|
Sergejus Breinas. Atpildo mašina Niekas negali įžengti į tą pačią upę antrąkart, Heraklitas 1 Su dailininku dėl niuansų nepasiginčysi. Žinoma, kad gamtoje nėra tiesių linijų. Tačiau mūsų galvoje jos privalo būti prieš pistoleto vamzdį. Jūs ko gero įsitikinę, kad ir savižudystę žmogus gali atlikti tik pats pagal apibrėžimą. Hm,... dar pažiūrėsim. Panašius į mane labiausiai žemina ne leistis būti užpultiems, o iš tokios kolizijos neišeiti garbingai. Be to, aišku, aš laukiau jų, piratų, trokštančių patekti į praeitį, specialiųjų tarnybų, svajojančių pakeisti ateitį Atrodo, kad vininteliai žmonės, gyvenantys dabartyje, tesame mes, laiko hakeriai.
Nelaikykite manęs pedantu, tačiau, sąryšyje su mano hobiu, visos sienos, grindys ir lubos išklijuostos tapetais milimetriniais langeliais. Mano bandymuose tai gerokai sutrumpina paskaičiavimus. O, tiesą sakant, ir disciplinuoja. Tad, net jei jūs poetas, paklausykite širdies balso ir išklijuokite savo būstą tvarkos matu. Iš po raiščio matai ant grindų abiejų mano kankintojo kojų šešėlius ir, be to, puikiai žinau, kur pastatyta kiekviena taškinio apšvietimo lempa. Jei tasai barbaras neskatintų vamzdžio baksnojimais į smilkinį, jau senai būčiau apskaičiavęs jo kūno padėtį. Tuo tarpu mano rankos lengvai ir gracingai plevena virš klaviatūros, vaizduodamos tam netikšai beprasmį šokį. Juk net ir visišką intelektualią negalią turinčiam aišku, kad laiko mašinos paleidimas yra ne vienos sekundės reikalas. Aš vis uždelsiu ir uždelsiu kokius nors prasmingus akordus klaviatūrą ir galiausiai gaunu atsakymą: jis stovi 30 cm kairiau nuo man reikalingos padėties. Kvailys, jis mano, kad kontroliuoja įėjimą. O kad jis žinotų, kad tai įėjimas kontroliuoja jį. Aš apsimetu, kad nerangiai paslenku reduktorių į kairę, nežymiai pasitaisau kėdę dabar, tad pusgalvis, žengęs žingsnį, stovi kaip reikia. Man net darosi nejauku dėl jo marioteninio nuspėjamumo. Ir štai šlovės akimirka. Aš išradau tai, ką kiti laiko neįmanoma. Šią ataką, bendrai paėmus, aš planavau atlikti prieš savo nedorus gentainius, laiko klostes naudojančius konkurentų pašalinimui, - tik niekaipo nežinojau, kaip tai ištestuoti. O čia tokia sėkmė tinkamas testuotojas pats atvyksta į namus. Sutelkiau dėmesį į prisiminimus. Taigi, skambutis į duris buvo tiksliai vidurdienį raritetinis laikkrodis išmusė paskutinį dūžį. Po 8 sek. Aš pasukau raktą, tačiau spynos liežuvis pasislinko tik po pusantros sekundės. Per sekundė tasai barbaras išdaužė duris ir ... taip... pagaliau... dar po 2 sek. jis iššovė. Taigi, momentas sinchronizuotas. Chronometražas aiškus, liko išsiaiškinti su ašimis. Kileris pusmetriu arčiau manęs link durų. Retas atvejis, kai man malonu, kai kieno nors platūs pečiai. Neprašausi. O ir ranka man gana brangi kulka neturi patekti į vamzdį dėl mėšlungio. Tad nustatau ribą lygia minus pusė sekundės, t.y. 2-3 cm nuo smilkinio. 2 Dirbti su laiku tik amatas. O štai balansuoti ant akimirkos ašmenų subtiliausias menas. Ir tikrų meistrų, sukuriančius laiko perėjimo šedevrus, kaip ir visur, vienetai. Laikas tiesinis, mus taip moko. Ir kol mus taip moko laikas tiesinis. Hakeriai, sukuriantys laiko kilpas, tiesiog pramina taką iš praeities į ateitį. O kartu su jais savo chronologiją keičia ir visas aplinkinis pasaulis. Tai ir yra tiesiškumo pasekmė. Laiko cunami aplinkiniu keliu nepaleisi. Mano gi triukas pavadinkim jį sinusine transformacija leidžia man išlikti dabartyje. O tai, Kronas tebūnie liudininkas, man labai svarbu. Po to, kai paslinkau reduktorių, kileris stovi už manęs ta pačia poza 3 min. 20 sek., taigi, aš galiu pasitraukti nebaudžiamas pasitraukti į praeitį ne daugiau nei minutę. Jis vėl baksnoja mane. Prašau pats prisiprašė. Paleidžiu transformaciją. Atbulinė atskaita, daugintuvas įgauna pagreitį, temporalinis slėgis į maksimumą, visų posistemių startas trukmės sinchronizacijos akvyvavimas. Tarsi atodūsis nusirita laiko banga: ištįsusi, tiesinė per mane; aš įžengiu į laiko upę, pradžioje pirmąkart, akimirkos šešėlis apgaubia mane, mano neįtikėtinai tikslus paskaičiavimas suveikia, mane numeta 15 sek. atgal, - tai bent taimingas! tačiau dabar mano ėjimas, nes kas gi daugiau įbris į tą pačią upę antrąkart jei ne aš, - ir aš reversinu transformaciją. Banga plečiasi - ir štai ji, skersinė, sinusoidinė, apglėbia pistoletą, jį laikančią ranką, visą tą pasibjaurėtiną kūną; regiu kilerio pasislinkimą trimis minutėmis atgal, - nuostabu, jo poza ta pati o banga bėga toliau, iš svetainės į koridorių, poslinkis 7 min. aš tiesiog profas! banga užgriūva durų tarpą, ketvirčio valandos poslinkis fenomenalus tikslumas! durys atsilapoja, nevykėlis ir praeities pasirodo tarpdury ir šauna, tiksliai, kaip ir šovė prieš 15 min., kulka skrieja idealiai tiesiai, kurios kelyje aš pastačiau savo nepatyrusį taikinį. Už mano nugaros pasigirsta nuostabos šūksnis juk jis nelaukė tokios savižudybės formos; nuo mano smilkinio tarsi nupučia įkyrų vamzdį, - ir visas įvykis tampa neįdomiu prisiminimu, kažkokia ilga ištęsta istorija, kurią nuneša praeitis, praeitis, praeitis...
Fantastikos skyrius | |
Sėdėdamas užrištomis akimis prie stalo svetainėje, bandžiau atgaminti kilerio padėtį man už nugaros ir suprasti, ar
jis yra tiksliai priešais įėjimą į kambarį. Bet kuri siena galėjo sutrukdyti mano užmačiai.