Planeta, kurioje nebuvo juoko Iš Raymund Smullyan. This Book Needs No Title: A Budget of Living Paradoxes, 1980 Pradžia  |  Vidurys  |  Pabaiga     Apie autorių Raimondas Smulianas (Raymond Merrill Smullyan, 1919-2017) – žydų iš Rusijos kilmės (Šmulianas) amerikiečių matematikas, logikas, filosofas, magas, pianistas, daosizmo propaguotojas. Mokėsi vienoje klasėje su R. Feinmanu. Daugelio mokslo populiarinimo knygų apie logiką ir matematiką autorius: apie logines mįsles ir paradoksus, logikos naujausias koncepcijas. Pvz., jo „Šerloko Holmso šachmatiniai nuotykiai“ (1979) A. Konano stiliumi išdėstytas įvadas į retrospektyvinę analizę. Parašė kelias knygas apie daosizmą, kuriose bandė jungti filosofiją, matematiką ir logiką. O knygoje „Pašiepk strazdą giesmininką“ (1985) jis pateikia įvadą į kombinatorinę logiką. 1. Dabartinis laikotarpis   Kadaise buvo Visata, o toje Visatoje planeta. Ir toje planetoje visiškai nebuvo besijuokiančio. Nieko panašaus į "humorą" nebuvo. Žmonės niekada nesijuokė, nei šmaikštavo, nei krėtė pokštus ar ką panašaus. Gyventojai buvo labai rimti, sąžiningi, nuoširdūs, darbštūs, uolūs, gero linkintys ir dori. Tačiau nieko nežinojo apie humorą. Visi, išskyrus mažą grupelę, kurie kažkiek jautė, kas yra humoras. Tie žmonės kartais juokėsi ir pokštavo. Jų elgesys buvo ypač pavojingas kiekvienam ir buvo laikomas kaip akivaizdi patologija. Tą keletą žmogelių vadino "juokdariais" ir juos guldė į ligonines. Jų elgesyje ypač pavojinga buvo ne tik keisti jų leidžiami garsai ar tam tikros veido išraiškos, kai jie "juokdavosi", o tie patologiniai dalykai, kuriuos jie sakydavo. Atrodė, kad jie yra praradę bet kokį realybės jausmą! Jie kalbėjo dalykus, kurie buvo visiškai neprotingi, o kartais tiesiog logiškai prieštaringi. Trumpai sakant, jie elgėsi tiksliai taip, kaip apgauti ar apsvaigę, todėl ir buvo guldomi į ligonines. Medikų nuomonės dėl šio susirgimo priežasties skyrėsi. Kai kurie gydytojai tikėjo, kad jo kilmė yra organiška, kiti jį laikė funkcionaliniu sutrikimu; kai kurie manė jį kylant dėl cheminio disbalanso, o kiti tvirtino, kad jis yra grynai psichinis ir dažnai sukeliamas blogos aplinkos. Be to, paskutiniojo naudai buvo tai, kad buvo neabejotinai įrodyta, kad "juoku" buvo kažkaip užsikrečiama ir kad kai kurie individai tapdavo "juokdariais" po pasikartojančių kontaktų su kitais "juokdariais". Taigi, tai buvo dar vienas dalykas, kad darė besijuokiančius tokiais pavojingais; jie ne tik svaiginosi, bet ir galėjo sukelti apsvaigimus kitiems. Todėl jie turėjo būti guldomi į ligonines ne tik dėl jų, bet ir dėl kitų, sveikatos. Kaip bebūtų, gerai žinomas "kontakto juoko" reiškinys gerokai parėmė teoriją apie psichinę ligos kilmę. Tačiau, deja, nė vienas psichiatras, besilaikantis tradicinės psichiatrijos, nepasiekė jokių sėkmingų rezultatų. Nebuvo analitinėmis priemonėmis išgydytas nė vienas besijuokiantis. Tuo tarpu psichiatrai, naudoję cheminę terapiją, pasiekė puikių rezultatų! Vienas vaistas, vadinamas "juokazonu" buvo tiesiog stebuklingas. Geriausiai veikdavo suleistas į veną, tačiau galėjo būti ir valgomas. Viena vienintelė dozė veikdavo 6-7 mėnesius. Beveik iškart, ją gavęs, "juokdarys" nutraukdavo veiklą, kuri vadinama "pokštavimu", ir vietoje to imdavo rėkti. Rėkimas galėjo pereiti į smarkų ir agonišką spiegimą per pirmąsias 20 min. ir tęstis kokius 6-7 mėnesius. Pacientas galėjo gulėti tiesiog spiegdamas valanda po valandos, siena po dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio. Ir nuostabiausias dalykas buvo, kad niekad to spiegimo metu pacientas nė karto nenusijuokdavo, nepašmaikštaudavo ar net nenusišypsodavo. Taip, vaistas buvo tiesiog fenomenalus! Tačiau ne visi gydytojai buvo patenkinti. Kai kurie laikėsi pozicijos, kad šalutinis vaisto poveikis, būtent spiegimas, gali būti pacientui dar pavojingesnis nei juokas. Jie nurodydavo, kad pacientas atrodydavo laimingesnis, kai juokdavosi nei kai spiegdavo. Priešininkai sutikdavo, tačiau nurodydavo, kad spiegdamas jis atrodė mažiau apgautas ar apsvaigęs nei juokdamasis. Jie sakydavo: "Kas iš to, kad jis tarsi laimingesnis, jei laimingumas paremtas psichinėmis iliuzijomis? Ar ne geriau pašalinti tas iliuzijas, net jei tas procesas ir yra