę ženklai pranašauja naują perversmą mano gyvenime, tai aš
bijau. Ne todėl, kad tas mano gyvenimas būtų turiningas ar itin vertingas. Bijau to, kas
užgims, užvaldys mane ir kur nublokš? Negu vėl teks iškeliauti, mesti nebaigtus tyrinėjimus,
knygą? Ar vėl atsibusiu po keleto mėnesių, keleto metų, išsekęs, nusivylęs, vidury griuvėsių? Norėčiau save perprasti, kol ne vėlu.
Antradienis, sausio 26
Nieko naujo.
Nuo devynių iki pirmos dirbau bibliotekoje. Sutvarkiau dvyliktą skyrių ir tas vietas, kurios
susijusios su Rolboko viešnage Rusijoje, iki Pavlo I mirties [Pavlas I, 1754-1801, Rusijos
imperatorius, nužudytas 1891.03.01 St.Peterburge. Sąmokslui vadovavo grafas Palenas. Po
jo sostą užėmė Aleksandras I, žinojęs apie sąmokslą]. Darbas jau padarytas: prie jo
nebereikės grįžti, kol imsiu perrašinėti į švarraštį.
Dabar pusė dviejų. Sėdžiu "Mabli" kavinėje, valgau sumuštinį, viskas daugmaž normalu.
Beje, kavinėse visada viskas normalu, ypač "Mabli", nes ten vadovauja ponas Faskelis su
geruoliška ir raminančia niekšelio išraiška veide. Netrukus prasiės jo ogulio metas, tad akys
jau paraudę, tačiau jis dar žvalus ir kupinas ryžto. Vaikštinėja tarp staliukų ir kartais paslapčia prieina prie lankytojų:
- Ar nieko netrūksta, pone?
Šypteliu matydamas jį tokį guvų: kai išsivaikščioja klientai, ištuštėja ir jo galva. Nuo antros
iki ketvirtos kavinėje nieko nebūna, tada ponas Faskelis lyg apkvaitęs kiek pamindžikuoja,
padavėjai užgesina šviesas, ir jis panyra į pasąmonę: likęs vienas užmiega.
Koks 20 lankytojų dar tebesėdi viengungiai, inžinierėliai, tarnautojai. Jie paskubomis
papietauja šeimyniniuose pensionatuose, kuriuos patys vadina savo valgyklomis, o kadangi
nori šiokios tokios prabangos, pavalgę ateina čia, geria kavą ir žaidžia pokerį: truputį
triukšmauja, tačiau tas permainingas šurmulys manęs neerzina. Jie taip pat gali gyventi tik susibūrę į krūvą.
O aš gyvenu vienas, visiškai vienas. Niekada su niekuo nesikalbu; nieko negaunu, nieko
neduodu. Savamokslis visai kas kita. Dar pažįstu ir Fransuazą, "Geležinkeliečių užeigos"
šeimininkę. Tačiau argi mes kalbamės? Kartais po pietų, kai ji atneša man alaus, paklausiu:
- Ar šįvakar turite laiko?
Ji niekada neatsako, ir aš nuseku paskui ją į vieną iš tų didelių antro aukšto kambarių,
kuriuos ji nuomoja valandai ar dienai. Aš jai nemoku: mums abiem patinka mylėtis. Fransuaza
patiria malonumą (jai kasdien reikia bent vieno vyro, tad, be manęs, turi dar nemažai kitų), o
aš nuveju kartais apninkantį liūdesį, kurio priežastis puikiai žinau. Tačiau mudu persimetame
vos keliais žodžiais. Kam kalbėti? Kiekvienas sau; beje, su manimi ji ir toliau elgiasi
pirmiausia kaip su kavinės klientu. Vilkdamasi suknelę, klausia:
- Sakykit, ar ką žinote apie aperityvą "Briko"? Mat šią savaitę pora klientų jo teiravosi.
Padavėja nesuprato, tai atėjo perspėti manęs. Keliauninkai turbūt gėrė Paryžiuje, todėl norėjo
užsisakyti, o aš nemėgstu pirkti nežinomų dalykų. Jeigu jūs nieko prieš, kojinių nenusimausiu.
