Rožančiaus istorija. Vartiklis

Kada ir iš kur atsirado rožančius (rožinys)? Kodėl jis pritapo budizme, krikščionybėje, islame? Kam jis reikalingas? Lengva atsakyti tik į paskutinį klausimą – jo paskirtis yra skaičiuoti maldas, dievų vardus arba, kaip islame, dievo epitetus.

Manoma, kad rožančius pirmiausiai atsirado budizme, o šie, kaip ir kai kuriuos kitus elementus, - iš indų religinės tradicijos. Žinoma, kad Šyvos garbintojai atnešdavo jam vėrinius iš 108-ių šventmedžio vaisių kauliukų. Juos kabindavo jam ant kaklo, puošė jais savo dievą, o kartais dėdavo ant altoriaus. Ir tik vėliau toks vėrinys tapo priemone maldoms skaičiuoti. Tai minima 3 a. Rožančius

Budistų rožančių karoliukų skaičius priklauso nuo jų „specializacijos“ ir savininkų titulo. Tibete ir Mongolijoje jų buvo 21, o Japonijoje – 32 (ir reiškia 32 Budos dorybes). O populiariausias budistų rožančius – iš 108 karoliukų. Tiek eilučių turi RigVeda, 108 perlų virtinės brangiame dievų vėrinyje, 108 vardus turi Šyva, Brahma, Buda, kiti svarbūs dievai. 108 varpų dūžiai Budos šventyklose skamba Japonijoje Naujųjų metų naktį. Iš 108 statinių susideda pirmojo budistų vienuolyno Mongolijoje ir budistų šventovės aptvaras.

Budistų rožančiai pagaminti iš įvairių medžiagų – nuo aukso iki vaisių sėklų. Tai priklauso nuo finansinių galimybių bei rožančiaus paskirties. Yra žmogaus kaukolę imituojančių rožančių, yra pagamintų iš žmonių kaulų, bambuko šaknies, riešuto branduolių. Kiekvienas jų turi savo paskirtį. Pvz., įvairūs būrėjai naudojasi rožančiais iš gyvatės slankstelių.

Krikščionybėje rožančiai pasirodė 4 a., kai šv. Pachomas^*) įsteigė pirmąjį vienuolyną. Kad neraštingu jo mokiniai ir pasekėjai (kokių buvo dauguma) kasdien sukalbėtų nustatytą skaičių maldų ir neapsirinktų, kiek kartų nusilenkti aukščiausiajam, jis sugalvojo panaudoti virvę, suraišiotą į tam tikrą skaičių mazgų. Tai ir buvo pirmasis krikščionių rožančius. Tokiu naudojosi ir katalikų, ir pravoslavų vienuoliai.

Krikščionybės pradžioje Romoje jaunos mergelės, dėl savo tikėjimo pasmerktos mirčiai, į egzekucijas, kurios dažniausiai vyko Koliziejuje, eidavo apsirengusios šventiškai ir puošdavo galvas rožių vainikais – taip, kaip buvo priderama pasitinkant Karalių, dėl kurio vardo mirdavo. Naktimis tikintieji surinkdavo šiuos vainikus ir melsdavosi prie jų – kiekvienai rožei po maldą.
Manoma, kad dabartinio rožinio analogas atsirado apie 800-uosius metus Airijoje. Tuo metu tarp vienuolių jau buvo paplitęs paprotys kasdien skaityti 150 Dovydo psalmių, tačiau mažaraščiai ėmė keisti psalmes „Tėve mūsų” malda. Šių skaičiavimui buvo naudojami maži akmenėliai, kuriuos dar ankstyvaisiais Krikščionybės laikais kartotinėms maldoms naudojo Egipto dykumose gyvenę eremitai ir atsiskyrėliai.

Švč. Mergelės Marijos rožinį 15 a. išpopuliarino dominikonas palaimintasis Alanas de la Rošė (1428-1475). 1883 m. rugsėjo 1 d. popiežius Leonas XIII savo enciklikoje „Supremi apostolatus officio“ pristatė šią maldą kaip veiksmingą dvasinę priemonę susidūrus su visuomenės blogybėmis. Popiežius Paulius VI, Apaštališkajame paraginime Morialis cultus pabrėžė rožinio evangelinį pobūdį ir kristologinę kryptį.

Katalikybėje rožančių „specializacija“ smarkiai pakito. Dabar juo naudojamasi tik trijų maldų skaičiavimui: „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ ir „Garbė dievui“. Labiausiai paplitęs sutrumpintas rožančiaus variantas – 55 karoliukai. Įdomu, kad Europos kalbose rožančius vadinamas žodžiu, reiškiančiu „rožių vainikas“ (lot. rosarium, it. rosario ir t.t.).

Islamo išpažinėjai rožančiumi skaičiuoja Alacho dorybes, kurių yra 99: visagalis, mielaširdingas, galingas, kerštingas, kantrus... – visko pradžia ir pabaiga. Tiesa, musulmonų rožančiai dažniausiai būna iš 33 karoliukų – tad vardijant Alacho dorybes jį reikia praleisti pro pirštus 3 kartus.

^*) Šv. Pachomas (apie 292-346) – Egipto vienuolis, kilęs iš Tėbų. Buvęs Serapio žyniu, tarnavo į Konstantino armijoje. 312 m. jo padalinį šiltai sutiko krikščionys, ir nuo tada palaipsniui linko prie šios religijos. Po karo tarnybos apsikrikštijo ir įsteigė pirmą vienuolyną. Pachomas laikomas vienu iš dykumų asketų pradininkų (kita vertus, Serapio garbintojai dažnai pasitraukdavo į dykumą, tad Pachomas tik kiek modernizavo tą paprotį).