|
Žozefas Anri Roni-Vyresnysis (Joseph Henri Rosny aine).
Tarsi sutirštėjo baimės debesys virš Tonadro plynaukštės. Paskutinėmis savaitėmis rodėsi, tarsi oras būtų prisodrintas neaiškaus nerimo ir nelaimės nuojauta. Pirmieji tai pajuto gyvūnai gyvuliai neramiai trypė tvartuose, o išvestas į pievas, neėdė keistos žolės, kurios galiukai laikas nuo laiko kibirkščiavo elektros iškrovomis. Laukiniai gyvūnai. Palikę miškus, spraudėsi prie žmonių būstų, tarsi čia ieškodami pagalbos, o aprašomų įvykių išvakarėse pradėjo ir visai palikinėti plynaukštę jų pėdsakai vedė prie Jarazo upės. Pirmi apgyventas vietas paliko stambūs žinduoliai: atėjusios nakties tyloje buvo girdimas vilkų staugimas, elnių ūktelėjimai, triukšmingas šernų bandos prabėgimas. Pašaliečiui jei toks pasirodytų tokia eiga atrodytų keista, tarsi pasaulio pabaigos išvakarės. Nekreipdami dėmesio vienas į kitus, darnia greta ėjo grobuonys ir jų aukos. Iš paskos paskui stambius žvėris patraukė smulkūs kiškiai, lapės, voverys. Net akli kurmiai išlindo iš savo požeminių labirintų ir nuskubėjo į slėnį. Tada atėjo eilė žemės ir vandens, sparnuotiems ir besparniams vabzdžiams ir vabalams. Visa ta vingiuojanti, skrendanti, šokčiojanti ir šliaužianti gyvuma kelias dienas nuo saulėlydžio iki aušros nesuskaičiuojamais upeliais tekėjo į slėnį. Plynaukštę paliko net sraigės, vežiai, vėžiai, šliužai ir sliekai. Neplazdėjo daugiau drugeliai, nešokinėjo veržlūs žiogai. Tik paukščiai iš padangės aukštumų dar žvalgėsi po ištuštėjusį žemės paviršių. Tačiau ir plunksnuočiai elgėsi labai neramiai. Jie rinkosi į didelius būrius, tarsi ruošdamiesi rudeniniam skrydžiui į šiltus kraštus, ir suko didelius ratus, tarsi viesulo pagriebti sausi lapai. Tačiau dažniausiai jie nejudėdami tupėjo ant medžių šakų, daugiau nedžiugindami žmonių savo skambiomis trelėmis tekant ar leidžiantis saulei. Nuo seno prijaukinti gyvuliai avys, karvės, arkliai, šunys nepaisant vis stiprėjančios baimės vis tik baiminosi palikti savo šeimininkus. Ir tik laisvę mėgstančios katės atidavė pirmenybę įtartinai žmogaus globai ir paliko jaukius namus, sekdamos savo laukinius gentainius.