skausmingas? Ir pagaliau, kas nori gyventi kvailių rojuje?" Į tą argumentą buvo sunku ką nors atsakyti! Ir vis tik kai kurie gydytojai buvo linkę matyti savo pacientus laimingesnėje, natūralesnėje psichinės humoro iliuzijos būsenoje nei labiau į tikrovę orientuotoje spiegimo būsenoje, kuri atrodė taip nepakeliamai skausminga. Ir kaip veikė juokazonas buvo neaišku; ir į tai niekada nebuvo aiškiai atsakyta. Kas buvo žinoma tikrai, tai, kad jis veikė. Žinoma, buvo daug nesutariančių teorijų, tačiau nė viena nebuvo įtikinama. Viena jų tvirtino, kad prieš gydymą besijuokiantis gyveno daugiausia fantazijos pasaulyje – ir jo pagrindinė problema buvo, kad dažnai neatskirdavo išmonės nuo tikrovės. Tačiau keista, kad toji patologija, kaip atrodė, besijuokiančiajam kėlė malonumą, o ne skausmą. Kitais žodžiais, besijuokiantis iš tikrųjų mėgavosi išmonės ir tikrovės susimaišymu. Ir vaistas visiškai išsklaidydavo visas paciento fantazijas. Jis pirmąkart būdavo "defantazuojamas" – daugiau negyveno fantazijų pasaulyje, o matė tikrovę tokią, kokia ji yra. Tačiau pamatytas tikrasis pasaulis buvo tiek mažiau malonus ir puikus nei ankstesnis fantazijų pasaulis, kad kontrastas tapdavo nepakeliamu, sukeldavo šoką ir, jo pasekmėje, spiegimą. Tokia buvo viena iš teorijų. Kita teorija sakė, kad vaistas visai negydo – ir netgi pavadinti jį gydymu buvo apgaulė ir iliuzija. Visa, ką darė vaistas (anot tos teorijos), tebuvo fizinių ir nervinių kančių sukėlimas vartojančiajam, ir visi pacientai spiegė nuo siaubingo vaisto sukelto skausmo. Ta grupė teigė, kad vienintelė priežastis, kodėl pacientas liaudavosi juoktis ir juokinti, buvo nepakeliamas skausmas. Įrodant šią teoriją buvo nurodoma, kad besijuokiantys, kurie nebuvo hospitalizuoti, patekę į avariją ar kitaip sužeisti, dažnai visai liaudavosi juoktis. Ir dar daugiau, susirgę arba kitaip kęsdami skausmą besijuokiantys dažnai nesijuokdavo ir nejuokaudavo. Taipogi juokdariai, netekę vyro ar žmonos, brolio ar sesers, vaiko ar artimo draugo taipogi liaudavosi juoktis keliems mėnesiams. Visa tai, atrodo, rodė, kad skausmas, tiek fizinis, tiek dvasinis, buvo kažkaip nepriimtinas juokdariui ir iš čia, pagal analogiją, atrodė galima buvo daryti išvadą, kad vaisto sukeltas skausmas tik laikinai "užmušdavo", tačiau iš tikrųjų negydė paciento. Šios teorijos šalininkai taip pat iškėlė hipotezę, kad net visiškai normalus asmuo, t.y. nesijuokiantis, gavęs šį vaistą pajustų baisų skausmą ir pradėtų spiegti ir todėl tas pacientų spiegimas visiškai nieko bendra neturėjo su "deiliuzijacija", "staigia tikrovės orientacija" ar panašiu dalyku; speigimas tebuvo normali cheminė reakcija į vaistą. Tačiau ši hipotezė niekada nebuvo nei patikrinta, nei atmesta, nes pacientų spiegimas buvo toks nepakeliamas, kad joks normalus žmogus nesiryžo tapti savanoriu vaisto išbandymui. Tad tikrasis juokazono veikimo principas iki šiol lieka paslaptimi. Po 6-7 mėnesių gydymo, jis, dėl nežinomos priežasties, kelioms savaitėms, o kartais ilgiau, krisdavo į baisią depresiją. Vėliau jis palaipsniui atsigaudavo ir jo pirminiai juoko ir juokavimo simptomai vėl imdavo sugrįžti. Gydytojai išreikšdavo savo liūdesį, kad pagijimas, nors ir tikras, tebuvo laikinas, ir vėl skirdavo pacientui gydymą. Jie sakė: "Taip, mes turime duoti tą vaistą vėl ir vėl, kol pacientas pagis visam laikui". Ir tada, dažniausiai po trečio gydymo, ypač, kai cheminis gydymas buvo derintas su psichoanalitiniu gydymu, taikytu tarpiniais pagijimo laikotarpiais, įvykdavo stebuklas ir pacientas tarsi būdavo visam laikui pasikeitęs. Psichoanalizės gydymo metu psichiatras detaliai aiškindavo pacientui, kad, kai jis gyveno fantazijų pasaulyje ir tada susidūrė su tikrove, pirmąkart tai galėjo būti labai skausminga. Ir nuostabu, kad kažkur po trečio gydymo, pacientas iš tikro sutikdavo, kad psichiatras buvo teisus! Jis sakė: "Matau, kad buvote visiškai teisūs. Iš tikrųjų gyvenau tokioje būsenoje, kurioje nuolat painiojau fantaziją su realybe ir net tikėjau egzistuojant tokią esybę kaip 'humoras'. Taip, tikrai tikėjau, kad tai kažkas realaus, o ne vien mano vaizduotės vaisius. Tačiau dabar regiu šviesą. Suprantu, kokiame paklydime buvau! Tas gydymas vaistais padarė stebuklus, padėdamas suprasti, koks