Kitados, - dar ilgai po to, kai Ani mane paliko, - aš galvodavau apie ją. Dabar apie nieką
negalvoju; net nesivarginu ieškoti žodžių. Pojūčiai plaukia manyje ž kartais greičiau, kartais
lėčiau; aš nestabdau, - tegu sau. Kadangi mintys nesisieja su žodžiais, dažniausiai taip ir
lieka miglotos. Blausiai šmėkšteli kaip kokie žavūs pavidalai ir vėl prasmenga: netrukus jas pamirštu.
Neatsistebiu, kaip kiti vyrukai, prisėdę išgerti kavos, geba pasakoti aiškias, tikroviškas
istorijas. Paklausti, ką darė vakar, nė kiek nesutrinka: pora žodžių ir viskas pasakyta. Aš jų
vietoje imčiau mikčioti. Tiesa, jau seniai niekam neįdomu, ką veikiu. Kai gyveni vienas, nė
nebežinai; kas tai yra pasakoti: tikroviškos istorijos dingsta kartu su draugais. Įvykius taip pat
stebi tik iš šalies; žmonės taiga išnyra prieš akis ir kalbėdami nueina sau, nugirsti pokalbius
be pradžios ir pabaigos: tikrai nemokėtum jų atpasakoti. Tačiau kaip atpildą išsaugau tai, kas
netikroviška, kuo nepatikėtų žmonės kavinėse. Pavyzdžiui, šeštadienį, apie ketvirtą popiet,
nedidukė žydrai apsirengusi moterytė bėgo atbulomis lentinio statybų aikštelės šaligatvio
pakraščiu ir juokdamasi mosavo nosinaite. Iš už gatvės kampo švilpaudamas kaip tik suko
negras kreminiu lietpalčiu, geltonais batais ir žalia skrybėle. Atbula moterėlė atsitrenkė į jį
tiesiai po vakarais uždegamu žibintu, kabančiu ant tvoros. Taigi, ten buvo tvora, aitriai
kvepianti šlapia mediena, žibintas ir dailutė šviesiaplaukė moterytė juodaodžio glėby po
ugniniu dangumi. Jei reginį būtume matę keturiese ar penkiese, gal būtume pastebėję
susidūrimą, švelnias spalvas, gražųjį žydrą apsiaustą, panašų į pūkinę antklodę, šviesų
lietpaltį, raudonus žibinto stiklus; būtume pasijuokę iš dviejų apstulbusių vaikiškų veidų.
Retai kada žmogui užeina noras juoktis, kai jis vienas: ta scena mano akyse įgijo labai
stiprią, netgi žiaurią, tačiau tyrą prasmę. Paskui grupelė iškriko, liko tik žibintas, tvora ir
dangus: jei irgi atrodė gana gražūs. Po valandos žibintas ėmė šviesti, papūtė vėjas, dangus pajuodo: nieko nebebuvo.
Man tai nenauja; niekada nevengiau nekaltų jaudulių; priešingai. Kad juos patirtum,
tereikia jaustis truputėlį vienišam, - tik tiek, kad laiku atsikratytum tikroviškumo. Bet aš
visuomet būdavau netoli žmonių, pačiame vienatvės paviršiuje, tvirtai pasiryžęs prireikus
ieškoti prieglobsčio tarp jų: tiesą sakant, iki šiol buvau tik mėgėjas.
Dabar visur pilna keistų daiktų, - kad ir anas alaus bokalas ant stalelio. Į jį žiūrint, kyla
noras pasakyti: čiur, nebežaidžiu. Aiškiai suprantu, kad nuėjau per toli. Ko gero, čia niekuo
dėta vienatvė. Tai nereiškia, kad prieš guldamas pasižiūriu po lova ar bijau, jog vidury nakties
staiga atsidarys mano kambario durys. Vis dėlto neramu: štai jau pusę valandos vengiu
pažvelgti į tą alaus bokalą. Žiūriu virš jo, po juo, pro dešinį šoną, pro kairį: bet jo
nenoriu pamatyti. Ir labai gerai žinau, kad kavinės viengungiai niekuo nepadės: per vėlu,
nebegaliu prie jų glaustis. Jie patapšnotų man per petį ir pasakytų: "Na, kas gi tam alaus
bokalui? Jis toks pat kaip visi. Briaunuotas, su ąsa, prie krašto priklijuotas lipdukas su
kastuvėliu, o jame parašyta "Spatenbrau". Aš visa tai suprantu, bet žinau, kad čia yra dar
kažkas kita. Vos pastebima. Tiesiog nebeįstengiu paaiškinti to, ką matau. Niekam. Pamažėle grimztu gilyn, į baimę.
