Tokios tad buvo lenktynės. Trabant automobiliai. Vartiklis

Vieną 1894 m. liepos mėnesio dieną Paryžiaus pakraštyje prie starto linijos išsirikiavo pora dešimčių savaeigių vežimų – labai įvairių ir net keistų. Leista dalyvauti visiems – ir užsiregistravo per šimtą automobilių – benzininių, garinių, elektrinių, suspausto oro ar dujinių, su pedalais ir svirtimis ir netgi, anot konstruktorių, veikiančių „suspaustu vandeniu“ ar panaudojančių Žemės traukos jėgą. Per parengtinį išbandymą bent pusė jų nepajudėjo iš vietos. Startavo 14 automobilių su benzininiais ir 7 – su gariniais varikliais.

Motorai rūko, čiaudėjo. Linksmai skambčiojo varpeliai, kuriais buvo nukabinėtas Skoto automobilis – atseit, jie turėjo nustelbti mašinų keliamą triukšmą ir nuraminti priešais atvažiuojančius arklius, kad tie „galvotų sutikę kažką panašaus į save“...

Paskutiniame etape lenktynininkai skubėjo kiek beišgalėdami. Ratams daužantis į akmenis lūžinėjo stipinai (dar nebuvo pneumatinių pripučiamų padangų), varikliai gedo ir čiaudėjo, trūkinėjo grandinės, svirtys neklausė vairuotojų. Dulkės kilo debesimis užkimšdamos garintuvus ir degiklius.

Ypač sunku buvo garinių mašinų vairuotojams. Kritus garo spaudimui, vežimai įstrigdavo sunkesniuose kelio ruožuose, vienas jų vos per valandą įstengė vėl paleisti garo katilą. Kitame automobilyje kūrikui nuo dūmų nugaravo galva.

Finišą pasiekė 13 benzininių ir tik 2 gariniai automobiliai. Pirmąjį prizą pasidalijo „panaras-levasoras‘ (vairuojamas paties inžinieriaus Emilio Levasoro^*)) ir „pežas“. Benzininiai automobiliai važiavo vidutiniškai 20,5 km/val. greičiu, pasirodė esą ir saugesni, ekonomiškesni, patogesni.

Vėliau lenktynės tapo įprastu dalyku. Tačiau jokios kitos techninių išradimų atžvilgiu nebuvo tokios reikšmingos kaip pirmosios. Paminklas Levasoro pergalei

Paaiškėjo būtinybė apjuosti kietus ratus pneumatinėmis padangomis, valdymo svirtis pakeisti vairu (šturvalu), grandines – patikimesnėmis varomosiomis priemonėmis. Tad jau 1898 m. “Renault” pagamino automobilį su kardaniniu velenu ir šarnyrais.

Benzininių variklių pranašumą patvirtino po metų vykusios antrosios lenktynės, kurias irgi laimėjo E. Levasoras, sugebėjęs 1200 km kelią nuvažiuoti vidutiniu 24,5 km/val. greičiu. Pasiekęs finišą, sustabdė automobilį ir išlipęs pasakė:
- Tai buvo beprotybė! Aš važiavau iki 30 km/val. greičiu!

Antrąsias lenktynes baigė 7 benzininiai ir tik vienas garinis automobilis (atvažiavęs paskutiniu) Paryžiuje, Bolonės miške, lenktynių finišo vietoje pastatytas paminklas E. Levasorui – jame iškaltas minios sveikinamas išradėjas, automobilis ir jo į istoriją įėję žodžiai.

^*) Emilis Levasoras (Émile Constant Levassor, 1843-1897) – prancūzų ininierius, automobilių pramonės ir jų lenktynių pionierius. Kartu su R. Panaru valdė nedidelę „Panar-Levasor“ kompaniją, pradžioje gaminusią medžio apdirbimo stakles. 1889 m. iš G. Dalerio nupirko jo vidinio degimo dvicilindrio variklio licenciją, o 1890 m. pagamino savo pirmąjį automobilį. Laimėjo pirmąsias 1895 m. lenktynes Prancūzijoje, o 1897 m. lenktynėse Paryžius-Marslis-Paryžius pateko į avariją bandydamas išvengti šuns suvažinėjimo ir kitais metais mirė nuo gautų žaizdų. „Panar-Levasor“ sėkmingai dirbo iki pat 1965 m., kol nesusiliejo su stambesne „Citroen“ kompanija.

Dar apie lenktynes – tik kitokias...

Šri Lankoje labai mėgsta dramblių lenktynes. Kasmet į mažą Tolduvo miestelį suplūsta aplinkinių gyvenviečių gyventojai – vyksta ryžių derliaus šventė, kurios mėgstamiausias renginys ir yra dramblių lenktynės.