buvau išprotėjęs! Taigi, po tų vaistų pirmą kartą matau tikrus dalykus; dabar matau, kad dalykai nėra linksmi. Kaip jūs ir numatėte, gydytojau, susidūrimas su tikrove pirmus du ar tris kartus buvo keliantis nerimą. Tačiau ar norite išgirsti nuostabų dalyką, gydytojau? Daugiau nebijau tikrovės! Susidūręs su ja kelis kartus, pamačiau, kad ji visai ne tokia gąsdinanti! Aš jau prisitaikiau prie tikrovės! Pasakysiu jums tiesą, gydytojau, aš nemanau, kad man reiktų dar kartą duoti tuos vaistus. Tikrai, man jų nereikia! Faktiškai esu visiškai pagijęs, kad galėčiau būti išleistas iš ligoninės tiesiog dabar ir net nebandyčiau vėl užsiimta ta patologiška veikla vadinama 'humoru'. Taip, gydytojau, aš tikrai jaučiuosi kaip tapęs nauju žmogumi! Dar daugiau, jei išeičiau iš ligoninės, tai kaip eks-juokdarys galėčiau nustatyti kitus besijuokiančius ir potencialiai galinčius tapti tokiais daug geriau, nei bet kuris, neturintis mano patirties, tad netgi atvesčiau juos į ligoninę gydymui". Ir kai gydytojai išgirsdavo tokias kalbas, daugelis jų apsidžiaugdavo ir greitai išleisdavo tuos pacientus. Tačiau vėlesni tyrimai vėl sukėlė rūpestį. Pirmiausia, eks-juokdariai niekada gydymui nenurodydavo besijuokiančių ar potencialiai jais galinčių tapti. Antra, sklido gana patikimi gandai, kad tie eks-juokdariai, nors ir niekada nesijuokia ar nejuokauja viešai, tai daro privačiai ir slaptai. Taipogi, kai jie susitinka, jie gali burtis į grupes, kas kvepia konspiracija. Ir tada nemažai gydytojų iškėlė hipotezę, kad, gali būti, kad eks-juokdariai iš tikro nebuvo išgydyti, bet - koks siaubas – tik apsimetė tokiais. Kitais žodžiais, rimtai spėta, kad pacientai, po trečiojo gydymo, tik simuliuodavo esą psichiškai sveiki ir buvo, galų gale, nenuoširdūs! Ta hipotezė buvo tokia sukrečianti todėl, kad nenuoširdumas praktiškai nebuvo žinomas planetoje. Iš to mažo kiekio, kas buvo žinoma tuo klausimu, pats nenuoširdumas buvo laikomas kita psichozės forma, tik labai reta. Bet tada kyla klausimas: "Kas priverčia tuos eks-besijuokiančius būti nenuoširdžiais?" Keli drąsesni gydytojai pasiūlė, kad paprasčiausiai pacientai linkę jaustis gerai, kad išvengtų tolimesnių skausmingų gydymų. Tačiau ta hipotezė buvo visuotinai atmesta. Medikų nuomonės konsensusas laikė, kad nenuoširdumas niekada nebuvo apgalvotas ar iš anksto apmąstytas, o buvo kažkas, kas visiškai iracionalu, ir, tikriausiai, sukeltas tam tikro cheminio disbalanso. Ir netgi, buvo įtariama, kad pats juokazonas, nors laikinai ir pagydantis juoką, gali būti svarbiausias agentas, sukeliantis nenuoširdumo psichozę. Tad gydytojai liūdnai pastebėjo: "Situacija labai prasta! Ne tik kad juokazonas negali užtikrinti visiško išgijimo, bet ir atrodo, kad turi šalutinį poveikį sukeldamas nenuoširdumą". Kai kurie eks-juokdariai buvo sugražinti į ligonines ir jų gydymas juokazonu atnaujintas; kartu buvo skiriamas ir kitas vaistas, "nenuoširduzonas", tikintis pašalinti juokazono nenuoširdumo šalutinį poveikį. Tačiau tinkamas balansas niekada nebuvo pasiektas. Pagijimo laikotarpiais tarp gydymų, pacientai arba buvo nuoširdūs ir juokėsi, arba liaudavosi juoktis ir pasireikšdavo aiškūs nenuoširdumo simptomai. Kitaip sakant, nepavyko rasti jokio cheminio preparato, kuris priverstų pacientą nuoširdžiai liautis juoktis. Buvo išbandyti ir įvairūs smegenų chirurgijos būdai, tačiau irgi nesėkmingai! Joks mokslas negalėjo rasti būdo, kad tie keisti pacientai atsisakytų humoro tikrai nuoširdžiai. Taigi, gydytojai pakėlė rankas. Vėliau sugrįšiu prie besijuokiančių pacientų likimo. 2. Vidurinysis laikotarpis Planetos istoriją galima grubiai suskirstyti į tris laikotarpius: Ankstyvąjį, Vidurinįjį ir Dabartinį. Dabartiniame laikotarpyje visiškai nėra literatūros apie juoką, išskyrus vadovėlius ir mokslinius straipsnius psichologijos žurnaluose. Viduriniajame laikotarpyje buvo apstu tokios literatūros – ir tai sudarė netgi pagrindinę kūrybos dalį. Tuose kūriniuose visai nebuvo to, ką dabartiniai besijuokiantys vadina "juokinga"; tie rašiniai iš tikro buvo rimti, moksliniai ir filosofinės pakraipos. Juos daugiausia sudarė senųjų tekstų analizė ir komentarai. Tuo tarpu senieji raštai buvo visai nefilosofiniai; jie visiškai nerašė nei apie