Žvaigždžių lietus Kažkaip vakare Severas su žmona vakarieniavo, sėdėdami prie atviro lango savo sodyboje Korne. Blyškus ir žavus aštriaragis mėnulis kabojo virš atsiveriančių platumų, o vakarinę plynaukštės dalį gaubė migla. Neapsakomas žavesys sklido nuo šito kraštovaizdžio, tačiau stiprus nervinis jaudulys vertė sutuoktinius tylėti, kartu leisdamas virpančia širdimi gėrėtis tuo nakties grožiu. Už lango sklido melodingas medžių lapų šiugždėjimas, pro vartų pinučius buvo nuspėjamas pasakiškas vaizdas: Įdirbti Tornadro laukai, kaimo namai šviečiančiais langais, viliojantys savo paslaptingumu, neaiškūs bažnytėlės kontūrai. Dvaro savininkus visa tai jaudino, juos gąsdino kūne juntamas virpulys, ir kai tai tapo
nepakeliama, šeimininkei iš rankų iškrito vynuogių kekė ir ji sudejavo: Severas pažvelgė į žmoną, visa siela norėdamas ją nuraminti, tačiau ir pats juto netikrumą prieš artėjančią grėsmingą jėgą. Severas Letanas buvo iš tų tikrųjų mokslininkų, sugebančių neskubant pažinti pasaulio sandaros paslaptis, kruopščiai tyrinėjančių gamtą, tačiau tuo pačiu metu abejingų šlovei. Kartu jis ne tik buvo tikru mokslininku, tačiau ir doru žmogumi. Jo žvilgsnyje matėsi švelnumas ir ryžtas, liudijantys, kad jis apsisprendęs tikrai nugyventi savo gyvenimą. Jo žmona Liucė buvo kilusi iš kalnų keltų: nervinga, gracinga, uždaros prigimties Supama švelnaus vyro dėmesio, ji gyvena, tarsi gležnas žiedelis didelės upės užutekyje po plačiais lapais. Severas tarė: Ji priėjo prie jo, tarsi ieškodama apsaugos, ir sušnibždėjo: Jis nusišypsojo, priglausdamas prie savęs, tačiau jame plito kažkoks neaiškus nerimas. Severas irgi jautė tą nepaaiškinamą lengvumą. Kai ėmė temti, jis išėjo pasivaikščioti, tačiau netrukus nusprendė grįžti į sodybą. Ir staiga jį nunešė su neapsakomu lengvumu, žingsniai darėsi vis platesni, pereinantys į šuoliukus Jis jau sunkiai išlaikė lygsvarą, kojos neklausė. Letanas ėmė eiti lėčiau, stengdamasis žengti kuo tvirčiau ten, kur dirva buvo drėgnesnė ir klampi. - Manai, kad tai tik vaidenasi? paklausė ji. Ji žvelgė į jį, o jis glostė jai galvą. Netikėtai Liucė pajuto, kad vyras irgi jaudinasi, apimtas nerimo, kad jai pas jį nesaugu; nes abudu tik pasigailėtini ir silpni sutvėrimai prieš paslaptingą galią. Tada ji išbalo, bandydama tvardytis. - Išgerk kavos, ji suteiks žvalumo. Jie jautė, kad jų replikos skamba neužtikrintai, o visi žodžiai ir pastangos bevaisės prieš artėjantį, nelauktą gamtos pasikeitimą, jau kelias savaites ardžiusį įprasta gyvenimo sandarą, kėlusį nerimą augmenijai ir gyvūnijai., kiekvienai būtybei ir kiekvienam augalui. Tai, jie jautė tą melą, tačiau nedrįso pažvelgti vienas kitam į akis, bijodami išduoti savo nuojautas, perduoti kitam savo nervinę įtampą ir tuo pačiu skatinti nevilties jausmą. Kelias ilgas minutes sutuoktiniai ėsiklausė į save, siejoje jausdami atsaką į juos kankinančią paslaptį. Išsigandusi tarnaitė atnešė kavą. Ir iš tikro, šaukštelis tapo žalias, su neryškiu smaragdiniu atspalviu. Ir tada jie pastebėjo, kad visi sidabriniai indai įgavo tokią pat žalią spalvą. - Dieve mano! šūktelėjo Liucė. Pakėlusi ranką, tarsi užkeikimą, ji dusliai padeklamavo: Kai sidabrą užtrauks žaluma, Rož Egiu pakils su sutema, Ir nuris Mėnulį su žvaigžde Toji senovinė, paslaptinga pranašystė, kurią Tornadro gyventojai perdavė iš kartos į kartą, padvelkė kažkokia niūria neviltimi; jie suprato, kad į jų likimą įsiskverbė kažkas nepavaldus žmogaus protui. Iš kur valstiečiams kilo tas, taip grėsmingai dabar skambantis, pranašavimas? Kokios senųjų protėvių žinios, kokie