Ar vasaros laikas taupo?  

Water: Children Beveik ketvirčiui pasaulio pavasarį praras miegą, kai persuks laikrodį vasaros laikui. Bandoma aiškinti, kad taip sutaupoma elektros energijos. Tačiau nauji tyrimai verčia tuo abejoti - kai kuriais atvejais elektros energijos sunaudojama netgi daugiau.

Laiko pasukimo idėja priskiriama Bendžaminui Franklinui, 1784 m. pasiūliusiam taip taupyti žvakes, tačiau JAV jos neįteisino iki pat Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo aktualu taupyti resursus. Pirmas rimtesnis tyrimas atliktas 8 dešimtm. per naftos krizę ir JAV Transporto departamentas nustatė, kad laiko pasukimas sutaupo 1% elektros energijos.

Nuo tada nebuvo atlikti gausių tyrinėjimo, o elektros naudojimo ypatybės pasikeitė, išplitus oro kondicionavimui ir namų elektronikai. 2006 m. visa Indianos valstija pirmąkart perėjo prie vasaros laiko. Nagrinėjant elektros sunaudojimą ir apmokėjimą, netikėtai pastebėta, kad tai sukėlė 1% didesnį elektros naudojamumą, kas per valstiją sudarė papildomų 9 mln. dolerių kainą. Spėjama, kad tai dėl padidėjusio patalpų vėsinimo vasarą ir šildymo žiemą.

2007 m. vasaros laikas JAV buvo įvestas trimis savaitėmis anksčiau, antrą kovo sekmadienį ir baigėsi viena savaite vėliau rudenį. Kalifornijos Energetikos komisijos tyrimas parodė, kad tai turėjo nežymų arba neturėjo jokio poveikio. Pastebėtas 0,2% sumažėjimas patenka į statistinius 1,5% paklaidos rėžius.

Vienok, 2008 m. spalio mėn. Kongresui pateiktoje JAV Energetikos departamento ataskaitoje tvirtinama, kad vasaros laiko išplėtimas keturiomis savaitėmis leido sutaupyti 0,5% elektros energijos. Tačiau laikrodžio sukiojimui jau seniai priešinasi fermeriai, nuostolius skaičiuoja sporto ir laisvalaikio sektoriai.

Stokholmo Karolinska institutas atliko miokardo infarkto dažnių tyrimus analizuodami duomenis nuo 1987 m. Jie nustatė, kad pirmą vasaros laiko savaitę infarktų pagausėja 5%. "New England J. of Medicine" 2008 m. spalio 30 d. numeryje jie spėja, kad tai yra dėl miego įpročių ir biologinių ritmų sutrikimo.

Vienok, atrodo, kad vasaros laikas sumažina avaringumą, nes daugiau žmonių grįžta namo šviesiu paros metu. RAND specialistai spėja, kad 8-10% sumažėja eismo įvykių, susijusių su pėsčiaisiais ir 6-10% - su transporto priemonėmis (paskelbta J. of Economic Analysis & Study, 2007 B.E.)

Nusivylę pasauliu buvo jau senovėje

Jei jaučiatės pavargę nuo to, kas dedasi pasaulyje, vadinasi, kad ir kokios būtų jūsų politinės pažiūros, jaučiate tai, ką žmonės jautė tūkstantmečius. Gal panašiai kaip romėnų dramaturgo Terencijaus*) pjesės „Broliai“ (160 m. pr.m.e.), kurio veikėjas sušunka:
„Esame apsupti tiek daug dalykų, nuo kurių nėra pabėgimo: smurto, skurdo, neteisybės, vienatvės, gėdos. Kokiame amžiuje gyvename!“

Desperacija: Munch Bet ką tada daryti?!  Apie tai skirtingus požiūrius turėjo ir žmonės senovėje. Vienas populiariausių variantų – atsiriboti („pabėgti“) nuo pasaulio (arba bent bandyti). Rečiau buvo imamasi pačiam, vienam pačiam. tvarkytis savarankiškai su pasaulio bėdomis…

Heraklito pabėgimas

Vienu žinomiausiu senovės filosofu, nusivylusiu pasaulietiniais reikalais, buvo Heraklitas. Jo didžiausias priekaištas buvo politikai – nepatiko politikų įžūlumas ir kvailumas, o taip pat ir jų priimti įstatymai. Bet jam nusibodo ir žmonių kvailumas, neginant savo teisių: „turi ginti savo įstatymus kaip miesto sienas“.