Aš vienas tarp smagių, protingų balsų. Visi tie tipai leidžia laiką be perstojo kalbėdamiesi
ir džiūgaudami, kad jų nuomonės sutampa. Dieve mano, kiek svarbos jie teikia tam, kad visi
kartu galvoja tą patį. Užtenka pamatyti, kokią fizionomiją jie nutaiso, kai pro šalį praeina koks
nors vyrukas žuvies akimis, regis, įsižiūrėjęs savo vidun, - iš tų, su kuriais jau niekas neranda bendros kalbos.
Kai būdamas aštuonerių žaisdavau Liuksemburgo soduose,
vienas toks ateidavo ir atsisėsdavo sargo būdelėje, prie geležinių virbų tvoros palei Ogiusto Konto gatvę.
Jis nekalbėdavo, tik retkarčiais ištiesdavo koją ir įsistebeilydavo į ją paklaikusiomis akimis. Ant
ištiestosios kojos avėdavo batelį, o kita būdavo apauta šlepete. Sargas mano dėdei sakė, kad
tai buvęs mokymo dalies vedėjas, atleistas už tai, kad atėjo į mokyklą pranešti trimestro
pažymių apsivilkęs akademiko mantiją. Mes siaubingai jo bijodavome, nes jausdavom, kad jis
vienas. Kartą nusišypsojo Roberui, iš tolo tiesdamas į jį rankas: Roberas vos nenualpo. Mus
gąsdino ne apgailėtina to tipo išvaizda, ne auglys ant kaklo, kuris trynėsi į prisegamos
apykaklės kraštą: mes jautėme, kad galvoje jis rezga slaptas mintis kaip koks krabas ar
langustas savo kevale. Mes kraupome vien pagalvoję, jog kažkas gali regzti krabiškas ar
langustiškas mintis apie sargo būdelę, mūsų žaislinius ratelius, krūmus.
Ar šitai manęs laukia? Pirmą kartą man nemalonu būti vienam. Norėčiau su kuo nors
pasikalbėti apie tai, kas man darosi, kol ne vėlu, kol dar negąsdinu mažų berniukų. Norėčiau, kad Ani būtų šalia.
Keista, prirašiau dešimt puslapių ir nepasakiau tiesos bent jau ne visą tiesą. Gal ir
nesąmoningai po data parašiau "Nieko naujo": iš tikrųjų neįstengiau papasakoti vieno
nereikšmingo nutikimo nei gėdingo, nei nepaprasto. "Nieko naujo". Žaviuosi, kaip galima
meluoti, palenkiant protą į savo pusę. Iš esmės tikrai neatsitiko nieko naujo: šįryt 15 po
aštuonių pakeliui iš "Printania" viešbučio į biblioteką aš norėjau pakelti nuo žemės
besivoliojantį popiergalį, bet negalėjau. Štai ir viskas, netgi nepavadinsi atsitikimu. Taip,
tačiau mane jis, tiesą sakant, sukrėtė: dingtelėjo į galvą, kad nebesu laisvas. Bibliotekoje
nesėkmingai bandžiau atsikratyti šios minties. Ir "Mabli" kavinėje norėjau nuo jos pabėgti.
Tikėjausi, jog išsisklaidys šviesose, bet mintis liko tūnoti manyje, slegianti ir skausminga. Ji ir padiktavo pastaruosius puslapius.