stebėjimai, kokie prisiminimai apie praeities kataklizmus įsikūnijo jame? Severas beprotiškai panoro atsirasti toli nuo Tonagro. Jis jautė sąžinės graužatį, kad nepaklausė neklystamo gyvūnų instinkto, o drįso vadovautis pasigailėtina žmogiškąja logika, nepaisydamas gamtos perspėjimų. - Nori, išvažiuosim dar šiąnakt? užsidegęs paklausė Liucės. Jis pagalvojo, kad ryžtis naktį išvykti ne mažiau pavojinga, nei likti sodyboje, todėl nepradėjo ginčytis. Nevilties sklidinas žvengimas, duslūs kanopų smūgiai į arklidės duris, šaižūs riksmai nutraukė jo mintis. Sukaukė šuo, laukė rėkavo žmonės, jiems antrino karvių mūkimas, stūgaujantis asilų baubimas. Tą akimirką dangų nušvietė žalias žybsnis, pralėkė didelė krentanti žvaigždė, po savęs palikdama ryškią ugninę uodegą. - Žiūrėk, - suriko Liucė. Iš paskos lėkė meteorai, pradžioje pavieniui, tada ištisais pulkais, kiekvienas nepaprasto grožio, su ilgu šleifu ir stambiu ryškiu branduoliu. - Kaip tik šiandien rugpjūčio dešimtoji, - ištarė Severas, - taigi krintančių žvaigždžių bus dar daugiau. Čia nieko keista. - Tada kodėl vos vos tešviečia lempos? Lempos iš tikro švietė gerokai silpniau. Atrodė, kad oras persotintas elektra. Sutuoktinius
staiga apėmė siaubas, tačiau ne dėl mirties, o prieš antgamtiškas būties apraiškas. Iš baimės
jie įsigriebė į ką nors tvirčiau į stalą, už spintos, tikėdamiesi sugražinti dingstantį kūno svorį,
siekdami liesti kažką tvirta, patikima
Jie pajautė keistą stūmimą iš apačios, juos kilstelėjo
aukštyn; ir Letanai net nepabandė išlaikyti pusiausvyrą. Juos apėmė toks jausmas, kad jie
tarsi pateko į kitokią terpę, o jos atmosfera veikia juos, tarsi gyva materija ar kitokia galia, tik
jinai yra nežemiškos kilmės. Ta galia įkrovė kiekvieną kraujo lašelį, vadovavo kiekvienai kūno
ląstelei, pasiekdamas pačią gilumą, įelektrindama kiekvieną kūno plaukelį.
Tačiau ar tai buvo dvasios, ar galios, jose buvo ta nežinomybė, ta akla grėsmė, jos buvo
paslaptingo reiškinio apraiškos, baisiausios žmogaus baimės pasireiškimas baimės prieš
Nenuspėjamumą. O švelnūs, trapūs balsai vis liejosi, užpildydami visą erdvę, gražinantys
Liucę į vaikišką susitaikymą, tikėjimą, maldą
- Tėve mūsų, kurs esi danguje
Širdis plakė taip dažnai, kad atrodė, kad ji tuoj tuoj neišlaikys. Severas, išgirdęs maldą,
nedrįso nusišypsoti, tačiau savo mokslininko protu, nukreiptu ieškoti tiesos, vis tik bandė
nustatyti, kokie magnetiniai laukai, kokie nežemiški energijos šaltiniai veikia šį Žemės rutulio
kampelį ir kas vyksta Jarazo upės slėnyje.
Tačiau nuo pat pradžių iki pat šiandienos vakaro už plynaukštės ribų (Severas buvo
nusileidęs prie upės) niekas nieko neįprasta nepastebėjo, niekas netrikdė įprastos gyvenimo
tėkmės. Bet kodėl? Koks ryšis tarp dangaus ir plynaukštės, kokia įvykių grandinė (juk
valstiečių pranašavimuose minimas tam tikras priežastingumas) sukėlė tą gigantišką dramą.
Vėl pasigirdo smūgiai. Arklių senųjų arklidžių šturmas baigėsi pergale. Pasirodė visi trys
arkliai su putotais snukiais, jie lėkė milžiniškais šuoliais blyškioje žemai kybančio mėnulio
šviesoje.
- Čia, Kleronai! šūktelėjo Severas.
Vienas arklių pasuko link namo, kiti jį pasekė. Sunku įsivaizduoti labiau neįtikinamą
sceną: trys pailgi snukiai prietemoje prie lango apuosto Severą ir Liucę, ir panika jų akyse
keičiasi pasitikėjimu Šeimininkais, tais, kurie juos maitino. Tada staiga, galbūt dėl
sustiprėjusio meteorų srauto, išplėstuose vyzdžiuose blyksteli visa apimantis siaubas ir
beprotiškoje panikoje arkliai pučia šnerves ir laukiniškai žvengdami nušuoliuoja tolyn.