Kai jo draugas Hermodoras buvo ištremtas iš Efeso, Heraklitas pasmerkė miestą už kvailų žmonių išaukštinimą ir gerų žmonių žlugdymą. Anot Diogeno Laerciečio, jis sakė, kas Efeso valdovams reikėtų nusižudyti:
„Efeso gyventojams būtų gerai, jei kiekvienas suaugęs nusižudytų ir paliktų miestą bebarzdžiams berniukams, nes jie išvijo Hermodorą, verčiausią iš jų, sakydami: „Mes nenorime nė vieno verčiausio tarp mūsų; o jei toks atsirastų, tegul eina kitur ir susitinka su kitais“.

Kai Efeso gyventojai paklausė, kodėl toks protingas žmogus kaip Heraklitas ignoruoja politiką ir verčiau su vaikais mėto kauliukus, jis, matyt, atsakė, kad toks pilietinis gyvenimas nebėra vertas protingo žmogaus laiko:
„Ko stebitės? Ar ne geriau tai daryti, nei dalyvauti civiliniame gyvenime?“

Galiausiai Heraklitas nepajėgė visa tai pakęsti – pradėjo klajoti po kalnus, maitindamasis žolynais ir žolelėmis, bet „kai tai jį užklupo vandenligė, jis grįžo į miestą ir užminė gydytojams mįslę, ar jie kompetentingi sukelti sausrą po smarkaus lietaus. Tada jis bandė išsigydyti nueidamas į tvartą ir užsikasdamas mėšle. Gyvenant kalnuose atokiai nuo visuomenės, Heraklito sveikata greitai pablogėjo ir netrukus jis mirė, būdamas 60 m. amžiaus.

Kvinto Sertorijaus pabėgimo svajonė

Kvintas Sertorijus (123-72 m. pr.m.e.) buvo romėnų valstybės veikėjas, išsiskyręs retorikos įgūdžiais ir pergalėmis prieš galų gentis. Romoje vykusių politinių neramumų metu jis buvo pasiųstas vadovauti Ispanijos provincijoms. Būdamas ten, jis tapo Romos valdančiosios frakcijos priešu ir 8 m. faktiškai įtvirtino savo nepriklausomą Ispanijos valdžią.

Sertorijaus priešai Romoje nesėkmingai siuntė armijas į Ispaniją prieš jį. Sertorijus įsteigė savo 300 narių senatą. Jame buvo ir romėnų, ir ispanų genčių atstovų. Savo populiarumą jis įtvirtino apeliuodamas į vietinius prietarus – visur eidavo lydimas balto elniuko, dieviškosios galios simbolio. Po daugelio metų grasinimų ir sunkumų Sertorijui visa tai įgriso. Pasak Plutarcho, Sertorijus sutiko jūreivius, „kurie neseniai grįžo iš Atlanto salų“ ir pasakojo apie žemę prie Afrikos krantų su šiltu klimatu ir maisto bei vandens gausa. O svarbiausia, kad ji buvo toli nuo visų politinių ir karinių neramumų. Jūreivių pasakojimai padarė įspūdį ir Sertorijus panoro apsigyventi salose.

Deja, Sertorijui jis niekada nerealizavo savo „išsigelbėjimo“ - jis ištvėrė dar daugelį politinių ir socialinių neramumų metų, kol 72 m. pr.m.e. jį nužudė sąmokslininkai.

Ar atsiribojimas gelbsti?