Kodėl apie tai nekalbėjau? Turbūt iš pasipūtimo arba gal truputį iš neišmanymo. Aš
nepratęs pats sau pasakoti, ką patyriau, man sunkiai sekasi atkurti įvykių eigą, nemoku
atsirinkti, kas svarbu. Tačiau dabar jau gana: perskaičiau, ką parašiau "Mabli" kavinėje, ir susigėdau;
man nereikia paslapčių, dvasinių būsenų ar ka-ko neapsakomo; nesu nei nekalta mergelė, nei kunigas, kad žaisčiau vidinį pasaulį.
Beveik nėra ko pasakoti: negalėjau pakelti nuo žemės popiergalio, ir tiek.
Labai mėgstu rinkti kaštonus, senus skudurus, o ypač popierius. Man malonu juos
čiupinėti, gniaužyti; dar kiek, ir įsidėčiau į burną kaip mažas vaikas. Ani įsiusdavo, kai aš už
kampučio paimdavau storą, puošnų, bet greičiausia šūdu išterliotą popierių. Vasarą arba
rudens pradžioje parkuose galima rasti saulės išblukintų laikraščio skiaučių, sausų ir aštrių
kaip sudžiūvę lapai, - tokių geltonų, lyg būtų perlietos pektinine rūgštimi. Žiemą vieni popieriai
suglamžyti, nudriskę, purvini susmunka į žemę. Kiti purpso baltučiai tarsi gulbės naujutėliai
ir netgi sušalę, virpantys, nors iš apačios jau prilipę prie žemės. Jie pasiraivo, ištrūksta iš
purvo, bet kiek tolėliau galutinai prisiploja. Man patinka liesti tuos popierius. Kartais tiesiog
čiupinėju ir apžiūrinėju labai arti prisikišęs, kartais plėšau, norėdamas išgirsti pratisą čežesį,
arba jeigu popierius labai drėgnas, uždegu, nors būna nelengva; paskui nusišluostau purvu
aplipusius delnus į kokią tvorą ar medžio kamieną.
Taigi, šiandien žvelgiau į rusvus iš kareivinių išeinančio kavalerijos kariškio aulinius.
Stebeilydamasis į juos, pamačiau šalia balos gulintį popierių. Maniau, jos kariškis bato kulnu
įmins jį į purvą, bet ne: vienu žingsniu peržengė ir popierių, ir balą. Aš priėjau: ten mėtėsi
liniuotas lapas, be abejonės, išplėštas iš mokyklinio sąsiuvinio. Lietus jį permerkė ir sulamdė,
jis visas buvo nusėtas pūslelėmis ir gauburėliais, tarytum nudeginta ranka. Raudonas
paraštės brūkšnys išsiliejęs į drėgną rožinę dėmę; rašalas šen ten nubėgęs. Puslapio apačią
dengė purvo luobas. Aš pasilenkiau, jau džiaugiausi vaizduodamasis, kaip paliesiu tą švelnią
vėsią tešlą, kaip mano pirštuose ji susirutuliuos į pilkus gumulėlius
Neįstengiau.
Kiek pastovėjau susilenkęs, perskaičiau "Diktantas: Baltoji pelėda", paskui atsitiesiau
tuščiomis rankomis. Aš nebesu laisvas, nebegaliu daryti, ką noriu.
Daiktai neturėtų jaudinti, nes jie negyvi. Žmonės pasinaudoja daiktais ir padeda
atgal į vietą, gyvena tarp daiktų: jie naudingi, ir tiek. O mane daiktai jaudina, ir tai
nepakenčiama. Aš bijau paliesti, lyg jie būtų gyvulėliai.
Dabar suprantu; jau geriau atsimenu, ką pajutau tąsyk, laikydamas akmenėlį. Lyg ir kažkokį
salsvą pasišlykštėjimą. Koks atgrasus jausmas! Nė neabejoju, kad jį sukėlė akmenukas, o iš
akmenuko jis smelkėsi į rankas. Taip, tikrai: tarsi koks šleikštulys apėmė rankas.
Skaitykite: >>>>Ž. P. Sartras. Šleikštulys, 2 fragmentas
>>>>Ž. P. Sartras. Šleikštulys, 3 fragmentas
| Ketvirtas fragmentas | ...
| Priešpaskutinis
| Pabaiga
Vertė A. Kiliesaitė, 2002