- Kaip jie šuoliuoja! surinka Liucė.
Ir tikrai, arkliai lekia milžiniškais šuoliais, netikėtai pats neramiausias, tarsi su sparnais,
prasklendžia virš geležinių vartų.
- Žiūrėk, žiūrėk! šaukia Liucė. Tarsi visai nieko nesvertų
Ir tikrai, du kiti šešėliai pakilo, neliesdami virbų, virš 4 metrų. Jų lengvi siluetai pasakišku
greičiu toldami lėkė per kaimą, tarsi tirpdami ore, kol galiausiai dingo. Tą akimirką į sodą išėjo
sumišęs tarnas, žengdamas su neslepiama baime, tarsi kūdikis, besimokantis vaikščioti.
Severui labai pagailo šio vargšelio. Jis suprato, kad namai, kaip ir jų šeimininkai, apimti tokio
pat didėjančio siaubo.
- Palik, Viktorai, vėliau juos surasim.
Viktoras priėjo, pasilaikydamas už medžių, o vėliau už namo sienos ir langinės. Jis
paklausė: Severas susvyravo. Nepaisant visa to, kas vyksta, fantasmagoriškumo, jis bandė išlaikyti
blaivų protą, tačiau Liucė nesugebėjo nutylėti: Kilo spengianti tyla. Visi trys jautė vienodai: vyksmo antgamtiškumą; ir vis tik Severas
abejojo, bandydamas suvokti to fenomeno ryšį su meteorų lietumi. Jis apmąstė vis
stiprėjančio žvaigždžių lietų nežemiško grožio dalyką srautą, besiliejantį iš Visatos
gilumos. Naujas pastebėjimas privertė jį krūptelėti: ryški šviesa, tvykstelėjusi virš vietovės,
negalėjo būti nepilno Menulio, žemai kybančio virš horizonto. Letanas žiūrėjo, kaip mėnulis
pamažu dingsta vakaruose kartu netekdamas savo išgaubtumo. Po kelių minučių jis visai
dingo.
Tačiau Tornadro plynaukštė tebebuvo apšviesta, šviesa tarytum sklido iš zenito, kiek
pasislinkusio į šiaurę, kaip galima buvo spręsti iš savo šešėlio. Nejaugi tas stebuklas ateina iš
zenito? Severas pasisuko.
Iš ten sklido lelijų spalvos šviesa, tarsi išausta iš smulkiausių dalelyčių, tas šviesos
šaltinis priminė kiek pailgą debesį, kiek šviesesnį šiaurinėje dalyje.
Tada Severas pagalvojo apie tai, kaip būtų įdomu nesijaudinant stebėti vykstančius
reiškinius nejaučiant baimės dėl artėjančios žūties.
Rož Egiu pasirodymas
- Žiūrėkite! suriko Liucė, rodydama į dangų.
Ji taipogi pamatė šviesą, tačiau buvo sukrėsta labiau už vyrą. Viktoras, pasilaikydamas
lango rėmo, drebėjo tarsi karštligės krečiamas, iš baimės šūkčiodamas.
Danguje švytėjimas vis ryškėjo. Dangiškųjų balsų šnabždesys pamažu nutilo ir slegianti
tyla apgaubė Tornagro plynaukštę. Tada iš apačios, įsižiebdama vis ryškiau, ėmė sklisti nauja
šviesa, tarsi atkartodama aną. Jo besvoriai blyksniai nušviesdavo medžių žievę ir augalus,
užburdami ir baugindami. Liucei, Severui ir Viktorui, tokiems skirtingiems, į galvą atėjo
vienodas palyginimas jie vienu metu prisiminė apie kapinių žvakes, laužą, milžinišką gaisrą,
kuriame išnyks Tornadro plynaukštė su visais jos gyventojais.