Daugelis senovės Graikijos ir Romos žmonių, regis, pripažino, kad laimę galima rasti atsiribojus nuo žemiškų reikalų. Epikūras patarė žmonėms siekti vienatvės ir vengti pasaulio. Jo garsus posakis skelbia: „gyvenk nežinomybėje“. Tačiau kiti su tuo nesutiko; pvz., Plutarchas manė, kad Epikūro idėja yra pralaimėjimo ženklas ir gyvenimo potencialo švaistymas:
„Tasai, kuris pasineria į nežinomybę, apgaubia save tamsa ir palaidoja savo gyvenimą tuščiame kape, atrodo, kad jis apgailestauja dėl savo paties gimimo ir pastangų tam, kad gyventų“.

Buvo ir kitų pritariančių Epikūro minčiai; pvz., Horacijus rašė:
„Laimingas žmogus, kuris, toli nuo verslo rūpesčių, dirba savo protėvių žemes su jaučiais kaip senovės žmonės, be jokių skolų; jo, kaip kareivio, nežadina šaižus trimito gaudesys, ir jis nebijo audringos jūros; jis vengia ir miesto centro, ir įtakingų piliečių aukštų durų“.

Taigi, Horacijui laimingas žmogus gyvena toli nuo miestų ir armijų, gyvena tiesiog savo protėvių ūkyje su gyvuliais ir artimaisiais – be jokių skolų ir nerimo.

Imti reikalus į savo rankas

Bet kaip tai padaryti, jei esi tiesiog paprastas žmogus?!

Atėnų dramaturgas Aristofanas pasiūlė komišką ir ironišką sprendimą. Savo pjesėje „Acharniečiai“, pirmą kartą pastatytoje 425 m. pr. m.e., jis vaizduoja vyrą, vardu Dikaiopolis, kuriam ne tik įgriso politika, bet ir žmonės, savanaudiškai balsuojantys už išmaldą ir klaidingus politinius sprendimus. Žmones, anot jo, „galima pirkti ir parduoti“.

Todėl Dikaeopolis sugalvoja savo sprendimą: sis „sudarys sutartį su spartiečiais tik dėl savęs, savo vaikų ir žmonos“, kad jo šeima galėtų gyventi taikiai. Jo planas triumfuoja ir jis mėgaujasi privilegijomis, kuriomis kiti negali naudotis. Tačiau to nereiktų vertinti rimtai – tai juk komedija!?

Taigi, ką daryti, jei esi paprastas žmogus ir pavargęs nuo politikos?

Deja, po dviejų tūkstančių metų galimybės nepagerėjo. Tad ir lieka arba tik pasišalinti, iškentėti arba … juoktis...

*) Terencijus (Publius Terentius Afer, apie 190-159 m. pr.m.e) – romėnų dramaturgas, 6 komedijų (visos išlikę) autorius. Nebuvo originalus, naudojosi kitų autorių kūriniais. Jose nėra užuominų į romėnų gyvenimą, tad turėjo labiau patikti rinktinei publikai, o ne masei. Pjesė „Broliai“ (Adelphoe, 160 m. pr.m.e.) parašyta pagal Menandro komediją prijungus vieną aktą iš Difilo komedijos „Mirštantys kartu“. Ji pasakoja apie du brolius, kurie įsimyli merginas: vargšę ir arfininkę. Kad padėtų broliui, kitas brolis arfininkę paima iš sutenerio.

Išlikti blaiviam
Kelio suradimas
Apylankos į naudą
Rimtas poreikis žaisti
Mokslas apie garbanas
Mikrobiotechnologija
Tai matėte ne kartą...
Stresas ir adaptacija
Socialinės tvarkos problema
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Akis-smegenys: Užsipildanti spraga
Kasdien laikykitės proto higienos
„Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui“
Pacientų pasitenkinimas sveikatos modeliu
Mazochizmas - antropologinė paslaptis
Finn Skarderud. Nerimas
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Apie socialinę fotografiją
Placebas: kas tai?
Nyčė: Valia mirčiai
Religijos samprata
Pakeisti draugai
Laiko dvelksmas
Vartiklis