besijuokiantį ar ką nors panašaus. Jie tiesiog buvo tokie, kuriuos Viduriniajame laikotarpyje vadino "juokingais". Tie archajiški rankraščiai buvo pilni įvairiausių nesuprantamų prieštaringų dalykų, vadinamų "juokais" arba "linksmais dalykėliais". Viduriniojo laikotarpio pagrindinis tikslas buvo įvertinti Ankstyvojo laikotarpio kūrybą. Viduriniojo laikotarpio filosofai, ypač jo pradžios, iš tikrųjų aukštino Ankstyvąjį laikotarpį ir jį vadino "Aukso amžiumi", o dar tiksliau "humoro aukso amžiumi, kai žmonės galėjo laisvai juoktis ir juokauti ir iš tikro mėgautis gyvenimu". Tie rašytojai kalbėjo apie juokavimo nuosmukį labiau kaip tragediją nei kaip pasiekimą. Jie tvirtino, kad senieji raštai, nepaisant jų regimo iracionalumo ir paradoksalumo, iš tikro turėjo ypatingą išminties atmainą. Galbūt, jie sakė, "išmintis" nėra teisingiausias žodis; galbūt, toji "išmintis" nebuvo pažinimo rūšis, kurią galima sužinoti per mokslą ar išprotauti. Norint suvokti senųjų raštų reikšmę reikėjo tam tikro, vos ne mistinio sugebėjimo, vadinamo "humoru". Ir tasai "humoras" dažniausiai būdavo surandamas pačiuose paradoksaliausiuose ir, sakytume, iracionaliausiuose senuosiuose tekstuose. Kitais žodžiais (ir kas buvo ypač keista), Humoras negalėjo klestėti grynai rimtoje ir racionalistinėje aplinkoje. Pagrindinė Viduriniojo laikotarpio filosofinė problema buvo nustatyti, ar tas paslaptingas dalykas, vadinamas "humoru" egzistuoja objektyviai ar tėra vaizduotės padarinys. Tikėję jo egzistavimu buvo vadinami Pro-humoristais, o netikėję – skeptikai arba Anti-humoristais. Tarp Pro-humoristų vyko aršūs ginčai dėl to, ar Humoro egzistavimą galima nustatyti vien gryno proto pagalba, ar jį galima žinoti tik per tikėjimą. Pro-humoristai buvo grubiai skirstomi į tris grupes: 1) Racionalistai, tvirtinę, kad Humoro egzistavimas gali būti nustatytas gryno proto pagalba; 2) Tikėjimo Pro-humoristai, tikėję, kad protas gali būti kažkiek naudingas, tačiau tikėjimo aktas yra lemiamas; 3) ir pagaliau Mistikai (dabartiniais laikais vadinami "besijuokiančiais"), tvirtinę, kad nei protas, nei tikėjimas begali padėti suvokiant Humorą – vienintelis būdas tėra tiesioginė jo pajauta. Protas, jie sakė, niekur neveda. Tikėti Humoro egzistavimu remiantis autoritetais reiškia, kad patys jo neįžvelgiate. Tikėti Humoro egzistavimu – tačiau kuo remiasi toks tikėjimas? Ar tas tikėjimas remiasi autoritetais? Ar jis remiasi tam tikra viltimi, kad iš tikro yra toks dalykas, kaip Humoras? Ir galbūt todėl, kad Tikėjimo Pro-humoristai tikėjo, kad Humoras, jei jis tikrai egzistuoja, turėtų būti kažkas labai gera, dėl savojo gėrio siekimo, jie pasižadėjo gyventi taip, tarsi Humoras iš tikro egzistuoja? Taip, atrodė, kad taip yra.Tačiau, kaip nurodė Mistikai, tasai požiūris, nors ir gerai pagrįstas, buvo prastas įrodymas to fakto, kad Tikėjimo Pro-humoristai nematė Humoro tiesiogiai. Mistikai kartojo: "kai tik pajaučiate humorą tiesiogiai, jums nereikia proto argumentų nei tikėjimo ar ko nors panašaus. Tada sužinote, kad Humoras yra tikras". Pasakymas "jausti humorą tiesiogiai" buvo ypač kritikuojama. Mistikai sakė: "Taip, galima įžvelgti humorą daugelyje situacijų. Gyvenimas persunktas humoro, jei tik sugebi jį pajausti". Skeptiškai nusiteikę Anti-humoristai klausė: "Sakote, kad pastebite humorą. Pasakykite, kokios jis spalvos?" Mistikai juokėsi ir sakė: "Humoras neturi spalvos!" Skeptikai tęsė: "Ach, tai jūs jį matote tik baltos ir juodos spalvų! Tai tada, kokios jis formos?" "Kis neturi nei formos, nei išvaizdos". "Aš pasimečiau! Tai humoras matomas ar nematomas?" "Žinoma, kad nematomas!" "Tačiau ką tik sakėte, kad galite jį pastebėti. Ar nesakėte, kad galite jį pastebėti esant tam tikroms aplinkybėms?" "Taip, sakiau, tačiau turėjau omenyje kitą prasmę nei 'matyti akimis'. Vizualus matymas nieko bendra su juo neturi. Sakiau 'pastebėti' reiškiant betarpiškai suvokti, o ne matyti akimis. Suvokimas, toks betarpiškas kaip ir regėjimas, iš tikro yra visai kitas jutimas". "Skirtingas jutimas? Kuris tai jutimas – girdėjimas? Jei taip, tai kaip humoras skamba? Ar jis kvepia ar turi skonį, o gal galima liesti ar kaip? Kurie iš penkių jutimų pajaučiate humorą? O gal jis yra kelių kombinacija?" "Ne, jis nėra nei