Pusiau besusivokiančią Liucę krėtė drebulys ir ji staiga paprašė: Severas atsisuko į žmoną, meilė jai jam suteikė naujų jėgų, jis įveikė savyje sąstingį, norą
mirti štai taip, stovint vietoje. Neužtikrintai žengdamas, Letanas nuėjo atnešti vandens su
nuostaba pastebėjo, kad oras tapo labai gaivus, beveik vėsus, nepaisant žaros, apėmusios
dangų ir žemę. Reikėjo nemažų pastangų atnešti vandens. Stiklinė rankoje beveik nieko
nesvėrė ir Severas net nejuto, ar jis ką nors laiko rankoje, todėl iš visų jėgų spaudė stiklinę. Ir
vis tik pusę išlaistė pakeliui.
Liucė gurkštelėjo ir pasibjaurėjusi atstūmė stiklinę: Jis paragavo ir irgi susiraukė. Vanduo iš tikro turėjo geležies prieskonį. Neviltyje Severas
ir Liucė žvelgė vienas į kitą. Iš atminties gelmių iškilo prisiminimai apie kartu nugyventus
metus, pažymėtus abipuse meile, apie laiką, kai jie pirmąkart susitiko šioje žemėje, visa
esybe vienas kitą patraukdami (kiek buvo ilgų, puikių, pakylėtų valandų, dabar atgyjančių
praeities veidrodyje!). Jų žvilgsniai susidūrė ir juose buvo perskaitoma begalinė užuojauta.
Nejaugi tai iš tikro pabaiga, nejaugi jiems teks atsisveikinti su gyvenimu, mirus uždūstant, nuo
troškulio, keisto svorio netekties jausmo
Severas, pilnas gyvybinės energijos, nepaisant nieko nenorėjo tuo patikėti. Ir nors beveik
girdėjo laidotuvių varpus, jame dar ruseno mokslininko smalsumas, verčiantis atidžiai įsižiūrėti
į aplinką.
Keista ir baisi drama tęsėsi, primindama tikrą dieviškumą. Marga šviesa, milžiniškos šv.
Elmo ugnys kažkur tolumoje: pradžioje medžių viršūnėse pasirodė jų liežuvėliai, vilnijantys
visomis vaivorykštės spalvomis, jos gausėjo, mirguliuodamos ant kiekvienos šakos,
kiekvienoje lapo gyslelėje, tada nusileido ant krūmų, kiečių, žolės. Nuo kiekvieno stiebelio
tiesiai į dangų kilo silpnas švytėjimas.
Virš tos fantastiškos žaros, virš liepsnojančio peizažo būriais blaškėsi paukščiai, pagaliau
nusprendę palikti gimtas vietas. Tos sutvėrimai, nereaguojantys į elektros poveikį, ilgai
priešinosi paslaptingų reiškinių poveikiui, kuris, nenuginčijamai, jiems nebuvo toks
pražūtingas, kaip kitai gyvūnijai. Bloga pranašaujančiai kranksinčios varnos, nesuskaičiuojami
žvirblių būriai, dagiliai, kikiliai, liepsnelės, kėkštai ir kregždutės, plėšrūnų pavieniui ar
poromis skrido į pietus, skleisdami garsus, primenančius žmonių kalbą.
Severas vis daugiau stebėjosi, kad tos nesuskaičiuojamos ugnys nesusilieja ir nuo jų
nesklinda jokia juntama šiluma. Nuo kiekvienos liepsnelės tiesiai į viršų driekėsi tiesus
spindulys, panašus į aštrius ašmenis, o visi kartu jie sudarė keistus, panašius į gotikinius,
statinius su milijardais akinančių smailių.
Jis atsipeikėjo nuo išgąstingo Liucės šūksnio: Jis išvydo, kaip žmona blaškosi kliedėdama, ji mirtinai išblyškusi, karštligiškai gaudo orą.