Dramblių lenktynės Šri Lankoje Bet kaip priversi bėgti tokį milžiną?! Juk jis iš prigimties ramaus ir lėto būdo – bet tik tol, kol neišsijudina. O jam įsibėgėjus, jo beveik neįmanoma sustabdyti. Bėgantis dramblys visai neatrodo sunkiasvoriu – jis lekia lengvai ir greitai, netgi labai greitai. Kai kurie tvirtina, kad net miesto autobuso greičiu, beveik 50 km/val.

O kaip su minėtomis lenktynėmis?! Tolvude drambliams reikia įveikti tik kokių 400 m atstumą. Bet dramblys – tai ne arklys: pirmą kartą paragintas, jis nepuola į bėgimo taką. Neretai tiesiog stoviniuoja, apuosto kaimynus – juk reikia susipažinti su varžovais. O jei iš kažkur dar atklysta koks apetitą žadinantis kvapas, gali net išsukti iš bėgimo tako ir patraukti į ten, iš kus sklinda kvapas. Bet tai visai nedžiugina dramblių varovų. Jis bando pademonstruoti visą savo išradingumą ir sugebėjimus, kad globotinis eitų, kur reikia, tada dar ir jį paskubinti. Ko tik jie nedaro: specialiu kobiniu bado kryžkaulį, basais užkulniais spaudžia jautrias apyausių vietas, ragina – kas gražiuoju, o kas ir stipresniu žodeliu. Ir jei jiems pavyksta įaudrinti savo flegmantiškuosius globotinius, prasideda tikros lenktynės. Tai bent būna reginys!

Pasakojama, kad tai be galo sena tradicija – jas dar senaisiais laikais stebėjo karaliai.

O gretimoje Indijoje labai populiarios vežimėlių lenktynės – su pakinkytais zebu buivolais. Tuos dviračius vežimėlius gamina iš bambuko ir į juos kinkomi du buivolai. Važnyčiotojai irgi du. Šių lenktynių kulminacija – vos 30 sek. trunkantis spurtas. Įsilėkę zebu pasiekia net 70 km/val. greitį. Tik jose nėra nustatytos distancijos – gali lėkti kiek patinka. Tik svarbu – nepasukti į minią, kurios neskiria jokios užtvaros. Nugalėtojas negauna jokio prizo.

O Indijos Radžasihano valstijoje vyksta kupranugarių festivalis. Jo metu vyksta daugybė pramogų, tačiau svarbiausios irgi lenktynės. Jose varžomasi dėl dviejų prizų: už greitį ir už įveiktą atstumą (šis garbingiausias). Festivalis baigiamas ritualiniu visų dalyvių apsiplovimu Puškaro ežere, mat vietiniai tiki, kad jo vanduo nuplauna sielą. Tada jau galima pradėti naujus metus...

Galiausiai buvo išrastas vidaus degimo variklis ir 1885 m. pirmąjį triratį benzininį automobilį pagamino vokiečių inžinierius Karlas Bencas, o po metų kitas vokietis Gotliebas Daimleris sukūrė keturračią mašiną ir įkūrė automobilių bendrovę, kuri susijungusi su Benzo³⁾ įmone, tapo „Daimler-Benz“, dabar gaminančią „Mercedes“ automobilius.

JAV 1892 m. savo pirmąjį automobilį pagamino Henris Fordas⁵⁾, serijinę gamybą pradėjęs 1903-iais. Tačiau šiuolaikinę išvaizdą automobiliai įgavo tik apie 1910-us. Jie vis tobulėjo, nes pirmiesiems daug ko trūko: jie neturėjo priekinio stiklo (ir, aišku, jo valytuvų), buvo labai triukšmingi ir labai „rajūs“.

Lietuvoje (Kaune) pirmąjį automobilį 1903 m. įsigijo S. Fanstelis⁶⁾, o po poros metų automobilį turėjo ir Vilnius. 1924 m. Kauno bendrovė „Auto“ pradėjo eksploatuoti pirmąją autobusų liniją, o Vilniuje pastoviais maršrutais autobusai pradėjo važinėti po poros metų.

VDR pietuose Eizenacho mieste, J.S. Bacho gimtinėje yra išlikusi didinga 11 a. Vartburgo pilis. Jos vardas duotas Eizenache gaminamiems automobiliams.

Vos kelios gamyklos pasaulyje gamino lengvuosius automobilius su dvitakčiais trijų cilindrų varikliais. Tokiais buvo vokiškasis „Vartburg-353“, lenkiškasis „Sirena-105“ ir japoniškasis „Suzuki fronte“. Bet pats populiariausias buvo mikrolitražinis „Trabant“ („palydovas, bendrakeleivis“) – vienintelis pasaulyje masiškai gaminamas su plastmasiniu kėbulu.