vienas tų 5 jutimų, nei jų kombinacija. Tai atskiras jutimas – tikriau, jis ne fizinis jutimas – mes vadiname tą jutimą 'humoro pojūčiu'". "Gerasis Dieve, jūs tikrai laikote ne fiziniu jutimu? Kitaip sakant, jis kažkas okultinio kaip telepatija ar aiškiaregystė? Tačiau mokslinis vientisumas reikalauja, kad netikėtume jokiais okultiniais dalykais; taiki tegalime tikėti, kad tasai Humoras tėra kažkas visiškai nerealaus, vien vaizduotės vaisius". Veltui Mistikai bandė ginčytis, kad humore nėra nieko okultiško – ir net pati mintis, kad humoras susijęs su okultiniais dalykais juos jiems atrodė kaip "linksma". Jie juokėsi ir to ir sakė: "Jei tai jums padės, pats pasakymas, kad humoras susijęs su okultiniais dalykais yra tipinis teiginys, kurį vadiname 'humoristiniu' ir kuris verčia mus juoktis. Humoras nieko bendra neturi su okultizmu. Ir kai ti pamatote, koks yra humoras, sužinote, kad jis yra natūraliausias dalykas pasaulyje ir kad jis nuostabiai malonus". Taip pat vadinamieji Mistikai tvirtino, kad pavadinimas "Mistikai" yra labai klaidingas. Jie teigė, kad humore nėra nieko, kas būtų mistiška – net jei jis gali pasirodyti esąs mistinis neturintiems humoro jausmo. Jie sakė: "Kodėl tiesiog nevadinti mūsų besujuokiančiais, nes tokiais, iš tikrųjų, mes ir esame". Taip Mistikų pavadinimas palaipsniui keitėsi į "besijuokiančius". Tikėjimo Pro-humoristų požiūris į besijuokiančius yra vertas dėmesio. Ne visi jų tikėjo besijuokiančių tvirtinimų autentiškumu. Ir iš tikro daugelis jų labai pavydėjo galintiems betarpiškai pajusti humorą ir todėl tiesiog nenorėjo tikėti, kad besijuokiantys tikrai tai gali. Ir kai kuriais atvejais jie buvo teisūs, dėl subtilių priežasčių, kurios vėliau pasirodys. Visgi, Tikėjimo Pro-humoristai nebuvo priešiški ir skeptiški besijuokiančių atžvilgiu, tačiau tikėjo jais iš visos širdies. Jie žinojo, kad besijuokiantys buvo tiesiogiai jautė tai, apie ką jie tegalėjo tik protauti ir tuo tikėti. Ir ateidavo pas besijuokiančius mokytis. Kai kurie besijuokiantys pagrindine savo gyvenimo misija laikė sugražinti juoką žmonijai. Jie tapo žinomi kaip "Juoko mokytojai" ir įsteigė institucijas (dažniausiai kalnuose ar ant jūros kranto) vadintas "Juoko vienuolynais". Prie jų dabar ir pereisime. 3. Pamokslas Tikėjimo humoristai ėjo į tuos vienuolynus ir sėdo prie Juoko mokytojų kojų, kad išmoktų šventojo Juoko meno. Juoko mokytojų metodai labai skyrėsi. Buvo garsusis Bankofas, atmetęs visus ortodoksinius metodus ir net sakęs, kad iš vis neturi jokio metodo. Jis kalbėjo: "Manau, kad geriausia metodas yra tiesiog mėgautis". Daugelis Juoko mokytojų jautėsi įžeisti, kad jų metodus taip ignoruoja Bankofas, tačiau visi turėjo pripažinti, kad, kaip praktikas, Bankofas buvo geriausias. Jis buvo tuo, ką toje planetoje galima buvo vadinti "klounu". Svarbiausi buvo ne jo žodžiai, apšviečiantys žmones, o darbai. Jis galėjo elgtis labai keistai. Kartais rimto "juoko pamokslo" metu jis galėjo staiga, be jokios pastebimos priežasties, padaryti eilę kūlvirsčių ir iš tūkstančių klausytojų vienas ar du galėjo pratrūkti juoku pirmąkart gyvenime. Jie galėjo pasakyti: "O, dabar mes matome, kad Humoras iš tikro egzistuoja! Dieve, tie kūlvirsčiai išmokė mus daugiau nei visos perskaitytos knygos apie juoko filosofiją!" Kai kurie kiti Juoko mokytojai bandė taikyti Bankofo kūlvirsčių techniką, tačiau, dėl kažkokios neaiškios priežasties, jie niekaip negalėjo jos įsisavinti. Ji gaudavosi kažkokia "plokščia", todėl kiti Mokytojai buvo priversti grįžti prie grynai verbalinių metodų. Viena iš tipinių priemonių buvo pamokslai. Kartais jie buvo geri, kartais – ne. Aš atkursiu vieną garsiausių pamokslų:   O, Juoko įkvėptieji! Jūs drąsiai ėjote ilgą kelią, kad galėtumėt pašlovinti Juoką humoro šventovėje. Tik deja, kokios klaidinančios yra jūsų pastangos! Iš pat pradžių veržiatės sėsti prie mūsų kojų ir prieinate su pagarba. Jūs į mus žvelgiate kaip į "šventuosius". Ir jokia mūsų pastanga negali jus įtikinti, kad jūsų pagarbus požiūris yra pagrindinis dalykas, trukdantis jums juoktis. Jei tik galėtumėte matyti padėties juokingumą! Jūs juoką laikote kažkuo rimtu ir negalite patikėti mumis, kai tikiname, kad humore nėra nieko rimta; humoras yra rimtumo antitezė. Kokia