Severas krito į visišką neviltį, jo širdis beveik liovėsi plakti, jis netgi nesuvokė, kad prie savęs
glaudžia Liucę. Visa virpėdama, ji žvelgė į mirguliuojančią plynaukštę ir vos girdimai
šnabždėjo: Pasigirdo tylus sustingusio Viktoro balsas, sunkiai beatsigaunančio: Severas pažvelgė pro langą. 20 laipsnių nuo šiaurės jis išvydo didelį rūdžių spalvos
trikampį su nelygiais, tarsi sieros rūgšties nugraužtais kraštais. Pamažu trikampis šviesėjo,
įgaudamas vandens skaidrumą tikras ežeras, nusitęsęs į šiaurę, kuriuo nusirisdavo ratilai,
panašūs į blyškiai rausvos spalvos bangas.
Aplink ežerą visame danguje buvo išsiskleidę žalios sutemos, pradžioje šviesiai
smaragdinės, vėliau darėsi sodriai mėlynomis, juodomis, dangaus skliauto pietuose
tamsaus nefrito spalvos.
Žvaigždės išblėso. Liko tik raudono ir žalio vandens dangus nefrito sutemose.
Kas tai buvo? Iš kur atsirado? Ir kodėl pasirodė būtent virš Tornadro plynaukštės?
Kokia paslaptinga sąveika, kokia giminystė sieko plynaukštę su dangumi?
Visi tie klausimai kilo Severo sąmonėje, vienok nemažindami jo baimės dėl išsipildžiusios
valstiečių pranašystės. Jis daugiau neabejojo, kad atėjo mirtis, kad širdis, taip patrakusiai
besidaužanti krūtinėje, štai-štai nurims amžiams. Staiga Liucė, pakėlusi į dangų veidą,
paliestą mirties antspaudu, širdį draskančiai iškilmingai padeklamavo:
Ir giliai atsidususi, atsidavusi likimui, ji parkrito ir užsimerkusi sustingo.
Link Jarazo upės
Severas atsipeikėjo ir iš paskutinių jėgų nušliaužė prie žmonos, tįsinčios ant grindų.
Nejaugi ji mirė, amžiams dingo? Jam ištrūko liūdnas juokas, juokas iš padėties be išeities, ir
žodis "amžiams" pasirodė jam pikta patyčia. Tas "amžiams" jam galėjo reikšti dar kokią
gyvenimo valandą.
Severas apkabino žmoną, net nesuvokdamas, ką daro, stipriai spaudė prie krūtinės., kai
staiga jį pervėrė saldus, keistas palengvėjimas: jis tvirtai stovėjo ant žemės, jam grįžo svoris.
Keista, keista, kad padėjo krovinys, kad pats nesusiprato į rankas paimti kokį nors svorį, kad
vėl įgautų stabilumą.
Jo nuotaika pasitaisė, jis pasijuto užtikrinčiau, ir nors kvėpuoti tebebuvo sunku, gimė
viltis, kuri audė dėl to, kad jam buvo lengva ant rankų laikyti Liucę, tarsi kokį mažylį.
Ir staiga jo širdį tarytum kažkas suspaudė: jis prisiminė katastrofą, kurią buvo beveik
užmiršęs. Pagalvojo, ar gyva Liucė? Klausėsi jos kvėpavimo, glaudė ausį prie krūtinės, tačiau
pačio širdies plakimas trukdė įsiklausyti. Liucė buvo labai išbalusi, jos akys žvelgė be judesio,
tačiau mirusia ji vis dar neatrodė.
- Liuce, mieloji!
Atodūsis, silpnas galvos judesys. Jis pajuto jos vos juntamą kvėpavimą. Gyva! Tai jam
suteikė naujų jėgų, Letanas buvo pasirengęs bet kam, kad tik ją išgelbėtų.
Kelias minutes jis svarstė, ko imtis, tada gūžtelėjo pečiais. Kam tie apmąstymai? Veikia
veikti, kaip elgėsi gyvūnai, ką darė patys niekingiausi tvariniai bėgti prie Jarazo upės. Ir
daugiau nesvarstydamas, pasirinkęs trumpiausią kelią, jis išlindo pro langą, šūktelėdamas
Viktorui: Ir Severas nubėgo, žengdamas užtikrintai ir sparčiai, nors kvėpavo sunkiai. Lauke
elektrinis laukas veikė stipriau ir trukdė judėti. Jis išbėgo pro vartus ir atsidūrė kaime.