Po antrojo pasaulinio karo dvi gamyklos „Horch“ ir „Audi“ Cvikau mieste buvo nacionalizuotos ir sujungtos į „Saksonijos žiedą“ – pagal netoli miesto esančią lenktyninę trasą.1951 m. gegužės 1 d. demonstracijos metu Cvikau mieste buvo pristatytas F8 tipo automobiliu plastmasiniu kėbulu. Trabant 601 Universal

Tada niekas negalvojo, kad prasidės serijinė šių kėbulų gamyba. Bandymas pavyko. Importinis brangus plieninis lakštas buvo pakeistas duroplastu. 1955 m. imti gaminti P-70 su mediniu karkasu ir kėbulu iš duroplasto. Toks kėbulas turi nemažai privalumų: gerai izoliuoja nuo šilumos ir garso, nebijo korozijos. Bet vis tik jie buvo reti dėl sudėtingos ir netobulos gamybos technologijos.

1957 m. imtas gaminti pirmasis „Trabant P-50“. Iš duraplasto buvo gaminamos išorinės, neapkrautos kėbulo dalys – stogas, sparnai, bagažinė, kapotas. Kėbulo karkasas gamintas iš plieninių štampuočių. Jo variklis buvo dviejų cilindrų, dvitaktis, 18 AJ, aušinamas oru.

Naujo modelio, moderniškesnių formų „Trabant-601“ imtas gaminti 1964 m. jo kėbulo įstiklinimo plotas buvo padidėjęs 26%, o galingumas – iki 26 AJ (litražas 594,5 cm³). Automobilio ilgis 3555 mm, svoris 615 kg, maksimalus greitis 100 km/val. 100 km naudojo 6,8 kg kuro.

„Trabant“ gamintas apie 20 m. nuolat jį tobulinant, modernizuojant. Jo konstrukcija buvo labai nesudėtinga, todėl jis buvo ypač patikimas. 1973 m. buvo pagamintas milijoninis automobilis.

Senovėje žmonių vardais dažnai buvo gyvūnų pavadinimai (Vilkas, Kiškis, ...), kurie laikyti ne pravardėmis, o tikrais vardais. Pravardėmis jie pamažu tapo vėliau, kai imta suteikti bažnytinius vardus. O iš jų susidarydavo vietovardžiai, pvz., Ožkiniai ar Ožkėnai taip pavadinti ne todėl kad ten buvo daug ožkų, o todėl, kad gyveno tam tikromis ypatybėmis pasižymėję gyventojai. O tai teigiamos ir neigiamos ožio ir ožkos savybės. „Ožys“ labai tiko aštriabarzdžiui, smarkiai prakaituojančiam su stipriu kvapu, peštukui, tiesmukiškam ir t.t. žmogui.

O štai apibūdinimas „ožys“ taikomas ir automobiliams. Taip buvo pramintas „Ford-T“ modelis (1-3 dešimtm.; dar vadintas „Skardine Lizi“), o vėliau ta pravardė perėjo ir kitiems automobiliams, turintiems panašumų su šiuo „Ford“. „Ford-T“ panašumas į ožį buvo dėl to, kad pavarų dėžė buvo su dviem greičiais pirmyn ir vienu atgal. Pavaros persijungdavo pedalais, su laiku dantračiai susidėvėdavo ir vairuotojams darėsi vis sunkiau junginėti greičius. Kai važiuojant antru greičiu savaime įsijungdavo pirmas greitis, mašinos greitis staigiai krisdavo, o dėl to staigiai pakildavo automobilio užpakalinė dalis. Tai primindavo norintį badytis ožį.

¹⁾ Simonas Stevinas (Simon Stevin, apie 1548–1620) – flamandų matematikas, muzikos teoretikas, mechanikas ir inžinierius. Apie jo gyvenimą žinoma mažai. Geriausiai žinomas savo knyga „Dešimtainė“ (De Thiende), po kurios Europoje imta plačiai naudoti dešimtainė skaičiavimo sistema. Taip pat jis pripažino iracionalius skaičius ir įvedė trupmeninius laipsnius. Įvedė dvigubą buhalterinę apskaitą (debetas/kreditas). 1586 m. parodė, kad skirtingos masės daiktai vakuume krenta vienodu pagreičiu (nors tas atradimas paprastai priskiriamas Galilėjui). Apie 1600-uosius jis pademonstravo savo išradimą burinė valtį ant ratų, kuria princą pavėžino sparčiau nei būtų su žirgu. Vienas pirmųjų palaikė heliocentrinę Koperniko sistemą.