keista padėtis! Iš vienos pusės, puikiai žinote, kas mes turime tiesioginį kontaktą su humoru, - kad jį patiriame tiesiogiai – ir net jūsų išankstinis supratimas apie "juoko teoriją" yra toks stiprus, taip įsirėžęs į jūsų vidinę būtį, kad negalite patikėti dalykais, kuriuos sakome apie juoką. Galvojate, kad galėdami skaityti visas didžiąsias knygas apie juoko filosofiją, žinote apie jį daugiau nei mes – net žinodami, kad mes galime juoktis, o jūs – ne. Atrodo, kad galvojate, kad juoko pažinimas kažkuo svarbesnis nei sugebėjimas juoktis. Ir sakote, kad jūsų sprendimas apie juoką yra teisingesnis nei mūsų. Jūs tebetvirtinate, kad sugebėjimas juoktis neleidžia besijuokiančiam sužinoti, kas iš tikro yra juokas – ir tik "analizė", anot jūsų, gali tai padaryti. Esate tarsi kai kurie meno filosofai, besijaučiantys esą aukščiau menininkų, iš tikro žinantys daugiau "visko" apie meną nei patys menininkai. Taipogi jūs tarsi mokslo filosofai, sakantys: "Mokslininkais retai žino, kas iš tikro yra mokslas". Ar kai kurie logikai, sakantys: "Dauguma matematikų, net įrodydami didžiąsias teoremas, iš tikro nežino, ką daro". Taip, jūsų dėmesys mums yra tokios pačios prigimties. Jūs šlovinate mūsų sugebėjimą juoktis, nepaisydami to, kad mes jums sakome, kad tas garbinimas yra visai neteisingas dalykas. Mes sutinkame, kad garbinimas gali būti naudingas siekiant kitų gyvenimo vertybių, tačiau juoko niekada nepasieksi per garbinimą. Ir tik kai galite juoktis iš mūsų, vietoje to, kad garbintumėte, jūs esate teisingame kelyje. Tačiau jūs net nesuprantate, ką turime omenyje sakydami tai. Jūs užsispyrę tebetvirtinate, kad juokas yra kažkas rimta, nepaisydami tai, ką mes sakome. Sakote: "Vien tai, kad tvirtinate, kad jis nėra rimtas, dar nereiškia, kad jis būtinai toks nėra. Gali būti, kad jis iš tikro rimtas dalykas, tik jūs nesuvokiate jo rimtumo". Ir ką mes galime jums atsakyti, kai jūs kalbate tokius dalykus? Visa, ką galime tarti, yra: "Užtikriname, kad negalime mokslo ir logikos pagalba įrodyti, kad humoras nėra rimtas dalykas. Mes tiesiog žinome, kad jis nėra. Atsiprašome, kad tai skamba neracionaliai ir dogmatiškai, tačiau visa, ką galime padaryti, tai užtikrinti, kad kai tik įgysite humoro jausmą, taipogi žinosite, kad tai yra kažkas,kas nėra rimta". Leiskite man pasakyti jums konkrečiau, kokios yra jūsų klaidos, kokie klaidingi keliai, kuriais ketinate eiti, taip karštai tikėdami, kad jie nuves jus prie humoro jausmo. Pirmiausia, beveik nė vienas jūsų negalite atsikratyti visiškai klaidingo įsitikinimo, kad humoro jausmo įsigijimui reikia sunkių ir kryptingų pastangų. Atrodo, kad visi jūs tikite, kad humoro jausmas yra kažkas, ką galite pasiekti įdėję pastangas. Jūs juoką laikote apdovanojimu už jas. Taip pat juoką priimate kaip kažkokį savo pačių aktą - ką aktyviai darote, o nes kas jums nutinka. Gali būti sunku jums patikėti, tačiau dauguma mūsų juoko yra nevalingi apsireiškimai. Kartas, mes negalime nieko padaryti, kad juoktumės. Kai kuriose juokingose situacijose mes esame, tarsi "apimti" juoko; juokas dažnai užeina kaip koks čiaudulys. Kaip bebūtų, juokas nėra kažkas, ką galite pasiekti per pastangas. Vienintelė vieta, kur reikia pastangų, yra atmesti ankstesnius įsitikinimus, kad pastangų reikia humoro jausmo gavimui. Suprantame keblią jūsų padėtį. Sakote: "Gerai, mes atsisėdame ir nieko nedarome, tačiau juokas neateina. Kaip tada galime išmokti juoktis, nei į tai neįdedame jokių pastangų?" Manome, kad tai sunkiausias klausimas pasaulyje. Atrodo, tarsi turite rinktis kryptį: jei nieko nedarysite, nesijuoksite; jei kažką darysite, taip pat nesijuoksite. Tai kur tada juokas? Taip, puikiai suprantame jūsų problemą ir tikimės duoti visiškai protingą atsakymą. Tačiau, nelaimei, negalime. Galbūt, mūsų nesugebėjimas tai padaryti perdaug nesiskiria nuo jūsų nesugebėjimo juoktis. Kaip bebūtų, negalime jums atsakyti; galime tik panaudoti kitus metodus. Vienas dalykas, kuris, kaip manome, gali padėti, yra parodyti, kiek daug pastangų įdedate klaidingai krypčiai. Leiskite parodyti keturis pagrindinius kelius. 1.  