Paslaptingu didingumu ežeras, kaip atrodė, savo ribas išskleidė iki pačios žvaigždžių
gelmės. Pasikeitė ir aplink jį spindinti aureolė: dabar ji švelniais atspalviais buvo panaši į
vitražą, o akvamarino dėmė tiesiai virš galvos susiliejo su oranžiniais nėriniais, kurie buvo
tarsi užmesti ant niūriai pilko dangaus.
Staiga jam pasirodė, kad jis paklydo prieš jį plytėjo nedidelis vandens telkinys, kurio
krantai buo apaugę žioruojančiomis nendrėmis, panašiomis į baudžiančius kalavijus, o
vandenyje atsispindėjo blyškiai žalios ievos, mirksinčios žvakutės, troškus oras buvo pilnas
fosforo ir ozono. Severas jautė po kojomis klampią dirvą, į save viliojeo užsistovėjęs vanduo.
Jis pabandė susiorientuoti, supratęs, kad prieš jį Siezo ežeras, kuris yra pusantro kilometro
nuo plynaukštės pakraščio. Per 10 min. jis sugebėjo apeiti ežerą ir iš salos atsidūrė toje
pačioje vietoje. Nejaugi jis neištrūks iš čia, nejaugi visos pastangos veltui?
- Pirmyn, Severai!
Jis vėl ėmė bėgti, bandydamas įžvelgti kokį nors orientyrą, ką nors pažįstama
Letanas
visai nusilpo ir suprato, kad dar valanda klaidžiojimo po plynaukštę jam reiškia galą, mirtį.
Staiga jis pastebėjo smailą iškyšulį, vienintelį ežere, iš kurio jis galėjo apsižvalgyti. Atrodė,
kad išaugo sparnai. Severas puolė į priekį, rado siaurą takelį, iš kurio daugiau nenuklydo. Jis
negalėtų pasakyti, kiek laiko ėjo pusvalandį, 10 ar 5 minutes
Tačiau štai jis iš baimės
sustojo priešais juodą bedugnę, atsivėrusią priekyje, - įvytintis šlaitas skyrė jį nuo žiojinčios
prarajos.
- Šlaitas! Šlaitas!
Jis kartojo tą žodį, eidamas vingiuojančiu takeliu. Su kiekviena sekunde savijauta gerėjo,
elektrinis laukas silpo, liepsnos geso, virsdamos retomis klaidžiojančiomis ugnelėmis, oras
darėsi gaivesnis ir švaresnis. Liucė tapo gerokai sunkesnė, jis ją sunkiai benulaikė rankose,
bėgti su tokia našta Letanas jau negalėjo. Jis pargriuvo, nusirito šlaitu, pabandė bėgti,
paklusdamas vis tam pačiam nenugalimam instinktui. Ir staiga jį apėmė beprotiškas
džiugesys: jis išgirdo upės vandens sruvenimą, visa savo esybe pajuto, ar artėja
išsigelbėjimas. Dar keli žingsniai. Ir štai dingo pavojus. Čia daugiau nėra paslaptingų galių,
čia viešpatauja sena gera gamta, palanki žmogui.
Apsipylęs prakaitu Severas vis tik sustoja, tačiau dabar jis jaučia, kad pilnas jėgų. Prieš jį
plyti slėnis, sutemoje sruvena upė. Sušukęs iš džiaugsmo, jausdamas stiprų palengvėjimą, jis
griūna. Liucė be sąmonės guli jam ant kelių. Viršuje, ant šlaito, mirguliuoja neaiški šviesa, prie
krašto tapdama ryškesne. Raudonis išnyko, vietoje jo nedideli atspindžiai, mirgantys tarsi jūra
naktį. Rož Egiu išnyko, liko tik rausva žara, panaši į šiaurės pašvaistę; ir vis dar gausus ir
nuostabus žvaigždžių kritimas.
- Kokia priežastis? klausė savęs. Iš kur toks skirtumas tarp plynaukštės ir Jarazo upės
slėnio?