²⁾ Nikola Žozefas Kiunju (Nicolas-Joseph Cugnot, 1725-1804) – prancūzų karo inžinierius, išradėjas,išgarsėjęs savaeigės mašinos sukūrimu. Dirbdamas Paryžiaus arsenale, 1763 m ėmėsi savaeigio vežimo su tvirtu mediniu korpuso kūrimo, galinčio vežti 2-3 t svorio patrankas. 1769 m. jis pateikė triračio, su garo katilu varomu priekiniu ratu, vežimo (Fardier a vapeur) projektą. Pirmieji bandymai buvo nesėkmingi ir jis įsirėžė į arsenalo sieną. Kitais metais jis ėmėsi kurti naują mašiną, kuri nuvažiavo 7 km, tačiau dėl pasikeitimų karinėje vadovybėje darbai buvo nutraukti. Vis tik 2010-ais ParisTech sukūrė „Fardier a vapeur“ repliką.
Taippat skaitykite >>>>

³⁾ Karlas Bencas (Karl Friedrich Benz, 1844-1929) - vokiečių mechanikas ir išradėjas, 1885 m. sukūręs vidaus degimo automobilį (motorwagen ) ir 1886 m. jį užpatentavęs. 1871 m. įkūrė mechanines dirbtuves, kuriose ir pradėjo kurti vidaus degio variklius. Vėliau užpatentavo pagrindinius automobilio mazgus: uždegimo sistemą („žvakę“), karbiuratorių, pavarų dėžę ir kt. 1888 m. jie pradėti pardavinėti. 1926 m. jo kompanija susijungė su G. Daimlerio kompanija.

⁴⁾ Gotlybas Daimleris (Gottlieb Wilhelm Daimler, ) - vokiečių inžinierius, konstruktorius ir verslininkas. Vienas iš vidaus degimo variklių pradininkų, kartu su W. Maybach’u sukūręs vieną pirmųjų benzininių automobilių. 1872 m. tapo techniniu direktoriumi gamykloje, kurios direktoriumi buvo vidaus degimo variklių išradėjas N. Otto; W. Maybach’as buvo vyr. konstruktoriumi. Jiedu sukūrė dvitaktį variklį ir 1879 m. jį patentavo. 1880 m. dėl nesutarimų su N. Otto jiedu paliko gamyklą ir 1882 m. persikėlė į Štutgartą. 1885 m. sukonstravo savo variklį ir prie jo sumąstė karbiuratorių – ir užpatentavo pirmąjį motociklą. 1887 m. sukūrė ir išbandė variklį valčiai. Galiausiai 1889 m. atėjo eilė ir automobiliui – ir kitais metais įsteigė kompaniją.

⁵⁾ Henris Fordas (Henry Ford, 1863-1947) – amerikiečių pramonininkas, konstruktorius, įsteigęs „Ford Motor Co“ (1903). Pirmasis pritaikė konvejerį masinei automobilių gamybai, realizuodamas motto „automobilis visiems“. 1891 m. įsidarbino T. Edisono kompanijoje, kur gavo laiko eksperimentuoti su vidaus degimo varikliais ir 1896 m. sukūręs savaeigę transporto priemonę „kvadriciklą“. 1908 m. pagamintas „Ford Model T“, tapęs vienu sėkmingiausiu. H. Fordas nuolat dėjo pastangas sumažinti kainą. Susidomėjęs plastikais, sukurtais iš žemdirbystės produktų, 1942 m. pagamino automobilį vien iš plastiko, kurui naudojęs alkoholį iš grūdų – tačiau jis liko nesuprastas ir jo gamyba nebuvo pradėta. Jis vadybininkus ir vadovus laikė nereikalingais ir pasižymėjo autokratiniu vadovavimo stiliumi. Parašė knygą „Sėkmė gyvenime. Mano gyvenimas ir darbas“ (1922), kurioje aprašė savo gyvenimą ir išdėstė savo verslo filosofiją. Buvo antisemitas ir žydų atžvilgiu laikėsi sąmokslo idėjų. Savo antisemitinius straipsnius surinko į 4-tomį rinkinį „Tarptautinis žydas: pasaulio didžiausia problema“ (1920-22).

⁶⁾ Sergejus Fanstilis (1884-1949) - karininkas, žemvaldys, mecenatas. Manoma, jog jis buvo pirmasis Kaune, įsigijęs ir važinėjęs nuosavu automobiliu. Tarnavo Kauno tvirtovėje įsikūrusiame automobilių dalinyje, o 1919-24 m. - Lietuvos kariuomenėje. Jo rūpesčiu buvo sukurta automobilių kuopa, iš vokiečių kariuomenės gauti automobiliai. Užsiėmė ir labdara, tame tarpe gamtininko T. Ivanausko kspediciją į Braziliją. 1940 m. pasislėpė nuošaliame Kalvių kaime.