Kai kurie jūsų laikosi požiūrio, kuris visai nėra objektyvus ir mokslinis. Skaitote visą literatūrą, kurią galite rasti apie humoro filosofiją. Darote detalias lingvistines analizes, ką žodis "humoras" galėtų "reikšti". Ieškote geresnio ir dar geresnio "humoro" apibrėžimo. Kitais žodžiais, jūs bandote apibrėžti žodį "humoras" kitais žodžiais, kurių prasmę žinote. Tačiau tai visiškai neįmanoma! Žodis humoras nėra apibrėžiamas terminais, kurie suprantami. Vienintelis būdas sužinojimui, ką "humoras" iš tikro reiškia, tėra gauti humoro jausmą. Ir tam mokslas bei logika padeda mažiausiai. Prašau, nesupraskite klaidingai: visos tos analitinės humoro studijos turi didelę reikšmę psichologijai ir pažinimo teorijai. Tačiau jas reiktų daryti po to, o ne iki gaunant humoro jausmą. Studijos anksčiau greičiausiai jums nepadės ir greičiau netgi pakenks. Kodėl jos pakenks? Nes labai įtemptas ir rimtas moksliškumas gali įsirėžti mąstyme ir trukdyti humoro atėjimui. Kai kuriuos jūsų nustebins posakis "atėjimui"? Taigi, būtent taip! Taip, plačiąja prasme, humoras yra kažkas, kas iš tikrųjų ateina! Tai mūsų pagrindinis tašką, kurį labai sunku jums suvokti. Jei tik galėtumėte atsipalaiduoti, tik prisileisti, leisti humorui ateiti, - tada jis galėtų. Tačiau ne, jūs užsiėmę įtemptomis rimtomis studijomis, ir viskas, ką galėtumėte padaryti dėl sėkmės, tai atsisakyti jų. 2.  Kitas klaidingas įsitikinimas , kuriuo daugelis jūsų sergate, yra tai, kad humoro jausmą galima įgyti per moralę. Jus mokė, kad jei gyvensite dorai, būsite apdovanoti humoro jausmu. Ir todėl darote gerus darbus tikėdamiesi už juos gauti atpildą. Tačiau tai visiškai klaidinga! Nesame prieš moralumą – dauguma mūsų vertina moralų gyvenimą – tačiau absoliučiai įsitikinę, kad ji nieko bendra neturi su humoro siekiu. Iš kur paėmėte tą klaidingą įsitikinimą, kad turite "užsidirbti" humoro jausmą per gerus darbus? Iš tikrųjų, besijuokiančiojo moralinės savybės visai nesiskiria nuo nesijuokiančiojo. Žinoma, kai kurie iš mūsų yra lapai puikūs žmonės, tačiau kiti yra visiški niekšai. Moralė tiesiog su tuo klausimu visai nesusijusi. 3.  Artimai su tuo susijusi ir visiškai idėja, kurią kai kuriems jūsų yra sakę, kad humorą galite pasiekti tik per įvairias askezės praktikas. Ir todėl jūs marinate save, susilaikote nuo sekso, silpninate ir kitaip žalojate savo kūnus tikėdamiesi, kad kenčiamas stiprus skausmas atneš humoro vaisių. Tačiau taip nebus, ir nėra ko tikėtis! Kuo labiau save skaudinsite, tuo mažiau galėsite džiaugtis humoru. Tėra viena maža išimtis: yra dalykas, kurį vadiname "kartus humoras", kylantis, kaip atsakas į skausmą. Tačiau ši humoro rūšis gana reta ir jos beveik neįmanoma išmokti neįsisavinus įprasto džiugaus humoro. Taip. Humoras kartais iš tikrųjų džiuginantis ir todėl, greičiausia, negali klestėti prislėgtoje asketizmo atmosferoje. 4.  Labiausiai užsimaskavusi visų klaida yra bandymas išmokti humoro vien imituojant išorines besijuokiančiojo formas. Tas suklydimas taip subtiliai apgaulingas ir pavojingas, ir taip sunkiai mūsų pašalinamas. Įsiklausykite ypač atidžiai į mūsų juoko garsą ir tada pabandykite patys sukelti tokius garsus. Kai kurie jūsų gana gerai jį akustiškai pamėgdžioja, tačiau mūsų neapgausite! Nei jei jūsų mėgdžiojimas tobulas, jūs vis tiek juokiatės ne daugiau nei kad papūga gali suprasti mūsų kalbą, kurią imituoja. Klausiate mūsų, kaip mes žinome, kad juokas nėra nuoširdus, ir mes atsakome: "Jis tiesiog neskamba". Prašote nurodyti konkrečiau ir "pakoreguoti" jūsų juoką, o labiau moksliškai mintijantys prašo pateikti tikslią akustinę skirtumo tarp nuoširdaus ir pamėgdžiojančio juoko analizę. Klausiate: "Ar tono aukštumas netinkamas? Ar blogai su periodais? Kas yra, kad mūsų juokas netikras?" Atrodote nusivylę, kad mes nesistengiame atsakyti į tokius klausimus. Pirmiausia, mes jums negalime duoti tikslaus mokslinio apibūdinimo, kodėl jūsų juokas neįtikinamas, akustinė sinusoidė yra paskutinis dalykas, kurį galime pateikti. Galbūt, jei sutelktume dėmesį ties tuo, galėtume išmokyti juoktis įtikinamiau, tačiau tai būtų blogiausias dalykas pasaulyje. Netgi, jei išmoktumėte tobulai mėgdžioti mūsų juoką, mes praktiškai negalėtumėm sužinoti, ar turite humoro jausmą. Dėl ko tikrai patirtumėte nesėkmę, tai ne galimybę juoktis teisingai, o visai atvirkščiai. Kai tik turite humoro jausmą, tai automatiškai