Jis pasilenkė prie Liucės. Jis vis dar buvo išblyškusi, nejudanti, tačiau kvėpavimas
juntamas. Tai miegančio, o ne sąmonę netekusio kvėpavimas. Jis garsiai pašaukė ją: Ji suvirpa, lėtai pasuka galvą. Begalinis džiaugsmas užplūsta Severą. Jis verkia iš laimės,
spaudžia prie savęs Liucę, tebešaukia ją vardu, šnibžda malonius žodžius. Pagaliau ji
atsimerkia. Ji dar neprabudo, jos akyse rūkas, tačiau štai ji išvysta Severą: Stovėdamas prie upės, sukryžiavęs rankas, jis pasižada pakilti ten, aukštyn, pietvakarių
kryptimi, ir aprašyti visą katastrofą. Tuo tarpu nuo šlaito atskrieja balsai, šunų lojimas 0 tai
artinasi Korno dvaro tarnai. Liucė su Severu laukia, apsikabinę ir verkdami iš laimės.
P.S. Severas Letanas iš tikro britų leidykloje išleido kataklizmo Tornadro plynaukštėje kroniką.
Savaitę virš plynaukštės buvo galima stebėti Rož Egiu. Savaitę plaikstėsi stingdantis gaisras,
kuris nieko nedegino. Apie panašų reiškinį pasakojo ir Pietelo plynaukštės valstiečiai. Speciali
mokslinė komisija atvyko paskutinę dieną. Plynaukštėje buvo kelios aukos, tačiau dauguma
gyventojų suspėjo palikti ją naktį prieš rugpjūčio 10-ąją. Kas dėl mokslinių išvadų, tai visos jos
atrodė mažai įtikinamos. Niekas nesugebėjo iškelti hipotezės, kuri paaiškintų, kas įvyko.
Tiesa, pavyko sutinkti apmąstymus skatinančių duomenų, rodančių, kad Tornadro plynaukštė
įsikūrusi ant uolingo pagrindo, kurio tūris apie 150 mlrd. m3. Vėliau tie faktai
gali atvesti prie įdomių mokslinių atradimų, o kol kas jie leidžia spėti, kad minėtas uolingas
pagrindas yra kosminės kilmės, tai milžiniškas bolidas, į Jarazo upės slėnį nukritęs dar priešistoriniais laikais.
Papildomi skaitiniai: | |
Tornadro plynaukštė, įsikūrusi ant uolėto pagrindo, toli nuo aktyvių žemės vietų, gana
aukštai virš vandenyno lygio, vargu ar galėjo sulaukti netikėto stichijos smūgio, tačiau keistas
ne tik gyvūnų, bet ir augalų pasaulio elgesys Sanso gyventojams ir Korno dvaro savininkams
kėlė nerimą. Žmonės negalėjo suprasti, iš kur slenka pavojus, tačiau keturkojai fermų
gyventojai nuolat snukius suko į šiaurę, o medžiai į tą pusę lenkė šakas, tarsi siaubo apimti
rankas. Ryto rūkas nenešė vėsos. Dar blogiau, jo garai trukdė kvėpuoti, o vakarinis oro
švytėjimas, nieko neturintis bendra su vakaro žara, kėlė nemigą ir skausmingai spaudė širdį.
- Tai dvasios! - sušnabždėjo Liucė.
Vis dar nesimatė žvaigždžių. Laikas nuo laiko ugninė juosta perskrosdavo dangų nuo
šiaurės iki pietų.Visa žemė plynaukštėje buvo paimta ugnies. Medžiai liepsnojo tarsi didelės
žvakės, degė žolė, į dangų kilo ilgi ugnies liežuviai, sudarydami daugiaspalves arkas, kurios
tai nuslopdavo, kai danguje susidurdavo kažkokios nežinomos jėgos, tai vėl įsiliepsnodavo,
užpildydamos erdvę nuostabia ir bauginančia gyvybe. Severas ėjo per plynaukštę, tada
užsimerkęs imdavo bėgti, kai tekdavo kirsti liepsnojančias vietas. Iš Liucės plaukų byrėjo
kibirkščių spiečius, akinantis Severą. Nuojauta jį vedė į pietvakarius. Po kelių minučių jis
išvydo fermą, kuri jam tapo orientyru, nors ir nelabai patikimu taip pasikeitė kraštovaizdis.