ir nevaržomai juokiatės teisingai be jokios analizės, kaip juokiatės. Taip mes žinome, kad jus užbūrė daugybė knygų tokiais pavadinimais "Kaip juoktis teisingai?", tačiau rimtai jus užtikriname, kad tikras besijuokiantis net nerašytų tokios knygos. Netgi daugiau, tokios knygos prieštarauja pačiai humoro dvasiai. Privalote atminti, kad besijuokiančio veiksmai tėra Humoro išorinė apraiška. Pats Humoras yra visas mūsų viduje. Ir niekada neįgausite tos dvasios mėgdžiodami išorines apraiškas. Kitas būdas, kurį mėginate išmokti imituodami, tai įsiminti juokus. Tai varganas ir mechaninis veiksmas įsimenant tūkstančius ir tūkstančius pajuokavimų, manant, kad taip įgaunate humoro jausmą. Tą veiklą vadinate "studijavimu" – sakote, kad "studijuojate humoro jausmo įgavimą". Tačiau tie juokai yra beprasmiški iki tol, kol neturite humoro jausmo. Be šio vidinio jausmo, negalite iš tikro pamatyti tikrosios tų juokų esmės. Tikrai, net be to jausmo, galite suprasti situacijas, kurias tie juokai pateikia, tačiau tos situacijos savaime nebus įdomios, kol nesuvoksite jose esančio humoro. Kas yra tas "humoras" jose? Kadangi jis neturi spalvos, garso, kvapo, skonio, nėra liečiamas, jis nesuvokiate, kas jis galėtų būti. Kai kurie jūsų tebelaiko, kad jei jis nėra vienas tų dalykų, tai jis turi būti kažkas "mistinio", - ir negalite patikėti mumis, sakantiems, kad toks nėra. Kai tik patys pajusite humorą, pamatysite, kad tai kažkas taip paprasta, kaip dienos šviesa. Grįžtant prie juokų įsiminimo, galime nesunkiai pamatyti, kad patiriate visišką nesėkmę, nepamatydami juose humoro. Siekdami visiško aiškumo, jūs juos pasakojate pernelyg rimtai. Juokavimas nėra kažkas panašaus į rimtą liturginę giesmę; jis visiškai priešingas savo dvasia. Pasakojate juokingą istoriją – ar tiksliau perpasakojate – tarsi būtumėte laidotuvėse! Ir vėl, beviltiška pateikti akustinę netikslumų analizę, tegalime pasakyti, kad privalote pirma įgyti humoro jausmą ir tada tinkamas pasakojimo būdas ateis savaime. Didžiausi užsispyrėliai iš jūsų daro taip: derina dvi technikas – juokų įsiminimo ir priverstinio juoko, ir esti įsitikinę, kad "pasiekė". Tačiau Visagali, kaip jūs klystate! Jūs pirma mėgdžiojate "juokavimą", o tada mėgdžiojate "juoką", ir dar esate tikri, kad turite humoro jausmą! Nesuprantate, kad intensyvus panirimas vien į išorines formas yra pagrindinis dalykas, trukdantis humoro jausmui pasiekti jūsų sielas. Dar daugiau, Jūs net netikite mumis, kai įtikinėjame jus, kad dar labiau nutolote. Pykstate ir reikalaujate pateikti mokslinį įrodymą, kad dar neturite humoro jausmo. Visiškai atsisakote patikėti savo intuicija tuo klausimu ir pikti paliekate vienuolynus eidami į pasaulį, tvirtindami, kad esate "tikri besijuokiantys". Niekas labiau negriauna mūsų pamatų kaip tai! Skeptikai, sutikę jus, yra teisūs sustiprindami savo tikėjimą, kad humoras yra kažkas, kas tėra vien "išmonė ir iliuzija". Tikėjimo humoristai, tikintys, kad humoras yra iš tikro, tačiau pavydintys jį turintiems bei tikintys, kad daugiau nėra tikrų besijuokiančių, taipogi sustiprina savo tikėjimą, sutikę pseudo- besijuokiančius. Taip, pseudo-besijuokiantys yra pagrindinė priežastis, kodėl humoras nyksta šioje planetoje. Mes kviečiame jus priešintis tai bangai; bet pavyks ar ne, tik Dievas žino. Pradžia  |  Vidurys  |  Pabaiga     Papildomi skaitiniai: I. Naživinas. Judėjas Mikės Pūkuotuko dao Odisėjas visapusiškas Robertas Aberneti. Atžala Pastabos apie kūrybiškumą A. Rimbaud. Blogas kraujas Bergsoniška juoko teorija A. de Saint-Egziuperi filosofija Maksimalistinis vertėjo manifestas A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu? Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas! Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas? Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu? R. Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos M. Velbekas. Elementariosios dalelės A. De Saint-Exupery. Mažasis princas Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė H. Toro. Gyvenimas be principų Aldous Huxley. Suvokimo durys Įvadas į Vedantos principus L. Tolstojus. Prisikėlimas U. Eco. Fuko švytuoklė Literatūriniai skaitiniai Fantastikos sritis Filosofijos skiltis Poetinės vizijos Vartiklis